„Mes turime daugiau, nei mums atrodo“

Kai prieš 15 me­tų įti­kė­jau Vieš­pa­tį Jėzų, mū­sų šei­mą ap­lan­kė gi­mi­nai­tis iš Ka­na­dos, Vin­cas Ko­ly­čius. Ma­no tuo­met dar ne­įti­kėju­si ma­ma pa­sa­kė: „Man at­ro­do, jis ti­ki taip, kaip tu“. Su­si­ti­kau su tuo žmo­gu­mi ir kal­bėjau, kal­bė­jau... At­ro­dė, lyg se­niai jį pa­ži­no­čiau. Tai bu­vo lyg do­va­na man, kūdi­kiui Kris­tu­je, – su­tik­ti žmo­gų, ku­ris pa­žįs­ta Die­vą jau 20 me­tų. Jo pa­sa­ko­ji­mas bu­vo toks pa­pras­tas, ta­čiau uni­ka­lus, kaip ir vi­sų mūsų at­ėji­mo pas Die­vą ste­buk­las. Kai ma­no dėdė šią va­sa­rą vėl lan­kė­si Lie­tu­voje, pa­pra­šiau jo pa­pa­sa­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją „Ga­ny­to­jo“ skai­ty­to­jams.

Kaip at­si­dū­rė­te to­li nuo Lie­tu­vos?

Tuo me­tu, kai so­vie­tų ar­mi­ja žy­gia­vo į Lie­tu­vą bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, aš no­rė­jau stu­di­juo­ti, ta­čiau ne­bu­vo tam są­ly­gų. Iš­gir­dau, kad tiems, ku­rie no­ri tap­ti pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jais, Kau­ne ren­gia­mi tri­jų mė­ne­sių kur­sai. To­je mo­kyk­lo­je bū­da­mas gal­vo­jau, ką man da­ry­ti. Tė­viš­kė to­li, su na­miš­kiais su­si­siek­ti ne­iš­ei­na. Te­ko rink­tis iš dvie­jų blo­gy­bių: lik­ti Lie­tu­voj, ku­rią val­dys ko­mu­nis­tai, ar­ba bėg­ti į Vo­kie­ti­ją. Nu­spren­džiau per dvi va­lan­das. Sė­dau ant dvi­ra­čio ir pa­su­kau Vo­kie­ti­jos sie­nos link. Per sie­ną ne­pra­lei­do. Lau­kiau vi­są nak­tį, o kai fron­tas vi­sai pri­ar­tė­jo, ati­da­rė sie­ną ir vi­sus į­lei­do.

Vo­kie­ti­jo­je to­liau stu­di­ja­vau. Ka­na­da tuo me­tu pri­ėmė jau­nus vy­rus ir mo­te­ris, ku­rie su­tik­da­vo dirb­ti ten, kur val­džia juos pa­skirs. Ma­no su­ža­dė­ti­nė Liu­sė iš­va­žia­vo į Ka­na­dą ir iš­si­kvie­tė ma­ne – taip at­si­dū­riau to­je ša­ly­je, kur gy­ve­nu iki šiol.

Ko­dėl ieš­ko­jo­te Die­vo, o ne kro­vė­tės sau tur­tus, kaip dau­ge­lis už­jū­ry­je at­si­dū­ru­sių mū­sų tau­tie­čių?

Nuo ma­žu­mės au­gau krikš­čio­niš­ko­je ap­lin­ko­je,  ma­no tė­vai bu­vo la­bai pa­mal­dūs, bet aš ne­tu­rė­jau tiks­lo ieš­ko­ti Die­vo. Ma­no ma­ma, kai­mo siu­vė­ja, ne­mo­kė­jo nei skai­ty­ti, nei ra­šy­ti. Gu­lė­da­ma lo­voj ji pra­šy­da­vo, kad skai­ty­čiau jai mal­das iš mal­da­kny­gės, ir aš skai­ty­da­vau. Ji mi­rė, kai man bu­vo dvy­li­ka me­tų. La­bai ge­rai pri­si­me­nu, kaip tė­ve­lis ves­da­vo­si ma­ne į baž­ny­čią.

Vo­kie­ti­jo­je bu­vau vie­nas, il­gė­jau­si na­mų, verk­da­vau, ra­šiau die­no­raš­tį. Da­bar, kai skai­tau tą die­no­raš­tį, ma­tau – ten išvien ma­no po­kal­biai su Die­vu. Die­no­raš­čio įra­šus už­baig­da­vau spon­ta­niš­ka mal­da. Da­bar gal­vo­ju, ko­dėl? Tai ma­ny­je bu­vo lyg ir įgim­ta.

Kaip ga­vo­te Šven­to­sios Dva­sios krikš­tą ir ėmė­te mels­tis ki­to­mis kal­bo­mis?

Kai at­vy­kau į Ka­na­dą, mes su Liu­se (ji jau bu­vo ma­no žmo­na) va­žiuo­da­vo­me vi­sur, kur bu­vo stu­di­juo­ja­mas Šven­ta­sis Raš­tas. Daž­niau­siai į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją kar­tą per sa­vai­tæ, va­ka­rais. Nei­eš­ko­da­mi, ne­tu­rė­da­mi jo­kio tiks­lo, bet kaž­kaip spon­ta­niš­kai mus trau­kė šios stu­di­jos. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, ko­dėl mes taip da­rė­me. Tai bu­vo lyg na­tū­ra­lus gy­ve­ni­mo bū­das – ieš­ko­ti.

Pa­me­nu, kaip kar­tą nu­vy­ko­me į Bu­fa­lo mies­tą Ame­ri­ko­je, esan­tį apie 150 km nuo To­ron­to. Ten vy­ko vie­nos sa­vai­tės re­ko­lek­ci­jos – „Už ge­res­nį gy­ve­ni­mą“. To­se Šven­to­jo Raš­to stu­di­jo­se ku­ni­gas pa­ta­rė mums: „Nu­va­žiuo­ki­te į vieš­bu­tį, kur kar­tą per mė­ne­sį vyks­ta ti­kin­čių­jų su­si­ti­ki­mai. Jie – ne ka­ta­li­kai, ten jums bus įdo­mu“. Liu­sė sa­ko: „Va­žiuo­jam“. Nu­va­žia­vom, ma­tom – žmo­nės šlo­vi­na, iš­kė­læ ran­kas. Pa­ma­niau, kad ne­ga­liu taip da­ry­ti. Po to liu­di­jo jau­nas vy­ras, ak­to­rius. Jį bu­vo iš­me­tæ iš te­at­ro, ir jis no­rė­jo nu­si­žu­dy­ti. Ta­čiau pa­te­ko į tą su­si­rin­ki­mą ir už jį mel­dė­si vie­nas pa­moks­li­nin­kas. Po to jo vi­sas gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė.

Tas vy­ras pa­mi­nė­jo pa­moks­­­li­nin­ko pa­var­dæ, ir pri­si­mi­niau, jog bu­vau  kny­gy­ne var­tæs vie­ną to žmo­gaus kny­gą. Ji va­di­no­si „Ka­ta­li­kai – sek­mi­nin­kai“(„Cat­ho­lics – Pen­te­cos­ta­lists“). Tuo­met ma­niau: „Jei esu ka­ta­li­kas, ne­ga­liu bū­ti sek­mi­nin­kas, tai ne­są­mo­nė“. Ir tos kny­gos ne­pir­kau, bet da­bar iš­gir­dæs liu­di­ji­mą įsi­gi­jau ir pra­dė­jau skai­ty­ti. Pra­džio­je bu­vo iš­trau­kos iš Šven­to­jo Raš­to, iš Apaš­ta­lų dar­bų kny­gos. Die­vo žo­dis tuo­met man ne­daug ką reiš­kė. Pra­lei­dau tą da­lį ir ėmiau skai­ty­ti stu­den­tų liu­di­ji­mus. Daug stu­den­tų Ame­ri­ko­je sep­tin­ta­­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je iš­gy­ve­no at­gi­mi­mą iš aukš­to, pa­ju­to Jė­zaus ar­tu­mą ir jų gy­ve­ni­mai pa­si­kei­tė. Skai­čiau ir skai­čiau tuos liu­di­ji­mus ir ėmiau trokš­ti to pa­ties. Gal­vo­jau – jei­gu jie tai pa­ty­rė, ir aš to no­riu.

Kar­tą va­žia­vau dar­bo rei­ka­lais į ki­tą mies­tą ir ten nak­vo­jau. Va­ka­re mo­te­ly­je kny­gą su liu­di­ji­mais pa­dė­jau ant sta­lo, at­si­klau­piau prie lo­vos ir pra­dė­jau mels­tis. Ten bu­vo pa­ra­šy­ta, kad rei­kia gai­lė­tis už sa­vo nuo­dė­mes. Pa­sa­kiau: „Vieš­pa­tie, at­leisk man, kiek aš esu įskau­di­næs sa­vo žmo­ną, vai­kus ir ki­tus žmo­nes“, – ir mel­džiau­si to­liau, – „Vieš­pa­tie, aš no­riu pa­jus­ti Ta­vo ar­tu­mą. Ta­vo Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mą, kaip liu­di­ja ši­tie stu­den­tai“. Stai­ga pa­ju­tau to­kį džiaugs­mą šir­dy­je... net fi­ziš­kai. At­ro­dy­tų, lyg bū­čiau sun­kų ak­me­nų pri­krau­tą mai­šą ant nu­ga­ros tu­rė­jæs ir kaž­kas jį būtų nu­ė­mæs.

Ki­tą ry­tą iš­vy­kau na­mo. Ry­to sau­lė spi­gi­no į akis. Ėmė mie­gas. Gar­siai su­šu­kau: „O, Šven­to­ji Dva­sia!“ Ta­da pa­ju­tau, kaip ma­ne nu­pur­tė, lyg bū­čiau pa­lie­tæs ne­izo­liuo­tus elek­tros lai­dus. Pra­ėjo nuo­var­gis, ėmiau ma­ši­no­je gar­siai mels­tis, gar­bin­ti Die­vą. Iš­gy­ve­nau di­de­lį džiaugs­mą. Taip, iš vi­sos šir­dies, Die­vą gar­bi­nau pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. Stai­ga pa­ju­tau, kad kal­bu ir pats ne­su­pran­tu, ką sa­kau. Bet jau­čiu, kad mal­da plūs­ta iš šir­dies gi­lu­mos. Tai bu­vo kal­bų do­va­na, apie ku­rią aš nie­ko ne­ži­no­jau.

 Lai­min­gas grį­žau na­mo, vis­ką pa­pa­sa­ko­jau sa­vo žmo­nai. Ji ta­rė: „Tai dar vie­ną pa­sa­kė­læ su­gal­vo­jai?“ Prieš tai aš daug ko jai bu­vau pri­pa­sa­ko­jæs – bū­tų ir ne­bū­tų da­ly­kų.

Kaip tai pa­kei­tė jū­sų dva­si­nį gy­ve­ni­mą?

Pas mus tą va­sa­rą lan­kė­si jau­nuo­lis, jau pa­ty­ræs at­gi­mi­mą iš aukš­to. Pa­pa­sa­ko­jau jam apie sa­ve ir ta­riau – to­kia ma­no is­to­ri­jos pa­bai­ga. Jis man at­sa­kė: „Vin­cai, čia tik pra­džia“. Taip, tai bu­vo pra­džia – 1970 me­tų bir­že­lio 21 die­ną. Šie­met su­lau­kiau 35 me­tų sa­vo nau­jo krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo „ju­bi­lie­jaus“. Nei­eš­ko­jau Die­vo. Tas al­kis ir troš­ku­lys, ku­ris at­si­ra­do, bu­vo iš Die­vo ma­lo­nės. Dė­ko­ju Die­vui, kad ne­sa­kiau, jog aš vis­ką ži­nau, man už­ten­ka, bet no­rė­jau dau­giau.

Po to pra­dė­jau skai­ty­ti Šven­tą­jį Raš­tą. Anks­čiau gal­vo­jau: „Prieš 2000 me­tų pa­ra­šy­ta kny­ga, o mes gy­ve­na­me dvi­de­šim­ta­ja­me šimt­me­ty­je, kam skai­ty­ti?“ Bet da­bar Bib­li­ja pra­bi­lo ma­no šir­džiai. Skai­čiau ir ne­no­rė­jau su­sto­ti. Pa­si­kei­tė ma­no san­ty­kiai su žmo­na, su vai­kais, dar­bo­vie­tė­je. Ben­dra­dar­biai ma­ne per­spė­jo – ne­pa­moks­lauk, ta­ve iš­mes iš dar­bo. Bet bu­vo at­virkš­čiai – ma­ne pa­aukš­ti­no pa­rei­go­se. Taip pra­si­dė­jo nau­jas gy­ve­ni­mas su Vieš­pa­čiu.

Kaip re­a­ga­vo jū­sų pa­žįs­ta­mi?

Per tuos 35 me­tus esu iš­gy­ve­næs ir sun­kių die­nų. Jė­zus ne­sa­kė: „Kai jūs ma­ne sek­si­te – jū­sų gy­ve­ni­mas bus ro­žė­mis klo­tas“, bet per­spė­jo: „Ma­ne per­se­kio­jo, ir jus per­se­kios. Ta­čiau Aš bū­siu su ju­mis per vi­sas die­nas iki pa­sau­lio pa­bai­gos“. Bet ir tų blo­giau­sių die­nų po įti­kė­ji­mo ne­mai­ny­čiau į pa­čias ge­riau­sias anks­tes­nio gy­ve­ni­mo die­nas.

Pa­me­nu, Mon­re­a­ly­je lei­džia­ma­me lie­tu­viš­ka­me sa­vait­raš­ty­je bu­vo iš­spaus­di­næ ži­nu­tæ apie at­ei­ti­nin­kų va­do­vo (ma­no) or­ga­ni­zuo­ja­mus su­si­rin­ki­mus. Ra­šė, kad ten vi­si su­sė­da, pra­de­da šauk­ti Šven­tą­ją Dva­sią ir žiū­ri į vir­šų. Šai­pė­si, gal­vo­jo, kad čia kaž­kas ne­įpras­ta, kad aš ko­kią sek­tą įstei­giau. Ir taip bu­vo ne kar­tą. Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad ir da­bar ma­ne ne vi­si ka­ta­li­kai pri­ima. Gal­vo­ja, kad esu fa­na­ti­kas.

Ar Ka­na­do­je jūs tar­nau­ja­te ko­kio­je nors ben­druo­me­nė­je?

Šiuo me­tu ei­nu į eku­me­ni­næ baž­ny­čią. Ji va­di­na­si „To­ron­to pa­lai­mi­ni­mo“ baž­ny­čia. Ten prieš 11 me­tų pra­si­dė­jo nuo­sta­bus Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mas. Jau dvy­lik­ti me­tai to­je baž­ny­čio­je kiek­vie­ną die­ną (iš­sky­rus pir­ma­die­nius) vyks­ta tar­na­vi­mai. Ren­gia­mos kon­fe­ren­ci­jos, į ku­rias su­va­žiuo­ja apie 3-4 tūks­tan­čiai žmo­nių iš ki­tų kraš­tų. Ten aš tar­nau­ju už­ta­ri­mo mal­dos gru­pė­je. Mes esa­me ap­mo­ky­ti ir mel­džia­mės už žmo­nes, pa­si­bai­gus su­si­rin­ki­mui. Kar­tais pa­moks­li­nin­kas gau­na pa­ra­gi­ni­mą iš Die­vo mels­tis vi­du­ry­je pa­moks­lo. Pa­kvie­čia žmo­nes į prie­kį ir mes tar­nau­ja­me jiems. Kar­tais Šven­to­ji Dva­sia ne­įpras­tai vei­kia, žmo­nės net ne­no­ri tuo ti­kė­ti. Pa­vyz­džiui, žmo­gui, ku­ris tu­ri pro­ble­mų su dan­ti­mis, Die­vas su­tvar­ko dan­tis. Tie da­ly­kai tik­ri, nors daug kam at­ro­do juo­kin­gi. Die­vui vis­kas įma­no­ma, Jis daž­nai mus nu­ste­bi­na.

Ar lan­ky­da­ma­sis Lie­tu­vo­je jūs tar­nau­ja­te krikš­čio­nių ben­druo­me­nė­se?

Taip, tik dėl to aš ir at­vyks­tu į Lie­tu­vą. Šį­kart – jau dvy­lik­to­ji ma­no ke­lio­nė į Lie­tu­vą. Čia pra­lei­džiu tris ar ke­tu­rias sa­vai­tes. Trokš­tu tik vie­no – Lie­tu­vos dva­si­nio at­gi­mi­mo. Gi­mi­nes tik trum­pai ap­lan­kau, be­veik vi­są lai­ką pra­lei­džiu tar­nau­da­mas, ypač kau­nie­čių jau­ni­mui: cha­riz­ma­ti­nė­je gru­pė­je „Gy­vie­ji ak­me­nys“, taip pat „Ka­ta­li­kų evan­ge­li­za­ci­jos cen­tre“ ir stu­den­tų gru­pė­je „Nau­jo­ji san­do­ra“. Tar­nau­ju įvai­rio­se mal­dos gru­pė­se ar­ba ląs­te­lė­se. Per tris sa­vai­tes ne­tu­rė­jau nė vie­nos lais­vos die­nos, kai ka­da tar­nau­da­vau ke­lis kar­tus per die­ną.

Ką pa­moks­lau­ja­te, ko­kią ži­nią at­ve­ža­te?

Aš at­ve­žu pa­pras­tą ži­nią, jos es­mė to­kia: mes tu­ri­me dau­giau, nei mums at­ro­do. No­riu, kad ti­kin­tie­ji trokš­tų la­biau pri­ar­tė­ti prie Jė­zaus, la­biau Jį pa­žin­tų, pa­jus­tų Tė­vo mei­læ, leis­tų Šven­ta­jai Dva­siai veik­ti. Juk Ji mu­my­se, mes esa­me Šven­to­sios Dva­sios šven­tyk­la.

Kaip iliust­ra­ci­ją pa­pa­sa­ko­siu is­to­ri­ją – prieš mir­tį el­ge­ta pa­si­kvie­tė sa­vo sū­nų ir ta­rė: „Sū­ne­li, pa­lie­ku tau tik šį bron­zi­nį du­be­nį, skir­tą el­ge­tau­ti. Ra­dau jį tur­tin­gos mo­ters šiukš­lių dė­žė­je“. Jo sū­nus ėmė el­ge­tau­ti su tuo du­be­niu. Kar­tą pro ša­lį ėjo auk­so pir­klys. Jis įme­tė pi­ni­gė­lį, bet, žen­gæs žings­nį, su­sto­jo ir grį­žo at­gal. Jis ta­rė: „Pa­ro­dyk man du­be­nį, mo­ne­ta kaž­kaip keis­tai su­skam­bė­jo“. Ap­žiū­rė­jæs iš vi­sų pu­sių ta­rė: „Ko­dėl tu el­ge­tau­ji? Jis vi­sas iš gry­no auk­so, ver­tas ma­žiau­siai 30 000 do­le­rių“. Tai­gi sū­nus ir tė­vas el­ge­tau­da­mi ne­ži­no­jo, ką jie tu­ri. Mes tu­ri­me Šven­tą­ją Dva­sią, ku­ri ver­ta kur kas dau­giau nei 30 000 do­le­rių, o kar­tais gy­ve­nam tru­pi­nė­liais kaip el­ge­tos ir sa­kom: „Man nie­ko dau­giau ne­rei­kia“. Jė­zus pa­sa­kė: „Aš at­ėjau at­neš­ti gy­ve­ni­mo, at­neš­ti jo aps­čiai“ (Jon 10, 10). Jau šio­je že­mė­je mes ga­li­me gy­ven­ti vi­sa­ver­tį pa­lai­min­tą gy­ve­ni­mą.

Ar skai­to­te „Ga­ny­to­ją“? Ar jums pa­tin­ka mū­sų laik­raš­tis?

„Ga­ny­to­ją“ da­bar skai­tau in­ter­ne­te, anks­čiau gi­mi­nės siųs­da­vo kas mė­ne­sį. Man la­bai pa­tin­ka jū­sų laik­raš­tis. Ne­ma­žai straips­nių iš­si­ren­ku at­si­spaus­din­ti. Kai gau­da­vau laik­raš­tį pa­štu, iš­si­kirp­da­vau vi­sas Ken­da­lo kny­gos „Die­vas tai pa­ver­tė į ge­ra“ iš­trau­kas. Pa­var­tau ir da­bar tas iš­kar­pas. Ste­biuo­si, kiek daug pa­mo­kų Die­vas mums su­tei­kia per Juo­za­po gy­ve­ni­mą.

Kai ku­riuos „Ga­ny­to­jo“ straips­nius at­si­ve­žu į Lie­tu­vą ir pa­nau­do­ju pa­moks­lau­da­mas ka­ta­li­kų jau­ni­mui. Jū­sų laik­raš­tis la­bai tu­ri­nin­gas, ja­me gau­su dva­si­nio mais­to, sun­ku net vis­ką ap­rėp­ti. Te­lai­mi­na Die­vas ir to­liau šį jū­sų tar­na­vi­mą.

Ačiū už po­kal­bį.