Priešas prie Bažnyčios vartų? Ne, priešas jau Bažnyčioje!

Biblijos knygų kanoną sudarė Bažnyčia, todėl laikoma, kad ir jos autoritetas yra viršesnis už Raštą. Už Bibliją turime būti dėkingi Bažnyčiai. Be kita ko, Bažnyčia turi privilegiją padalinti ir iš dangaus žmonėms skirtą malonę. Ne Kristus veda prie Bažnyčios, o ji pati veda mus prie Kristaus. Toks tad yra Romos katalikų bažnyčios mokymas.

 

Reformistinio supratimo esmė: Kristus padedant Šventajai Dvasiai susijungia su žmonėmis ir pasirūpina jų tikėjimu, taip sukurdamas bažnyčią kaip savo kūną (lot. tikinčiųjų surinkimas).

Reformatoriai teigė, kad bažnyčia yra dvasinis kūnas ir kad be išperkamosios Kristaus aukos ir atnaujinančios Šventosios Dvasios galios bažnyčios negalėtų būti, rašo Louisas Berkhofas savo knygoje „Sisteminė teologija“.

Atstovauju reformistinės bažnyčios sparnui, todėl mintimis apie bažnyčią trikdančius veiksnius dalinsiuosi, visų pirma, remdamasis Šventuoju Raštu, antra, apsiribosiu savos bendruomenės, kurios narys esu, požiūriu, trečia, remsiuosi Johno Stotto ir Ricko Warreno įžvalgomis ir pastabomis, ketvirta, pasitelksiu dviejų man brangių žmonių pokalbių su jais metu išsakytą nuomonę.

 

  1. Laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: (...) noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama (1 Tim 3, 15).

 

Bažnyčia – tiesos stulpas ir atrama

Dievo pavedimas bažnyčiai – būti tiesos stulpu ir atrama. Ar gali tad architektūros paminklas būti „tiesos stulpu ir atrama“? Statinys yra tik statinys ir atramos jame turi tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, atlaikyti statinio svorį, paskirstyti vienokias ar kitokias statinio dalies ar fragmento apkrovas. Tiesa, apie kurią kalbama Rašte, yra kažkas kita.

Tardomas Jėzus atskleidė Pilotui savo misiją: Aš (...) esu atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. (Jn 18, 37) O kas yra tiesa?!, – paklausė Pilotas. Jėzus aiškiai jam atsakė: Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso. Vadinasi, pats JĖZUS yra Tiesa (Jn 14, 6), JO mokymas yra tiesa.

Ar šiandien bažnyčia yra tiesos stulpas ir atrama? Ar bažnyčia mokosi iš Jėzaus, ar bažnyčia moko, ką vienoje ar kitoje situacijoje pasakytų ar patartų, ko imtųsi Jėzus?

Tikriausiai tiesa nepasiduoda laiko, erdvės ar didžių asmenybių įžvalgų suvaržymui. Bažnyčia negali jos kontroliuoti. Tiesa buvo pirmiau nei bažnyčia.

Mažų, reformistinių bendruomenių problema – susiaurinti, supaprastinti Evangeliją, Dievo evangelijai pritaikyti savo nustatytą tvarką ir supratimą, t. y. pateikti tik dalį teisingo paveikslo. O žmonėms ir bažnyčiai reikia visos tiesos.

 

  1.  (...) Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. (Ef 5, 25–26)

 

Šventa ir nesutepta Bažnyčia

Apie ką čia kalbama? Apie kokį šventumą? Kalbama apie „tikinčiųjų surinkimo“, t. y. žmonių, sudarančių bendruomenę, tyrumą. Jėzus meldžiasi: Aš neprašiau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo (Jn 17, 16). Mums patiems kovoti prieš kūnišką prigimtį neįmanoma. Jėzus tai žino, todėl ateina mums į pagalbą, savojoje maldoje savo Tėvo prašydamas apvalančios malonės. Tačiau kiek atsakomybės tenka mums, Dievo vaikams, Jo malonių paveldėtojams?

Yra toks posakis: nieko nedaryk ir nepadarysi klaidų! Iš esmės tai reiškia pasitraukimą, atsiribojimą nuo šio pasaulio. Atsiribojimą nuo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, nuo politikos ir panašiai. Ar JĖZUS mus ragino atsiriboti? Ar JIS mus mokė užsidaryti? Kažką intensyviai veikti užsidarius? Ankstyvųjų vienuolijų maldingumas ir aktyvi vienuolių gyvensena už aukštų sienų neapsaugojo jų nuo nuodėmės.

Argi JĖZAUS pavyzdys Jam karštai diskutuojant su fariziejais ir įvairiausio plauko nusidėjėliais, pietaujant jų pačių namuose, neparodo, kad Jo sekėjų gyvensena turėtų būti aktyvi? Galiausiai, patys įvertinkime savo atsietų nuo šio pasaulio reikalų šventumą ir pamatysime, kad mūsų šventumo marškinėliai nėra jau tokie švarūs.

Kitas kraštutinumas, anot Johno Stotto, – „derinimasis“ prie esamos valdžios. Pasaulis turi savo žaidimo taisykles ir tikintieji, dalyvaudami tuose rimtuose ir nerimtuose žaidimuose, turėtų suvokti, jog čia baudžiama ir skatinama už kitokias moralines nuostatas, dažnai toli gražu nederančias su Šventojo Rašto dvasia.

Pamenu Šiaulių miesto mero kalbą dėl organizuojamų mieste Sekminių pamaldų. Mums, įvairių krikščioniškų konfesijų dvasininkams, jis pasakė: Jūs turite išlikti savimi, būkite tokie, kokie esate. Tada jūs būnate įdomesni. (Gal neatkartojau pažodžiui, bet mintis tokia).

Mes turėtumėme likti Jėzaus mokiniais ir būdami savo bendruomenėse, ir dalyvaudami sekuliariuose renginiuose. Johnas Stottas bažnyčią ragina nei priklausyti pasauliui, nei mėgdžioti jo kelius. Jis kviečia šventam bažnyčios pasaulietiškumui.

 

  1. Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. (Jn 20, 21)

 

Misija į pasaulį

Ant Galilėjos kalno Jėzus davė priesaką savo mokiniams: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mt 28, 19–20).

Jėzus siunčia į pasaulį savo mokinius su misijos tikslu. Misiją atliekantieji turi būti pašventinti tiesa ir būti siųsti šventos ir nesuteptos bažnyčios.

Misija susijusi su skelbimu. Tiesą sakant, misija ir yra skelbimas. Dievo teisingumo ir meilės skelbimas Jėzuje Kristuje ir per Jį.

Ar įmanoma sėkminga misija, jeigu atsiliepiantys į JĖZAUS kvietimą ir ją atliekantys kviečia į bendruomenę, kuri tėra kaip „kluba“, kuriame pagal savo įsivaizdavimus, poreikius ir ribotą matymą nustatytos savitos taisyklės.

Ar galime tikėtis sėkmingos misijos, jei patys matome ir atstovaujame tik tiesos paveikslo fragmentą ar fragmentus; vienokius šventumo standartus taikome kitiems, o patys gyvename pagal kitus šventumo standartus?

Turime susivokti, kad mes matome žmogaus akimis ir turime žmogaus supratimą, ir nors Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską (1 Kor 2, 15), bet tik tas gali spręsti apie viską, kuris itin artimai bendrauja su tiesos ir šventumo vynmedžiu (Jn 15, 5). Jėzus sako: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5c).

 

  1. Jėzaus malda dėl krikščionių vienybės: Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! (Jn 17, 20)

 

Krikščionių vienybė

Šios eilutės liudija, kad mūsų Viešpats numatė ateities tikinčiųjų kartų susiskaldymą. Jis įžvelgė pertapomą savo paties paveikslą, kai skirtingos krikščioniškos denominacijos Kristaus misijoje akcentuoja vienus dalykus, apleisdami kitus.

Rickas Warrenas savo knygoje „Tikslo vedama bažnyčia“ nurodo penkis Bažnyčios tikslus:

pasiekti sielas, šlovinti Dievą, bendrauti tarpusavyje, mokytis ir tarnauti. Rickas pažymėjo, kad dauguma per pastaruosius 40 metų pradėtų judėjimų linkę specializuotis viename iš penkių bažnyčios tikslų. Nėra blogai, jeigu taip mes vieni kitus papildome ir bendradarbiaujame. Liūdniau, kai norime, akcentuodami vieną ar kitą tikslą kaip svarbesnį už visus kitus, „nušluostyti nosį“ kitai bendruomenei.

Panašiai atsitinka išskiriant ar labiau sureikšminant vieną iš anksčiau minėtų veiksnių. Tiek tiesos skleidimo, tiek bažnyčios šventumo, misijos bei vienybės veiksniai yra svarbūs, ir nėra brandu sureikšminti kurį nors vieną ir atsisakyti kito arba jį sumenkinti.

Rengdamas šį straipsnį, pakalbinau Kristofą Haegele (11 metų tarnavusį Laisvųjų krikščionių bendrijoje. Šiuo metu jis yra evangelinės bažnyčios pastorius Šveicarijoje ir misijos Kontakt akademijos dėstytojas) ir Grigorijų Stupaką (ilgametį Ukrainos Biblijos skaitymo draugijos pirmininką). Kristofas geriau iš vidaus pažįsta reformistinę krikščionybę Vakaruose, o Grigorijus – Rytuose. Buvo įdomu išgirsti, kaip abiem gerbiamiems ir mylimiems broliams atrodo reformistinė bažnyčia. Abiems uždaviau tą patį klausimą: „Kokias grėsmes matote bažnyčioje?“

Paaiškėjo, kad vakaruose krikščionys savo teologines įžvalgas pristato ir perduoda kaip Dievo požiūrį, rytuose Dievo Žodis nėra taip stropiai skaitomas, prarandamas asmeninis ryšys su Dievu. Tai išgirsti buvo įdomu, nes Vakarų teologija visuomet garsėjo įžvalgomis, įdomiais Dievo Žodžio paaiškinimais, o Rytuose labiau praktikuojamas asmeninis ryšys ir dvasinė bendrystė su Viešpačiu. Dabar abu pašnekovai šiuose lygmenyse įžvelgia problemą.

Skirtingose šalyse, skirtingose bendruomenėse „ligų“ priežastys panašios, tik jos galbūt pasireiškia skirtingomis formomis. Kokiais gi vaistais tai gydyti? Kaip reformistinei bažnyčiai grąžinti vienybę tiesoje, misiją šventume? Kaip išvaryti priešą iš bažnyčios?

Paklausite, gal žinau, kur tas priešas slepiasi? Nežinau visų priešo slaptaviečių, bet vieną tikrai žinau ir siūlyčiau pradėti nuo jos: tai kiekvieno mūsų širdis.

Grigorijus Stupakas atvertė Apaštalų darbų knygos 2 skyrių ir parodė į 42 eilutę:

Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.

 

 

 

 

http://www.gyviejisaltiniai.lt/

 

Bendrinti: