„Šeštadienio kavinė“ jaunimui

Ar paprasta šiais laikais kalbėti apie vienintelę tiesą, kai pasaulis mano, kad tiesų yra daugybė ir kiekvienas gali pasirinkti savąją? Šiandien internete gausu įvairios informacijos, siūlančios atsakymus į įvairius klausimus, tačiau, deja, žmonės vis mažiau bendrauja gyvai, diskutuoja su kitais žmonėmis. Kita vertus, diskutuojančių jaunuolių nestinga „Šeštadienio kavinėje“ – renginyje, kurio vienas iš tikslų – kelti tikėjimo klausimus ir diskutuoti apie tiesą. Plačiau šį renginį pristatys Dovilė, Ramunė ir Marija – vienos iš „Šeštadienio kavinės“ organizatorių.

Kas yra „Šeštadienio kavinė“ ir koks jos tikslas?

Marija: Tai renginys jaunimui, kurį rengiame Kauno laisvųjų krikščionių bažnyčioje. Salę būname papuošę taip, kad atrodytų kaip tikra kavinė: paruošiame užkandžių ir gėrimų barą, sunešame  staliukus, papuošiame salę lemputėmis. Susirinkę „Šeštadienio kavinėje“ ne tik bendraujame, žaidžiame komandinius ir stalo žaidimus jaukioje aplinkoje, bet svarbiausia – kalbame apie Jėzų ir tai, kas rašoma Biblijoje. Renginys vyksta kartą per mėnesį. Iš tiesų čia laukiamas kiekvienas, norintis padiskutuoti, pasivaišinti skanėstais ar tiesiog pažaisti stalo žaidimus. Į kiekvieną „Šeštadienio kavinę“ pasidalinti įvairiomis temomis apie tikėjimą atvyksta vis kitas kalbėtojas, po to vyksta diskusija – tai rimtoji ir esminė kavinės dalis. Šį sezoną kėlėme tokius klausimus: Ar tikėjimas aklas? Koks tikslas yra vertingas? Ką reiškia atleisti? Mylėti savo artimą? Aiškinomės, ką reiškia teiginys: viskas man galima, bet ne viskas naudinga (1 Kor 6, 12).

Dovilė: Siekiame visus atėjusius jaunuolius, daugiausiai studentus ir moksleivius, skatinti kelti tikėjimo klausimus, ieškoti tiesos. Gyvename laikotarpiu, kai, atrodo, akimirką panaršęs internete tuoj pat gali rasti atsakymus. Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Yra tokių klausimų, į kuriuos atsakymą turi rasti pats. Susirinkę kalbame apie tai, kas yra Kristus, kodėl Jis yra svarbus ir ką Jis atliko dėl kiekvieno žmogaus, kaip bendrauti su Dievu asmeniniame gyvenime, kaip Jis veikia pasaulyje. Apie visa tai diskutuojame, raginame kiekvieną ieškoti savų atsakymų, mąstyti, nes viskas nesibaigia tuo, ką regime, bet turi gilesnę prasmę. Juk anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus susimąsto apie gyvenimo prasmę.

Kiek laiko jau organizuojate šį renginį?

Ramunė: Jau šešerius metus. Gegužės mėnesį baigėme šeštąjį sezoną.

Ar laikui bėgant tikslas išliko toks pat?

Dovilė: Tikslas palaipsniui kito. Deja, buvo laikotarpis, kai kito į blogąją pusę. Prieš kelerius metus susivokėme, kad tapome tarsi „psichologų būrelis“. „Šeštadienio kavinė“ truputį svirduliavo, buvome lyg pamiršę, pametę savo tikrąjį tikslą. Galiausiai supratome, kad geriau tegul ateina mažiau žmonių, bet nebijotume kalbėti apie Jėzų. Manau, mums labai svarbu prisiminti, jog Dievas jau šeštus metus leidžia mums organizuoti „Šeštadienio kavinę“ ir suprasti, kodėl ir ką Jis nori daryti. Dabar po truputėlį matome augimą, kurio visada troškome, bet svarbiausia – ne skaičius, o kokybė. Regime pokyčius jaunuolių gyvenime po pokalbių, diskusijų. Manau, mūsų, kaip komandos, tikslas yra sėti tikėjimo sėklą, o Dievas toliau atliks savo darbą.

Kaip atrodė pirmoji „Šeštadienio kavinė“?

Dovilė: Pirmoji „Šeštadienio kavinė“ vyko kur kas mažesnėje patalpoje, susirinko nedaug žmonių: mes, organizatoriai, ir keli klasės draugai... Buvome sugalvoję padaryti vos ne tikrą kavinę – su padavėjais, meniu. Pirmoji „Šeštadienio kavinė“ buvo tiesiog juokingai paprasta. Iš tikrųjų tada net nebūčiau įsivaizdavusi, kad po kurio laiko šis renginukas atrodys taip, kaip dabar. Viskas pasikeitė į gera.

Su kokiais sunkumais susidūrėte pirmose „Šeštadienio kavinėse“?

Ramunė: Sunkumai prasidėjo ne pirmosiose „Šeštadienio kavinėse“, bet vėliau, po kokių metų. Pasikeitė komanda, trūko pastovumo, vieną mėnesį vieni žmonės organizavo renginį, kitą mėnesį kiti. Pamenu, kaip vieną kartą į pasiruošimą atėjome dviese...

Dovilė: Iš tikrųjų labai svarbu turėti gerą komandą. Kadangi rengiantis tenka kovoti ir dvasines kovas, labai svarbiau, kad kažkas būtų šalia, kad visapusiškai palaikytume vieni kitus, melstumės.

Ramunė: Pamenu, mes daug meldėmės, kad atsirastų motyvacija, komanda. Nepastebimai taip ir įvyko – atsirado ir žmonės, ir noras daryti.

O kaip dabar, praėjus jau šešeriems metams, sekasi dirbti komandoje?

Dovilė: Būna visko... Ir visą laiką visko bus. Bet svarbu turėti konkretų tikslą ir jo siekti. Svarbu suvokti, ką mes čia darome ir kodėl Dievas laimina, veda į priekį. Svarbu patiems neatmesti to palaiminimo. Tai nėra tiesiog įdomi veikla, nėra paprasta savanorystė. Jeigu būtų tik tiek, būtų svarbi tik jauki aplinka, gerai praleistas laikas ar kaskart skanesnė kakava... Bet jei norime, kad žmonės bent kažkiek pažintų Kristų, tada tai ir turi būti jungiantis komandos tikslas. Labai džiugina, kad į „Šeštadienio kavinės“ komandą įsitraukia jaunimas ir iš kitų bažnyčių.

Ramunė: Pastebėjau, kad dažniausiai visokių neaiškumų ar nesutarimų kyla, kai per daug susikoncentruojame į save arba į patį renginį, pamiršdami jo esmę ir dėl ko viską darome.

Ar buvo kilę minčių nebeorganizuoti „Šeštadienio kavinės“?

Marija: Praėjusiais metais buvo laikotarpis, kai išvis nebesinorėjo daryti „Šeštadienio kavinės“, bet „Gyvojo Dievo“ bažnyčios pastorius Ramūnas Kairys, į paskutinį sezono renginį atvažiavęs iš Panevėžio, padrąsino mus ir paragino nesustoti, nes juk nežinome, kokius išbandymus žmonės patirs savo gyvenime, negalime pamatuoti ar paskaičiuoti, ką jie išsineša iš „Šeštadienio kavinės“.

Ramunė: Kai pernai mums pradėjo „svirti rankos“, kilo visokių minčių, bet po to išgirdome, kad toks renginys pradėtas organizuoti Jonavoje, dar po pusės metų – ir Vilniuje. Taip Viešpats mus padrąsino nesustoti.

Kaip jaučiatės matydami, kad „Šeštadienio kavinė“ organizuojama ir kituose miestuose?

Dovilė: Yra tokia giesmė: „Aleliuja, šaukiam, aleliuja!“ – ji puikiai apibūdina mūsų jausmus. (Juokiasi)

Marija: Labai džiaugiamės. Kaip tik vilniečių „Šeštadienio kavinėje“ kalbėjausi su keliomis merginomis – šis renginys mus sujungia, augina, čia mokomės vieni iš kitų, vis vykstame vieni pas kitus į svečius.

Dovilė: Dievas tikrai turi kažkokį planą „Šeštadienio kavinei“. Svarbiausia mums nepasididžiuoti, net nedrįsti apie tai galvoti.

Kaip atrodo pasiruošimo renginiui procesas?

Marija: Ateiname jau šiek kiek pasiruošę namuose, kad susitikimas būtų produktyvesnis.

Dovilė: Turime tam tikrą sistemą, visą informaciją – temas, kalbėtojus, reikalingus padaryti darbus – susivedame į Exelio programą, taip viskas tapo daug paprasčiau.

Ramunė: Per šešerius metus pasikeitė ir pasiruošimo procesas. Anksčiau reikėjo įdėti daugiau pastangų, visas idėjų generavimas truko daug ilgiau, dar nebuvome įsivažiavę. Dabar komanda didesnė, todėl ir lengviau. Susirenkame, pasiskirstome darbus, nusprendžiame, kas bus atsakingas už maistą, papuošimus, kas stovės prie užkandžių baro, kas fotografuos. Tada suplanuojame ir žaidimą.

Kaip gimsta žaidimai? Iš kur semiatės idėjų?

Dovilė: Tai tikrai Dievo stebuklas – Jis teikia idėjų. Jis duoda ir išminties, ir kūrybiškumo.

Ramunė: Matome, kaip Dievas veikia per mus, kaip komandą. Gimsta visiškai nauji žaidimai, kai keli žmonės pasako savo idėjas. Idėjų galima pasiieškoti internete, bet, atrodo, kad taip net sunkiau, nei sugalvoti visiškai naują.

Marija: Būna, vienas sugalvoja vieną dalį, kitas atėjęs dar kažką, o trečias viską sulipdo į vieną bendrą žaidimą.

Kaip išsirenkate kalbėtojus?

Dovilė: Nors Lietuva – maža šalis, bet yra nemažai atgimusių, gyvai tikinčių ir turinčių, ką pasakyti, pamokyti, galinčių pasidalinti savo patirtimi, žmonių. Kalbėtojus kviečiame iš įvairių krikščioniškų bendruomenių, bet dažniausiai tai būna jau kuriam nors iš komandos pažįstami žmonės, kažkas yra girdėjęs tuos žmones kalbančius konferencijose ar stovyklose. Nėra taip, kad kviečiame mums visiškai nežinomus žmones.

Be kokių dalykų šis renginys negalėtų vadintis „Šeštadienio kavine“?

Ramunė: Be Jėzaus.

Dovilė: Be diskusijų, be žmonių, be kakavos, užkandžių, kalbėtojų... Ir be Dievo vedimo „Šeštadienio kavinė“ tikrai nebūtų „Šeštadienio kavinė“.

Ar turite ateities viziją?

Ramunė: Taip, labai norime parodyti jaunimui, kad krikščionybė nėra neįdomi, pasenusi religija, kuria domisi tik pagyvenę žmonės, bet priešingai, kad krikščionybė gyva, kad yra daugybė tikinčių jaunų žmonių, kurie gyvena pagal Dievo žodį. Todėl labai svarbu, kad jauni žmonės apie tai kalbėtų ir skelbtų savo tikėjimą Jėzumi.

Marija: Labai norisi, kad į šią veiklą įsitrauktų dar daugiau miestų, kad dalyviai, atvažiavę iš kitų miestų, pradėtų rengti „Šeštadienio kavinę“ savo mieste.

Dovilė: Dažnai į renginį ateina jaunuoliai, tiesiog internete pamatę skelbimą, ir nežino, ko tikėtis. Dalyviai dažnai mūsų klausia: „Kodėl jūs rengiate šį renginį? Daug darbo įdėta – ar jums už tai pinigus moka? Ar čia savanoriaujate?“ Iš dalies taip, mes savanoriaujame, nes piniginio atlygio už tai negauname. Ir vizija tokia, kad viskas – tiek kokybės, tiek Evangelijos skelbimo prasme – būtų daroma kaip Kristui, kad nebūtų daroma atmestinai. Kad žmonės žavėtųsi, matytų mūsų užsidegimą, jiems čia būtų gera ateiti. O vizija plačiąja prasme – kad ši idėja plistų ir po kitus miestus, nes sulaukiame jaunimo iš Biržų, Panevėžio, Mažeikių, Klaipėdos, Vilniaus, Jonavos. Labai pradžiugino žinia, kad viena mergina iš Vilniaus „Šeštadienio kavinę“ pristatė mokykloje.

Ar žinote atvejų, kai jaunuoliai, apsilankę „Šeštadienio kavinėje“, pradėjo lankyti bažnyčią?

Dovilė: Yra tokių dalyvių – veteranų, kurie į „Šeštadienio kavinę“ eina nuo pat pradžios iki dabar. Keli jaunuoliai pradėjo lankyti mūsų bendruomenę, bet gal kiti eina į kitas bendruomenes. Mes turbūt esame sėjėjai... (juokiasi)

Ir pabaigai... kaip pareklamuotumėte „Šeštadienio kavinę“ tam, kuris dar niekada joje nebuvo?

Ramunė: „Šeštadienio kavinėje“ – svarbi kiekvieno nuomonė ir nėra jokių kvailų klausimų. Ateik ir įsitikinsi savo akimis!

   Akivaizdu: jaunuolių, keliančių klausimus ir ieškančių atsakymų – netrūksta. Nors beveik viską galime rasti internete, gyvo bendravimo nepakeis niekas. Ir kas gi geriau papasakos apie Jėzų, kuris yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, jei ne tie, kurie Juo seka ir gyvena Jo žodžiu?

Kalbino Martyna Vedeckytė

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ (2019 m. vasara)

Šeštadienio kavinė feisbuke: https://www.facebook.com/sestadienio.kavine.vilnius/ (Vilniuje) https://www.facebook.com/sestadieniokavine/ (Kaune)

Bendrinti: