Nenuspėjami Jo sprendimai

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:  Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi (Mt 1,18-25).

Evangelijos pagal Matą skaitinys mums įdomiai papasakoja Jėzaus gimimo istoriją. Ji labai skiriasi nuo tos, kurią mums pasakoja evangelistas Lukas. Ten Juozapas viso labo tėra Marijos palydovas, o ji yra ta ištikimoji Viešpaties tarnaitė, pagirta tarp moterų, per kurią ateina palaiminimas visoms tautoms.

Evangelistui Matui kur kas svarbiau yra išdėstyti visa Juozapo genealogiją ir parodyti, kad Jėzaus kilmė prasideda nuo protėvio Abraomo, ir jis yra karališkosios Dovydo giminės atstovas per savo tėvą Juozapą. Tad ir Jėzaus gimimo pasakojimo centre mes regime Juozapą, o ne Mariją.

Paprastai mes Viešpaties Jėzaus Kristaus užgimimą linkę regėti kaip gražų kalėdinių atvirukų vaizdą, kur šalia mažyčio kūdikio susirinkę angelai, laimingi tėvai, avelės. Bet gyvenimas nėra atvirukas ir paprastai tos idilės mūsų gyvenime nėra. Čia yra rūpesčiai, blaškymasis, stresas, nusivylimai, baimės, ir visą šį liūdnų gyvenimo momentų tortą retkarčiais kas nors apibarsto džiaugsmo trupinėliais bei uždega vilties žvakeles. Jei įsiklausytume į Mato pateikiamą Jėzaus gimimo pasakojimą, išgirstume ne angelų chorą, bet žmogaus dejonę. Liūdno, nusivylusio, bijančio, paniekinto žmogaus skausmas į mus prabyla Mato evangelijoje. Ne, Matas nėra modernus rašytojas, tad ieškoti Juozapo minčių srauto, ar jo išgyvenimų aprašymo nėra prasmės. Viskas sutelpa viename sakinyje: „Jos vyras būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė ją tylomis atleisti“.

Skyrybos net mūsų individualistiniame pasaulyje, kur atrodo, jog žmogus gyvena tik sau, nėra lengvas ar paprastas dalykas. Gal mūsų visuomenėje galima tyliai išsiskirti, bet ir tai visi tuoj viską sužino, pasmerkia ir nuteisia, o gyvenant senovinėje visuomenėje, kur vestuvės yra dviejų šeimų arba net visos kaimo bendruomenės reikalas, skyrybos tuojau tampa viešu skandalu, nes čia ne dviejų žmonių reikalas, bet dviejų klanų, šeimų reikalas. Kaimo ir net tautos ateities ir išlikimo rūpestis. Tai kartu garbės ir nešlovės klausimas, kurį Juozapas, būdamas teisus, nori išspręsti tyliai.

Tačiau tylos čia negali būti. Jei Juozapas tyli, vadinasi jis sutinka su tuo, kad jo sužadėtinė dar nepradėjus jiems kartu gyventi tapo nėščia, ir jei jis nieko nedaro, vadinasi, jis netenka savo vyriškos garbės.

Juozapas išduotas, ir jį išduoda ne kas kitas, o žmogus, su kuriuo jis planavo nugyventi gyvenimą. Jo garbė, jo vyriškas orumas yra sutrypti. Jis turi dvi galimybes: gali pareikalauti Marijai teisėtos bausmės kaip paleistuvei ir taip apginti savo garbę ir orumą, o Mariją pasmerkti mirčiai, arba gali tą klausimą išspręsti tyliai ir Mariją bei save pasmerkti gėdai, nes toks išsiskyrimas, apie kurį mąsto Juozapas, mestų kaltės šešėlį ir ant jo paties. Tikriausiai nereikia aiškinti, kokia jausmų pynė gaubia Juozapo širdį, mąstant apie išeitį iš tos padėties... Sudėtingose situacijose nėra lengvų išeičių, jos visos skausmingos, bet sprendimą vis tiek reikia priimti.

Kai žmogui liūdna ir be galo sunku, kai gyvenimas, atrodo, nebetenka prasmės ir viskas, kas atrodė tikra ir stabilu, staiga virsta lyg kortų namelis, vienintelis išganymas yra miegas arba svaiginimasis, nes tada nebereikia galvoti apie problemas, apie gyvenimą bei daugelį dalykų. Tiesiog miegi, tada neskauda, tada nereikia spręsti gyvenimo problemų. Tiesiog miegi.

Bet Dievas net ir sapne nepalieka Juozapo ramybėje ir per savo angelą paaiškina visą situaciją bei parodo sprendimą, kuris Juozapo visuomenėje yra nesuprantamas, nepriimtinas. Apie tokį sprendimą Juozapas veikiausiai nebūtų nė pagalvojęs. Tai, ką Dievas siūlo Juozapui, yra visiškai nepriimtina jam nei kaip vyrui, nei kaip visuomenės nariui. Bet tai yra Viešpaties padaryta ir Jo darbai mums nuostabą kelia.

Manau, kad daugelis iš jūsų sprendžiate gyvenime problemas, kurios dažnai atrodo neišsprendžiamos, nes kiekvienas galimas sprendimas atneš tik skausmą. Tikiu, kad daugelio jūsų širdys yra apsunkintos įvairiausių minčių, kurios neduoda ramybės net sapne. Bet Viešpaties angelas įžengia ne tik į Betliejaus laukus, jis ateina pas kiekvieną, kuris jam atveria širdį. Angelo pirmasis žodis paprastas: NEBIJOK. Nebijok, nes Dovydo mieste gimė tau Išganytojas. Nebijok, nes Viešpats Dievas tavimi rūpinasi ir tave saugoja.

Dievas iš tiesų yra didelis pokštininkas, nes Jo siūlomas problemų sprendimo būdas, atrodo, nieko bendro neturi su mūsų vertybėmis, morale ar lūkesčiais. Bet toks jau jis yra. Jis siūlo mylėti, nes Jis pirmas mus pamilo, Jis siūlo atleisti, nes Jis pirmas, kuris atleidžia ir daro tai tobulai. Žmogus nuteis ir neatleis, ir net dešimčiai metų praėjus primins, įskaudins, bet Dievas atleidžia. To paties Jis prašo ir iš manęs, ir iš tavęs.

 Toks yra Dievas. Mylintis, atleidžiantis ir nesuvokiamas, netelpantis į mūsų gyvenimo supratimo rėmus, beje, kaip ir Jo sprendimo būdai. Nes Jis yra tas, kuris paaukoja dėl tavęs ir manęs savo viengimį Sūnų.

 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2010 Nr. 3

Ridas Tamulis (A. A.) - Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas