Nebijokime žengti tikėjimo žingsnius

2016 metais Kauno evangelikų baptistų bažnyčia minėjo 140 metų jubiliejų. Šiai bažnyčiai vadovauja pastorius Vladimiras Sereda, kuris 1980 m. su žmona Nadija atvyko į Kauną iš Ukrainos. Tad siūlome ir jums susipažinti su jau tiek daug metų Kaune gyvuojančios bažnyčios pastoriumi.

Pastoriau Vladimirai, į Lietuvą atvykote iš Ukrainos, bet gimėte jūs ne Ukrainoje, tiesa? Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą, vaikystę.

Ukraina – mano tėvų gimtinė. Tačiau II Pasaulinio karo metais daugybė šeimų tiek iš Ukrainos, tiek iš Lietuvos ar kitų Sovietų Sąjungos respublikų buvo ištremtos į Sibirą už tai, kad jie arba jų giminaičiai turėjo turto, mylėjo Tėvynę arba dėl religinių įsitikinimų. Mano mama Sibire atsidūrė būdama vos 13 metų. Mama pasakojo, kad juos nuvežė į mišką, į taigą, iškrovė ir liepė statyti barakus... Tėvo šeima taip pat buvo išvežta į Sibirą, nes jo močiutė turėjo nedidelę parduotuvėlę – tais laikais palaikė turtuolių šeima.

Tėvai susipažino ir susituokė Sibire. Aš gimiau Udmurtijoje.

Į Ukrainą grįžome 1967 metais. Tačiau net trejus metus mūsų ten neregistravo – ragino važiuoti atgal arba kur kitur. Pradėjęs lankyti mokyklą Ukrainoje, patekau į klasę, kurioje mokėsi 4 vaikai iš krikščionių baptistų šeimų. Jie dažnai buvo užgauliojami dėl to, kad tikėjo Dievu, lankė bažnyčią, kad nenorėjo būti pionieriais ir neryšėjo raudonų kaklaraiščių. Dėl to kildavo konfliktų su mokytojais. Aš tuos mokinius užstodavau. Be to, atvykus į Ukrainą, mane stebino toks įkyrus įtikinėjimas, kad Dievo nėra. Rusijoje to nebuvau išgyvenęs. O čia net keista buvo: „Kodėl jie taip nori įrodyti, kad Dievo nėra? Tad gal Jis visgi egzistuoja, ir jie tiesiog Jo bijo?..“ Tai buvo pirmosios sąmoningos mintys apie Dievą ir Jo prisilietimas prie mano širdies.

Jau vėliau, kai mokiausi 7 klasėje, vienas baptistų berniukas, su kuriuo drauge sėdėjome, pasiūlė man paskaityti Naująjį Testamentą. Perskaitęs jį, aš aiškiai suvokiau ir patikėjau, kad Dievas iš tiesų yra. Nors buvau auklėjamas gyventi pagal sąžinę ir stengiausi taip daryti, supratau, kad esu nusidėjėlis, o nuodėmės veda į pražūtį ir man reikalingas Gelbėtojas. Pradėjau lankyti bažnyčią ir jaunimo susirinkimus. Tačiau visą tą laiką mano viduje vyko kova. Mano aistros ir norai vedė mane gyventi taip, kaip gyveno daugelis mano draugų, bet vidinis mano žmogus norėjo eiti Dievo keliu.

Baigęs aštuonias klases, įstojau į Lvovo lengvosios pramonės technikumą. Maždaug po metų administracija sužinojo, kad aš nenoriu stoti į komjaunimą, nes esu tikintis ir lankau bažnyčią. Kartą į ateizmo paskaitą (toks dalykas tuo metu buvo dėstomas), atėjo direktorius su keliais dėstytojai ir manęs paklausė: „Ar tu tiki Dievą?“  Tuo metu dar nepažinojau Dievo, tik žinojau, kad Jis yra. Tad stovėjau ir svarsčiau: „Negaliu sakyti, kad Dievo nėra, nes tikiu, kad Jis yra. Bet aš Jo dar nepažįstu, tad negalėčiau niekaip apginti ar įrodyti savo nuomonės...“ Visgi pasiryžau pasakyti, kad Dievas yra. Mane išmetė iš technikumo. Tuo metu man ėjo 17 metai. Vėliau prasidėjo ir KGB persekiojimai.

Kada prasidėjo jūsų sąmoningas sekimas Kristumi?

Suvokiau savo nuodėmingumą, norėjau pažinti Dievą, bet norėjau ir „laisvės“, pagyventi taip, kaip gyvena mano draugai... Dievas man atsakė žodžiais iš Evangelijos pagal Matą: „Pasaulyje yra tik du keliai: eidamas siauru keliu, eisi su manimi, ir šis kelias veda į amžinąjį gyvenimą, o jei eisi su savo draugais plačiu keliu, jis nuves tave į pragarą ir manęs ten nerasi. Negali viena koja eiti vienu keliu, o kita – kitu. Pasirink!“ (žr. Mt 7, 13–14).

Dveji metai vidinės kovos mane išvargino... Vieną vakarą gulėjau lovoje ir mąsčiau apie savo gyvenimą ir ateitį. Tada pradėjau sakyti Dievui: „Dieve, nebegaliu taip gyventi. Aš labai pavargau. Padėk man!“ Ir Dievas davė man regėjimą: išvydau dangų, kuriame buvo užrašyti žodžiai: „Kada tu priimsi Naujojo Testamento Jėzų Kristų?“ Šis patyrimas, neapsakomas dangaus grožis ir užduotas klausimas paskatino mane apsispręsti. Aš kritau ant kelių ir meldžiausi: „Viešpatie, atleisk mano nuodėmes, nuplauk mane savo krauju ir ateik į mano gyvenimą. Eisiu paskui Tave, kad ir kiek man tai kainuotų. Padėk man.“ Širdį pripildė ramybė ir džiaugsmas. Pasikeitė gyvenimo vertybės ir prioritetai. Taip 1976 metais prasidėjo mano kelionė su Dievu.

Pastoriau, minėjote apie KGB persekiojimus, prasidėjusius dar Ukrainoje. Ar galite papasakoti, kaip tie persekiojimai reiškėsi?

Įvairiai. Pavyzdžiui, kartą kaime kažkas nuvertė kryžių. Tai KGB darbuotojai prisistatė ir sako: „Matėme, kaip tu ir tavo draugai tą kryžių nuvertėte.“ Jie bandydavo gąsdinti. O aš kaip tik tuo metu buvau su tėvu išvykęs į Sibirą, pas gimines, tad galėjau apsiginti ir įrodyti, kad tuo metu manęs net šalyje nebuvo. Taip pat ne kartą bandė įtikinti bendradarbiauti su jais, siekė įkalbinti ką nors sekti...

Kai su žmona atvykome į Lietuvą, taip pat išsikvietė KGB. Klausė, kodėl atvažiavau į Lietuvą. Tąkart man pasidarė labai liūdna, galvojau: „Dieve, gimiau Sibire, grįžome į Ukrainą – nepriėmė, atvažiavome į Lietuvą – ir čia nepriima. Tad kur ta mano vieta?“ Tuomet Šventoji Dvasia mane paguodė: „Tavo Tėvynė – Danguje, tad ko gi tu nerimauji?“ Tai paguodė ir sustiprino mane.

KGB atstovai ir čia, Lietuvoje, ne kartą siūlė bendradarbiauti (į Lietuvą atvyko 1980 m., – red. past.). Bet aš atsakydavau, kad turiu darbą, tikiu Dievą ir tikrai jums nedirbsiu. Kartą vienas jų darbuotojas labai supyko: „Tu žinai, ką mes galime padaryti?.. Užkasim tave ir niekas nesužinos...“  „Žinau, kad jūs galite tai padaryti, bet to, kas yra mano viduje, to Dievo jūs nesunaikinsite. Aš nebijau, nei Sibiro, nei ko kito“, – atsakiau tuomet. Tada tas darbuotojas nurimo ir sako: „Na, pakalbėkime žmogiškai...“ Vėliau, kai norėjau stoti mokytis į seminariją Maskvoje, išsikvietė ir sako: „Girdėjome, kad nori važiuoti mokytis...“ „Taip, noriu, – atsakiau. – Jei trukdysit, nevažiuosiu...“ Nors tąkart pažadėjo netrukdyti, bet trukdė... Kai reikėdavo važiuoti į sesijas, darbe prašydavau atostogų. Tai direktorius ne kartą sakė, kad KGB spaudžia... Bet pakalbėdavau su direktorium, pasakydavau, kad dar kiek pakentėkim, ir jis mane visgi išleisdavo. Taip pat ir darbe buvo žmonių, kurie sekė – nuolat stebėjo, ką darau, kur einu, ką ir su kuo kalbu... Buvo tikrinami laiškai, klausomasi telefoninių pokalbių... Kai su žmona jau buvome susilaukę 4 vaikų, pasikvietė ir pasiūlė: „Mes žinome, kad turi didelę šeimą, bet gyveni vieno kambario bute. Mes galime padaryti taip, kad tu gautum didesnį butą, bet reikia tą ir tą padaryti...“ Žinoma, tokio pasiūlymo taip pat atsisakiau.

Džiaugiuosi, kad ir mūsų kaimynai buvo geri, nes pas mus atvykdavo daug Dievui tarnaujančių žmonių, kurie spec. tarnybų buvo ieškomi. Ačiū Dievui, Dievas apsaugojo ir juos, ir mus.

Papasakokite, kaip atvykote į Kauną. Kaip sekėsi čia įsikurti?

Dabar jau matome, kad tai buvo Dievo planas. Mes su žmona po vestuvių atvykome į Kauną, nes čia žmonos dėdė, kuris dirbo gydytoju Latvijoje, turėjo butą. Jis ir pakvietė mus čia pagyventi. Pradžioje mums gyvenimas Lietuvoje visai nepatiko, nepažįstama buvo ir kalba, tad apie nieką per daug nemąstydami greitai iš čia išvažiavome. Bet žmonos dėdė neatlyžo – vis kvietė atvažiuoti ir bent pusę metų pagyventi. Tada su žmona pradėjome mąstyti, kodėl čia taip vyksta, bet tuo metu dar nelabai supratome. Sovietų laikais tokios sąvokos kaip „misionieriška tarnystė“ nebuvo.  

 Žvelgiant iš materialinės pusės, žmonės Lietuvoje gyveno geriau nei Ukrainoje. Pavyzdžiui, Lvove, kai mokiausi technikume, parduotuvėse nebūdavo nei dešros, nei pieno, o Lietuvoje šių produktų galėjai nusipirkti bet kada. Bet Ukrainoje mes su žmona lankėme bažnyčią, kurioje buvo apie 50 jaunuolių, mūsų bendraamžių, o čia tikinčiųjų visai nepažinojome.

Visgi mes išdrįsome ir dar kartą atvykome į Kauną. Sužinojome, kad yra tikinčiųjų Vilniuje, tad ten važinėdavome į pamaldas. Kiek vėliau išgirdome, kad Kaune renkasi keletas senučių. Kai, sužinoję, kur jos renkasi, ten nuėjome, jos nepaprastai nudžiugo: „O, brolis atėjo! Tai Dievas tave čia atsiuntė, – sakė jos. – Mes jau 10 metų meldžiamės, kad Dievas ką nors atsiųstų.“ Aš žinoma, kiek sutrikau... Pasakiau, kad aš nepamokslauju, tik neseniai įtikėjau ir pasikrikštijau, kad dar nieko nežinau... Bet jau kitą sekmadienį man teko pasidalinti Dievo Žodžiu.

Deja, jaunimo bendruomenėje nebuvo, tik senutės, kurioms buvo apie 70 metų, o mums, jauniems, norėjosi bendrystės. Tad maždaug po dvejų metų žmona pasiūlė grįžti į Ukrainą. Kai pradėjome daugiau apie tai mąstyti, staiga supratome, kad mes jau esame tarnystėje – Dievas mus čia atvedė ir mes jau darbuojamės dėl Jo. Tos močiutės išrinko mane grupės vadovu, mes jau tarnavome. Supratome, kad negalime bėgti nuo Dievo planų, nes gali nutikti taip kaip pranašui Jonai.

Mes, kaip žmonės, vis dar ieškojome galimybių grįžti į Ukrainą, bet, vienai močiutei mirus, į bendruomenę atėjo kita moteris, kurios mama buvo tikinti, kitai močiutei mirus, vėl atėjo kitas žmogus, tad supratome, kad negalime išvykti ir palikti šios bendruomenės.

Be to, 1988 m. pabaigoje atgavome maldos namus, tad prasidėjo statybos, 1989 metais mane įšventino šios bendruomenės pastoriumi, tad nebuvo kada galvoti apie išvykimą...  Ir dabar, balandžio mėnesį, bus jau 37 metai kaip mes Lietuvoje.

Gal galite papasakoti, kaip sekėsi atkurti bažnyčios pastatą, kuris tarybiniais metais 20 metų tarnavo kaip druskos sandėlis?

Kai 1988 m. pabaigoje mums buvo leista naudotis maldos namais, atėjo Viešpaties žodis: „Mano namai – tušti...“ Supratome, kad reikia kažką daryti. Pinigų, žinoma, neturėjome, bet pradėjome melstis, pradėjome rinkti pinigus. Pamenu, mes per vestuves buvome gavę 1 000 rublių, tad nusprendėme juos paaukoti. Aukojo ir kiti žmonės. Galiausiai mes išleidome 31 000 rublių. Iš kur tie pinigai atėjo – nė nežinau (šypsosi).

Problema buvo ne tik pinigai – sovietiniais laikais nebuvo įmanoma gauti statybinių medžiagų: negalėjai nuvažiuoti į parduotuvę ir laisvai nusipirkti, ko tau reikia. Viskas buvo gaunama „po blatu“ (iš po prekystalio, pagal pažintis). Parašėme savivaldybei raštą, kuriame padėkojome, kad grąžino maldos namus, bet paprašėme ir padėti gauti medžiagų jiems suremontuoti – gal kokį raštą galėtų parašyti, kad mes gautume statybinių medžiagų ar pan. Deja, savivaldybė atsakė, kad padėti negali. Tada ieškojome kitų kelių. Viena sesuo dirbo geležinkelyje, ji nuėjo pas savo viršininką ir pasakė, kad jai reikia plytų, – viršininkas sutiko parašyti raštą, kad ji tų plytų gautų. Kitas žmogus savo darbovietėje paprašė išrašyti skardos stogui uždengti ir pan. Tokiu būdu gavome visas medžiagas. Visus darbus dirbome patys – nieko nesamdėme. Labai padėjo broliai iš Vilniaus, iš Krivūlės gatvėje esančių Maldos namų. Šeštadieniais atvažiuodavo apie 20 brolių – visi drauge mūrijome, betonavome, tinkavome...

Remontuodami pastatą susidūrėme ir su kitomis kliūtimis: sumontavome šildymo sistemą iš metalinių vamzdžių, o po 7 metų visi vamzdžiai nuo druskos surūdijo – šiame pastate daug metų buvo druskos sandėlis, ir druska įsismelkė į statinį. Tad šildymo sistemą teko perdaryti iš naujo... Pradžioje nebuvo dujų, tai kūrendavome anglimis, bet buvo sunku patalpas prišildyti, tad pradėjome ieškoti būdų įsivesti dujas. Teko ir kanalizaciją, vandentiekį naujai vesti, nes vamzdžiai taip pat surūdijo.

Ir mums dėl viso to teko žengti tikėjimo žingsnius. Pamenu, kaip buvome susirinkę bendruomenės žmonės ir kalbėjomės, kad reikia ką nors daryti. Žinoma, kažkas paklausė, ar turime pinigų. Atsakiau, kad neturime. Tad kai kas jau norėjo rankas nuleisti, bet pakviečiau visus sunešti, kiek kas galime, ir tikėti, kad Dievas pridės. Nepamenu, kokią sumą tąkart surinkome, bet netrukus pas mus atvažiavo vienas vokietis, kuris paklausė, su kokiomis problemomis susiduriame, klausė, gal jie galėtų kuo padėti. Papasakojau, kokie darbai mūsų laukia. Jis paprašė parašyti projektus dėl vandentiekio, kanalizacijos, dujų įvedimo ir pažadėjo pasistengti padėti. Mes parašėme 7 projektus, išsiuntėme jiems ir pradėjome darbus. Broliai iš Vokietijos remdavo mus finansiškai, ir mes 3 metus labai intensyviai dirbome, taip pat vokiečių kalba stengėmės viską paaiškinti, kas ir kaip vyksta. Tačiau iki 2008 metų, kai į Lietuvą atėjo ekonominė krizė, mes jau buvome spėję atlikti pagrindinius darbus.

Kartais Dievas duoda krikščionims tam tikrą laiką, ir jei mes tuo laiku nepasinaudojame, tada jau gali kaltinti ką nori: Dievą, ką nors kitą arba... save. Dažnai patys esame kalti, jei nedarome ko nors tada, kai tai reikia daryti. Jei reikia, nebijokime žengti ir tikėjimo žingsnius: padarykime, ką galime mes, o Dievas padarys tai, ką gali Jis.

Kiek žmonių šiuo metu lanko Jūsų bendruomenę?

Dabar bendruomenėje yra apie 50 žmonių. Dalis yra pagyvenusių, kiek daugiau jaunimo. Vidutinio amžiaus žmonių mažiau. Deja, šeimų, kurių vaikai butų užaugę ir lankytų bažnyčią, nėra daug. Pastebėjome, kad kai kurie žmonės lengvabūdiškai elgiasi savo vaikų atžvilgiu. Sekmadieninė mokykla tikrai negali padaryti visko – tėvai taip pat turėtų dėti pastangų, kad vaikai ir paaugę lankytų bažnyčią. Pavyzdžiui, mes šeimoje visuomet melsdavomės kartu: maldą pradėdavo žmona, tada savo maldeles išsakydavo vaikai, o aš pabaigdavau. Jei šeimoje kildavo koks poreikis, mes visi dėl to melsdavomės, ir vaikai matė, kad Dievas atsakydavo į maldas. Vaikai buvo visur, kur mes buvome, ir jie matė Dievą veikiantį. Į bažnyčią mes vieną veždavomės, kitą nešdavomės ir pan... Žinoma, buvo ir įvairių trukdžių – tai kokio vaiko batas staiga dingsta, tai dar kas. Nebuvo lengva, bet tikrai įmanoma.

Kiek jūs su žmona užauginote vaikų? Ką veikia jūsų žmona?

Mums gimė 7 vaikai: 5 berniukai ir 2 mergaitės. Jauniausiam mūsų vaikui šįmet bus 22 metai. Mes su žmona visuomet meldėmės už vaikus, kad jie, visų pirma, būtų tikintys. Tai, mūsų manymu, yra svarbiausia. Žinoma, meldžiamės, kad jų gyvenime išsipildytų tai, ką Viešpats jiems numatė. Sovietiniais metais tikintiems žmonėms buvo sunkiau įstoti mokytis, tad esame girdėję giminaičių priekaištų, kad mes tamsūs žmonės, kad ir vaikai bus tamsūs... Bet, dėkui Dievui, visi mūsų vaikai baigė universitetus, kai kurie įgijo net magistro laipsnį.

Na, o mano žmona Nadija šiuo metu dirba vienuose socialinės globos namuose Kaune. Darbas jai patinka, ji juo džiaugiasi.

Ar jūsų vaikai gyvena Lietuvoje?

Viena dukra ištekėjo į Ukrainą, vienas sūnus pernai išvyko į Norvegiją, o jauniausias dabar mokosi Anglijoje. Kiti gyvena Lietuvoje. Trys sūnūs tarnauja bažnyčioje.

Kaip dabar, iš laiko perspektyvos, vertinate savo atvykimą ir gyvenimą Lietuvoje?

Dabar, žvelgdamas į praeitį, tikrai suvokiu, kad mes su žmona nebūtume pažinę Dievo taip, kaip turėjome galimybę pažinti Jį Lietuvoje. Žinoma, buvo visko: ir sunkumų, ir džiaugsmų, teko daug šauktis Viešpaties, bet Jis tikrai visada ateidavo laiku. Dievas išmokė mus žengti tikėjimo žingsnius: susiklosčius tam tikroms situacijoms, ateidavo paraginimas ką nors daryti, ir nors nežinai, kas tavęs toliau laukia, nematai aiškiai ateities, žinai, kad Dievas yra ir bus su tavimi. Dievas visada buvo ištikimas ir niekada nepavėluodavo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Žaneta Lazauskaitė