Vyskupas Mindaugas Sabutis. Kur susitinka tėvystė, vyskupystė, mokslas ir pilietiškumas

Šeimos tėvas, auginantis du vaikus; Evangelikų-liuteronų Bažnyčios Lietuvoje vyskupas; teologijos mokslų garbės daktaras; aktyvus krikščionių vienybės puoselėtojas; tradicinės šeimos gynėjas; savo šaliai neabejingas pilietis ir kartu paprastas atviras žmogus, nesureikšminantis visų išorinių pasiekimų ir sakantis, kad „vidinis gyvenimas - reikšmingesnis už tai, kas matoma socialinėje plotmėje, už vadinamuosius mūsų „antpečius“.
Toks yra Mindaugas Sabutis. Su juo kalbėjomės apie įkvėpimo šaltinius, susiliejančius į vieną gražią gyvenimo tėkmę.

Jūsų tikėjimo kelias prasidėjo Tauragėje, kur buvote pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ar nuo pat mažumės buvote sąmoningas krikščionis? Gal galite plačiau papasakoti apie savo šeimą? Kas buvo Jūsų didžiausi autoritetai vaikystės ir paauglystės laikotarpiu?

Mano mama buvo aktyvi bažnyčios lankytoja, tad „Tėve mūsų“, tikėjimo išpažinimą ir kelias giesmes moku kiek save prisimenu. Tačiau sąmoningai tikėti pradėjau po konfirmacijos (sutvirtinimo). Tada man buvo trylika metų. Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis, tarnavęs ir Tauragės parapijos klebonu, buvęs ir esantis mano autoritetas ir vienas šviesiausių žmonių, kuriuos yra tekę sutikti, padovanojo kun. Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. Nuo to ir prasidėjo aktyvesnis tikėjimo gyvenimas. Man ir anksčiau patiko Bažnyčia, tačiau tuomet Dievas atrodė esantis kažkur toli. Iš pradžių, perskaitęs Evangelijas, nepatikėjau niekuo: galvojau - pasakos, nors jų turinį iš pamokėlių jau šiek tiek žinojau. Tada visą mėnesį širdyje buvo neramu, o antrą kartą skaitydamas pradėjau tikėti viskuo, kas ten parašyta, ir tikiu ligi šiol.

Tauragė, konfesiniu požiūriu, ypatingas kraštas - čia sovietmečiu buvo savotiška Lietuvos liuteronų sostinė. Sakoma, kad liuteronų kultūra turi tam tikrų išskirtinių bruožų, palyginti su katalikiška kultūra, gal galite plačiau apie juos papasakoti?

Taip, Tauragėje buvo didžiausia liuteroniška parapija. Sovietmečiu dauguma liuteronų parapijų Lietuvoje buvo uždraustos, ypač miestuose, o Tauragė, būdama toli nuo administracinių komunistinių centrų, gal mažiau užkliūdavo. Pagal tikinčiųjų skaičių, ji buvo ir tebėra didžiulė parapija, kuriai priklauso apie 4000 žmonių.

Vyko gana intensyvus tarpkonfesinis gyvenimas. Dalis santuokų buvo mišrios, nors dažniausiai liuteronai stengdavosi susirasti savos tikybos antrąją pusę. Aš pats esu gimęs kataliko ir liuteronės šeimoje.

Žmonės turėjo daug mitų vieni apie kitus, nepasitikėjimo vieni kitais. Liuteronai kartais patirdavo ir panieką. Nežinau, kada susivokiau, kas turima omenyje, kai žmonės sakydavo, jog yra stačiatikių, katalikų ir vokiečių Bažnyčios. Galvodavau: kur ta vokiečių bažnyčia? Yra liuteronų, į kurią aš einu, o kuri ta vokiečių? Mus dažnai vadindavo prūsais ir tebevadina iki šiol. Bet šis variantas dar ne pats blogiausias.

Dabar visi žmonės gyvena panašiai, bet dar visai netolimoje praeityje tarp liuteronų ir katalikų buvo didelių kultūrinių skirtumų. Pirmiausia - tikėjimo raštingumo. Jei pažiūrėtume į senuosius liuteronus, kurie jau yra garbaus amžiaus ir iškeliauja iš šio pasaulio, - jie nuolatos gilindavosi į Šventąjį Raštą, į pamokslų knygas. Tai buvo žmonės, stengęsi išlaikyti tam tikrą tikėjimo sąmoningumą. Aišku, yra visokių žmonių, negalima suabsoliutinti, bet tokia bendra tendencija buvo.

O tai, ką mes jau esame beveik praradę ir kas buvo būdinga dar daug dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo - tai giedojimas ir pamaldos namuose, kurias vesdavo patys namiškiai. XIX a. ir XX a. pradžioje buvo labai įprasta ir reikalaujama, kad, kaip Katekizme parašyta, šeimos tėvas kartą per savaitę turįs surinkti šeimos narius, taip pat ir tarnus, ir išklausinėti žinias iš Katekizmo, kartu pagiedoti ir pasimelsti. Kai kuriose šeimose tebėra išlikusi praktika, kad po sekmadienio pamaldų grįžę visi kartu dar skaito Šventąjį raštą, gieda ir meldžiasi.

Ir, aišku, akivaizdžiai išskirtinis bruožas - giesmių vieta visame dvasiniame gyvenime. Esame giedanti Bažnyčia, taigi ir žmonės nuo pat vaikystės išmoksta giedoti daug giesmių. Galbūt dėl to daugelis liuteronų vaikų lanko muzikos mokyklas. Didelė dalis pažįstamų suaugusių tikinčiųjų yra arba baigę, arba bent mokęsi muzikos mokykloje ir pažįsta natas.

Liuteronų giesmės yra teologiškai pagrįstos, tai Šventojo Rašto meditacija. Kartu jos - ir gražūs muzikiniai bei poetiniai kūriniai. Beveik kiekvienam gyvenimo įvykiui ir liturginių metų šventei yra parašyta giesmių, tikėjimas emociniais ryšiais yra labai glaudžiai susijęs su giedojimu.

Šiuo metu, aišku, jau sunku pamatyti tuos skirtumus, viskas labai supanašėję. Dabar ir Romos katalikų kunigai ragina skaityti Šventąjį Raštą ir neretai katalikai labiau gilinasi į Bibliją negu mes.

Minėjote, kad esate kilęs iš mišrios kataliko ir liuteronės šeimos. Ar Jums pačiam nebuvo kilę svarstymų dėl savo krikščioniškosios tapatybės, kuriuo keliu eiti?

Ne, tėvelis tuo metu nebuvo labai uolus tikintysis, taigi man buvo aišku, kad manoji vieta yra Liuteronų Bažnyčioje. Bet po to, jau paauglystėje, be abejo, domėjausi viskuo. Taip pat ir teologinių studijų metais stengiausi atsakyti į sau svarbius klausimus, ir dabar tokių kyla - stengiuosi rasti atsakymus, suvokti, kodėl esu čia, o ne kitur. Tai nėra tiktai emocinis ar ideologinis požiūris, esą gimiau liuteronu, liuteronu ir mirsiu, bet iš tiesų man svarbiausia yra mokymas. Mokymas, kurį tikrai suprantu ir galiu būti ramus, kad tai, kas surašyta mūsų konfesiniuose raštuose, yra grįsta Šventuoju Raštu ar, kitaip tariant, Dievo pažadu. Kad tai yra uolus, apmąstytas, iš Šventojo Rašto kylantis tikėjimo supratimas. Taigi tokia teologija man pačiam labai artima.

Kiek žinau, krikščioniškų konfesijų santykiai Tauragėje buvo gana įtempti. Kas daugiausia kėlė įtampų, o kas leido per visas skirtybes pamatyti vieną tikėjimą?

Buvo komunistinis laikas, vienijo bendra Lietuvos idėja, supratimas, kad Bažnyčia yra persekiojama. Žinojome apie Katalikų Bažnyčios kroniką, persekiojamus kunigus ir kitą priespaudą, todėl vienybės buvo nemažai. Mes su mano amžiaus ir truputį vyresniais ar jaunesniais Romos katalikais visada gerai sutardavome. Ypač dvasininkai, išskyrus kai kuriuos atvejus, buvo vieningai nusiteikę: mūsų vyskupas gana artimai bendraudavo su Tauragės stačiatikių ir katalikų parapijų klebonais. Daugiau įtampos gal buvo iš praeities, iš senų laikų, o kasdieniame gyvenime daug to ir nepatyriau.

Gyvename formaliai katalikiškame krašte, tad ir klausimas - kuo liuteronai skiriasi nuo katalikų bei nuo kitų protestantų? Ką reiškia būti evangeliku liuteronu?

Dėl bendro žemo religinio išprusimo lygio (turiu galvoje ne vien katalikus, bet visus apskritai), reikia pripažinti, kad Lietuvoje yra sudėtinga būti evangeliku liuteronu. Būdami mažuma, prisiklausome mitų, kad esame vokiečiai arba pusiau lietuviai. Liaudyje egzistuoja suvokimas, kad tikras lietuvis yra katalikas. Tas mus šiek tiek užgauna, nes čia yra daug neteisybės. Jeigu paimtume pirmąją lietuvišką knygą, pirmąją lietuvišką gramatiką, vienintelę pasaulio mastu pripažintą Donelaičio poeziją, pirmąjį Šventojo Rašto vertimą - visa tai darė liuteronai. Pradedant Abraomu Kulviečiu ir Martynu Mažvydu, kuriems čia nebuvo vietos ir reikėjo bėgti iš Lietuvos, atrandant prieglobstį Rytų Prūsijoje. Kažin, kokia Lietuva dabar būtų be jų indėlio. Man atrodo, kad mes greičiau lenkiškai šiandieną kalbėtume. Aišku, dalis liuteronų buvo vokiečiai, bet dabartinis konfesijos tapatinimas su tautine priklausomybe lemia tai, kad tebesame paribyje.

Mažoji Lietuva, mūsų kultūros paveldas, yra išeliminuota kaip kultūrinis regionas. Jo lyg ir nėra. Yra Žemaitija, pamario kraštas, bet tartum nutylima, kad mes esame integrali visuomenės dalis, kuri čia gyveno visuomet ir kuri kūrė Lietuvą. Galų gale iki Antrojo pasaulinio karo mes sudarėme 10 procentų visų gyventojų. Daugiau nei 200 tūkstančių žmonių. Karo ir pokario metu praradome 90 procentų savo narių. Ne patys išsinaikinome, buvome naikinami.

Kita vertus, džiaugiamės, kad galime laisvai melstis, jog nebėra persekiojimų, kuriuos patyrėme XVII-XVIII a. ir komunistų laikais, tad šiuo atveju jaučiamės visai gerai. Tam tikrų pliusų būnant konfesine mažuma yra, tai verčia pažinti save ir kitus, kadangi nesame šimtai tūkstančių žmonių, o ta „mažoji kaimenė“, pagal Evangeliją. Dėl to labiau stengiamės suprasti, kas patys esame, kas yra kaimynai, iš kur kilęs tikėjimas, kokie jo pagrindai. Tai skatina gilintis ir stengtis sąmoningiau suprasti savo vietą.

O teologiniu požiūriu evangelikai liuteronai, drąsiai galima sakyti, yra katalikai, tik ne Romos. Palyginti su kitomis protestantiškomis atšakomis, sunku pasakyti, ar mes apskritai esame protestantai, turbūt, kad irgi ne.

Liuterio reformacijos mintis buvo ne kurti atskirą Bažnyčią, bet grįžti prie šaltinio, prie autentiško tikėjimo ir nukratyti nuo Bažnyčios bei žmonių gyvenimo tai, kas viduramžiais buvo aplipinta ir per ką nesimatė Kristaus. Visa reformacijos esmė yra išteisinimo klausimas. Klausimas, kaip aš galiu būti tikras, kad esu išgelbėtas? Ar turiu pirkti atlaidus, ar turiu atlikti kažkokias ypatingas apeigas? Čia ir glūdi dalis svarbios liuteronų teologijos ir tikėjimo esmės. Išteisinimas ir išganymas gaunami dovanai per tikėjimą, pasikliaujant vien Kristaus kryžiumi, vien Jo atperkančia galia, iš Dievo malonės. Svarbus tampa suvokimas, kad Dievui mes nelabai turime ką gero pasiūlyti. Net ir mūsų geri darbai dažnai yra lydimi ir skatinami nuodėmingų minčių. Galų gale mes net nesuvokiame visų savo nuodėmių. Taigi, viena vertus, suvokiame, kad esame nuodėmingi žmonės ir patys iš savo nuodėmių niekaip negalime išsikapstyti, kita vertus, žinome, kad per Kristaus auką ant kryžiaus mums dovanojamas nuodėmių atleidimas. Krikščionis yra simul iustus et peccator - 100 procentinis nusidėjėlis ir kartu 100 procentų išteisintas.

Esminis skirtumas nuo kitų reformuotų Bažnyčių yra sakramentinė teologija. Mes suvokiame, kad Eucharistija yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas, o ne simboliai, ne bendruomenės susirinkimas. Krikšto svarba mūsų gyvenime yra panaši kaip ir Romos katalikams. Krikštu yra atleidžiamos nuodėmės, dovanojama Šventoji Dvasia, ir žmogus tampa Dievo vaiku. Taigi, Krikštas yra ypač svarbus, ir tai yra Dievo dovana.

Lietuvos evangelikų liuteronų liturgija turbūt tikrai yra katalikiška. Ne Romos katalikų, bet senoji liturgija, kokia buvo senojoje Bažnyčioje. Galbūt dėl to mūsų pamaldos trunka kiek ilgiau, palyginti su vidutiniškai valandos trukmės Mišiomis.

Viena vertus, mes esame labai panašūs į Romos katalikus, kita vertus, aišku, yra momentų, kur labiau panašūs į reformuotas Bažnyčias, kad ir minėtas giedojimas arba demokratinė Bažnyčios struktūra. Tai vėlgi yra tam tikras išskirtinumas, kai parapijiečiai dalyvauja visame Bažnyčios gyvenime.

Baigus bakalauro studijas Klaipėdos universitete Jūsų kelias pasuko į Jurbarką. Tuo pat metu tarnavote Skirsnemunės, Smalininkų ir Vilkyškių parapijose. Kaip jautėtės klebonaudamas nedideliuose miesteliuose, ar nesunku buvo persikelti į Vilnių?

Klebonauti pradėjau gana anksti, nes kunigų trūko. Parapijų skaičius nuo 20 išaugo iki 54 ir tuomet į diakonus įšventinami buvome dar nebaigę mokslų, tai diktavo bažnyčios gyvenimas. Į Lietuvos Nepriklausomybę įžengėme su, rodos, šešiais kunigais. Susiklostė situacija, kad tuometinis Jurbarko klebonas a. a. kunigas Jonas Okas jau buvo solidaus amžiaus, o parapija išgyveno sudėtingą laikotarpį: spaudė pradėtos bažnyčios statybos ir milžiniškos skolos bei beviltiška ūkinė situacija, buvo be galo daug įtampų parapijos viduje. Taigi, matyt, vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis numatė sustiprinti jėgas ir nuo 1996 metų buvau pakviestas ten tarnauti. Ir ne vien į Jurbarką, bet ir dar tris miestelius - Skirsnemunę, Vilkyškius ir Smalininkus. Iš pradžių buvo sunkoka, nes patyriau realią kunigystę, o ne iš knygų, susidūriau su žmonių tikrove, buitimi, vargais, kai kur - didžiuliu materialiniu, kai kur - ir dvasiniu skurdu. Kartu labai daug ko išmokau, ir iš to krašto jau buvo tikrai gaila išvažiuoti. Sutikau daug šiltų, nuoširdžių ir atvirų žmonių, iki šiol į buvusias parapijas man labai smagu sugrįžti. Daugumą žmonių pažįstu, kai kurių iš jų vaikai ar anūkai jau Vilniuje studijuoja ar gyvena, tad ryšys yra išlikęs.

Mano nuostata buvo paprasta - eiti ten, kur bažnyčia kviečia, tad neturėjau jokių išankstinių nusistatymų.

Vėliau, iš Vilniaus išvykus kunigams, į vieno iš jų vietą buvau rekomenduotas aš. Atvažiavau į sostinę 1998 m. gruodžio mėnesį, ir čia viskas buvo kitaip. Viena vertus, smagu, jog tai yra akademinis miestas, galima bendrauti sudėtingesnėmis temomis, bet kartu mažose parapijose jau buvau pripratęs prie aiškumo: jeigu žmogui kažkas nepatinka, jis tą aiškiai rėžia į akis, iškart pasako. Čia reikėjo priprasti prie užslėptų minčių ir povandeninių srovių. Dvasiniu požiūriu tuo metu jautėsi tam tikras vilniečių atotrūkis nuo mažų parapijų žmonių, ypač pagyvenusių. Pastarieji visiškai kitaip ruošėsi mirčiai. Daugelis senyvų žmonių, ypač nepagydomomis ligomis sergančiųjų, priimdavo Komuniją, susitaikydavo, kad užges, ir kas greičiau, kas lėčiau, bet kelių dienų laikotarpiu iškeliaudavo į amžinybę. Būdavo nusiteikę, jog reikės su Viešpačiu pasimatyti. Vilniuje tuo metu mane nustebino, kad žmonės labai sunkiai priimdavo faktą, jog jau yra amžiuje, nepagydomai serga. Mirė ne vienas ir ne du parapijiečiai, kuriems negalėjau įsiūlyti Komunijos prieš mirtį, nes laikėsi įsikibę minties, jog dar gyvensiu, dar nereikia, kad dar ne man. Tai toks išskirtinumas. O šiaip žmonės visur labai panašūs: ir ten, ir čia daug draugiškų žmonių, o iš gyvenimo matyti, jog visus vienija tie patys vargai, skausmai, nuodėmės, buitis, šeimyniniai santykiai.

Atvykęs į Vilnių tęsėte mokslus, baigėte Religijų studijų ir tyrimų centro magistrantūros studijas. Vėliau įstojote į KU doktorantūros studijas, o 2009 m. Misūrio Sinodo Konkordijos teologinėje seminarijoje gavote ir garbės daktaro vardą. Ką Jums, kaip vyskupui, reiškia mokslas? Koks yra teologijos ir pastoracijos santykis?

Tebesu doktorantas ir nežinau, kada savo mokslinį darbą pabaigsiu, nors esu jau nemažai pasistūmėjęs. Pasirinkau istorinę kryptį, ir nemažai laiko reikia praleisti užsienio archyvuose - to negaliu suderinti su tarnyba čia. Norėdamas tęsti disertacijos rašymą, turiu mėnesį kitą atitrūkti, ir dėl to darbas sulėtėja.

Šiaip knygas mėgau visą laiką ir esu iš skaitančių žmonių, tik gal ne visada skaitau tai, ką daugelis. Bet man visada įdomu ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Mėgstu teologinę, istorinę literatūrą, kai reikia ką suvokti, giliau pasiknaisioti, bet kartu visada įdomu paskaityti ir kažką nesusijusio su tomis temomis. Kartais paskaitau apie ekonomiką, apie politiką, lėktuvus ar fotografiją. Esu smalsus. Norisi suvokti save ir pasaulį, kuriame gyvename, o norint teisingai ką nors spręsti ir daryti, reikia vis dėlto turėti žinių, suvokti vykstančius procesus. Idant galėtumei apie kažką sudėlioti sakinį ar kelis, vis tiek turi matyti bendrą vaizdą.

Manyčiau, kad studijuoti ir tobulėti privaloma visiems kunigams, nebūtinai formaliai studijuojant. Žmonių gyvenimas verčia tobulėti bent jau savo profesinėje srityje, nes ir patys tikintieji keičiasi, keliauja, skaito, susipažįsta, vadinasi, kyla ir daugiau klausimų, aštresnių situacijų. Gyvename globaliame kaime, kur vieną akimirką čia kalbamės, o po poros valandų gal su kuo nors susitiksime ir bendrausime jau kitame žemės kampelyje. Dėl to kyla žmonių išsiblaškymas, bet kartu atsiranda ir patirties. Mums, kaip dvasininkams, labai svarbu suprasti tai, ko moko Šventasis Raštas, ką Dievo žodis kalba ir kartu suvokti, su kuo bendraujame, ką pamokslaujame ir kas patys esame. Jau nebeužtenka kaip kad XIX a. priversti žmones išmokti katekizmą. Žmonių informacijos priėmimas taip pat keičiasi. Kiek yra straipsnių, kuriuos perskaitome nuo pradžios iki galo? Žmogus, įsijungęs internetą, peržiūri antraštes ir paveikslėlius. Tada dar pažiūrime, kas juodai paryškinta. Vėlgi jeigu norime paskelbti, ką Dievas kalba, tai turi būti atsakymai į aktualius klausimus. Dažnai mes, kunigai, apsileidžiame ir atsakinėjame į klausimus, kurių niekas neužduoda, kurie galbūt yra įdomūs tik mums patiems. Svarbu prabilti ta kalba, kurią žmonės supranta.

Pačios reformacijos ir Liuterio idėja buvo ta, kad Dievo žodis turi būti skelbiamas gimtąja kalba. Ką reiškia gimtąja kalba? Tai - reiškia suprantama kalba, kad žmonės suvoktų, apie ką kalbama. Paskaitykime Liuterio pamokslus: jie buvo išsamūs ir teologiškai labai gilūs, juose galime rasti ir giliausių filosofinių traktatų citavimo, bet šalia - ir liaudiško humoro, aplinkybių, kuriose tuo metu žmonės gyveno. Tai nebuvo vien tik scholastinės vingrybės, bet ir to meto žmonėms aktualios temos. Jeigu norime suprantama kalba skelbti šiandieną, turime mokėti tai daryti. Užtat skaitymas ir domėjimasis yra būtinas.

Įstojęs į magistrantūros studijas vedėte. Tuo metu jau tarnavote kaip klebonas, o praėjus tik penkeriems metams, būdamas dvidešimt aštuonerių, buvote konsekruotas LELB vyskupu. Kaip pavyksta derinti šeimyninį gyvenimą ir kunigystės kelią? Nori nenori klausimas sukasi prie celibato. Kiek Jums suprantamas katalikų argumentas, kad santuoka tarsi apsunkina rūpinimąsi visais parapijiečiais, nes tenka plėšytis tarp parapijos ir šeimos?

Buvau išrinktas ir konsekruotas vyskupu ne dėl didelių savo nuopelnų. Kadangi esame ordinuoti po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, dauguma kunigų yra jauno amžiaus ir renkant vyskupą tokia buvo Bažnyčios situacija. Jonas Kalvanas jaunesnysis netikėtai mirė, metus laukėme, nutarę vyskupo klausimo iš viso nekelti, pamaldos ir sakramentinis gyvenimas vyko, bet nebuvo šventinami kunigai, kad apmąstytume, nusiramintume. Na, ir galiausiai buvo taip nuspręsta.

O ar šeima padeda atlikti tarnystę, ar ne… Šeima yra natūralus žmogaus būvis. Pas mus, kas pašauktas šeimai, gyvena šeimoje, o kas ne šeimai - ne šeimoje. Celibato klausimas mums net nekyla, nes tai žmonių sugalvota, ne Šventojo Rašto ir net ne Bažnyčios tradicija. Kiek laiko egzistuoja celibato idėja? Apie tūkstantį metų. Aišku, pašaukimas vienuolystei išlieka, yra ir liuteronų dvasininkų, kurie gyvena vieni. Nemanau, jog visi kunigai, gyvenantys celibate, yra be galo atsidavę Bažnyčiai. Taip pat nemanau, kad gyvenantys šeimoje, yra daugiau ar mažiau atsidavę Bažnyčiai. Tai priklauso nuo asmenybės. Žinoma, priklauso ir nuo konkrečios santuokos, kiek žmona palaiko vyrą jo tarnystėje. Bet tai visiškai natūralus dalykas ir vienas kitam netrukdo.

Kita vertus, šeimyninis gyvenimas leidžia geriau suprasti žmones: ką reiškia pasaulietiški išmėginimai, vaikų auklėjimas. Romos katalikų Bažnyčios tvarka yra kitokia, tegul tokia ir būna. Šiuo atžvilgiu mūsų tvarka panaši į stačiatikių. Aišku, Liuteronų bažnyčioje gal paprasčiau, nes nėra kunigų rotacijų. Dvasininkas, jei viskas gerai, gali toje pačioje parapijoje tarnauti kelias dešimtis metų ar net visą gyvenimą. Ten, kur kunigai keičiami, šeimai būtų sunkiau.

Ką Liuteronų Bažnyčioje reiškia vyskupo tarnystė?

Tai yra tarnystė kaip ir visos kitos: su daugeliu iššūkių, reikalaujanti laiko ir daug jėgų. Esame maža Bažnyčia, tarnaujančių, administruojančių žmonių turime vos vieną kitą, taigi ir klausimų yra įvairiausių. Labai platus spektras. Turbūt sunkiausia dalis, kuri gal ir nėra matoma kasdieniame gyvenime, bet kuri man yra sudėtinga, tai santykiai su kitomis Liuteronų bažnyčiomis pasaulyje. Kaip žinome, dalis jų, ypač šiaurėje, yra liberalios, ir ten kaip epidemija plinta ideologijos triumfas. Matome, kad esame jau kaip ir ne tos pačios Bažnyčios nariai, net ne ekumeniniame lygmenyje su buvusiais broliais kalbame, diskusijos tampa beveik tarpreliginiu dialogu, nes tikėjimai iš esmės skiriasi. Tokiame kontekste yra labai sunku.

XVI-XVIII amžiuje buvome persekiojami ir patyrėme Romos katalikų spaudimą, paskui atėjo komunizmas. Uždangai griuvus, galvojome, kad dabar būsime laisvi, kaip ir kitos Bažnyčios, o žiūrime, jog nelabai lieka su kuo bendrauti. Vėl vienatvė, kurią reikia išgyventi. Jaučiu didelę atsakomybę, ar Liuteronų Bažnyčia išliks ir kokia ji bus. Ir vis dėlto esame ortodoksinė Bažnyčia, ne Rytų ortodoksai, manau, kad tokie ir išliksime. Artimiau tarpusavyje bendraujame su tomis liuteronų parapijomis, kurios stengiasi laikytis konfesinių pagrindų.

Esame demokratinė sistema, todėl dauguma sprendimų, išskyrus specifinius, yra priimama kolegialiai. Aukščiausias valdymo organas yra Sinodas - visų parapijos atstovų ir dvasininkų susirinkimas, kuris priima tam tikrus bazinius sprendimus ir šešeriems metams renka Konsistoriją - Bažnyčios valdybą - kuri sudaryta iš kunigų ir pasauliečių atstovų. Tuo skiriamės nuo Romos Katalikų Bažnyčios.

Dar vienas skirtumas yra tas, kad katalikų vyskupas realiai yra klebonas iš didžiosios raidės. Jam priklauso parapijos, o kunigai yra jam pavaldžios rankos. Liuteronų Bažnyčioje pati parapija ir kunigas turi daugiau savarankiškumo, o kunigo tarnystė nėra vyskupo tarnystės pratęsimas. Kiekvienam kunigui suteikta didžiulė galia. Nėra didesnių galių už nuodėmių atleidimą ir Eucharistiją, tad vyskupo galios pačia giliausia prasme nėra didesnės už kunigo. Tai ta pati raktų galia, duota apaštalams. „Ką atrišite, bus atrišta, ką užrišite - užrišta“. Tai - darbas su sielomis. Išskyrus kunigų šventinimus ir tam tikrus atvejus, kada turiu sprendžiamąją galią, galimybę sakyti „taip“ arba „ne“, vyskupo tarnystė nėra išskirtinė.

Pavyzdžiui, iš praktinio gyvenimo, aš dabar negalėčiau paskambinti ir pasakyti kunigui, kad tu rytoj išvažiuoji į kitą parapiją. Tai būtų neįmanoma. Visiškai kitoks procesas. Pirmiausia parapija kviestų konkretų kunigą, tada turėtume kalbėtis su bendruomene, kurią jis aptarnauja, ir jeigu ji neprieštarautų ir pats kunigas sutiktų išvažiuoti, tuomet galėtų būti perkeltas kitur.

Tapote jauniausiu vyskupu, regis, ne tik Lietuvoje, turėjote labai sudėtingą užduotį pakeisti legendinį vyskupą Kalvaną. Gal galite plačiau apie šią asmenybę papasakoti, kokią įtaką jis Jums padarė?

Abudu Kalvanai - ir tėvas, ir sūnus - buvo vyskupai: ir vienas, ir kitas buvo stiprios asmenybės, net nedrįsčiau su jais lygiuotis. Manau, kad Liuteronų Bažnyčia Lietuvoje išliko vyskupų Kalvanų pastangų dėka.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis pagal savo išsilavinimą ir kalbų mokėjimą buvo tikras europietis. Sovietmečiu dėl veiklos jis buvo ir persekiojamas, ir suimtas. Iš naujo peržiūrėti moksliniai darbai atskleidžia, kiek žmogus turėjo iškęsti, idant Bažnyčia išsilaikytų. Jis nuolatos buvo apsuptas KGB samdytų skundikų, kurie gaudavo atlyginimą, kad tik surastų, kaip jį pašalinti. Jonas Kalvanas atsilaikė, uoliai triūsė, išlaikė parapijas ir stengėsi tomis sudėtingomis aplinkybėmis organizuoti Bažnyčios veiklą. Taip pat jis tikrai aktyviai, kiek buvo įmanoma, palaikė ryšį su Vakarų bažnyčiomis, tapo tartum tiltu tarp Rytų ir Vakarų, neleido jaustis visiškai izoliuotiems. Jis, mano galva, buvo tikrasis charizmatas, kalbėjęs „kalbomis“ - mokėjo pamokslauti visiems. Galėdavo kalbėti profesoriams jiems suprantama kalba, galėjo kalbėti žemelę dirbantiems žmonėms jiems suprantama kalba, su palyginimais ir pavyzdžiais. Galėjo prabilti į pačius įvairiausius žmones. Man tai visada būdavo kaip Sekminių patirtis, kada skirtingų tautų žmonės sakėsi suprantą apaštalų mokymą.

Jonas Kalvanas jaunesnysis tarnavo gerokai trumpiau, todėl apie jį mažiau kalbame, bet jis taip pat padarė didžiulį indėlį Bažnyčiai. Nuo prieškario per visą sovietmetį Lietuvos liuteronų bažnyčioje buvo įvairiausių įtampų, kilusių dėl ideologinių, kultūrinių, charakterio, o kai kada net teologinių skirtumų. Kalvanas jaunesnysis padarė milžinišką darbą savo įžvalga, kantrybe ir puikiu humoro jausmu, sugebėjo suvienyti Liuteronų Bažnyčią Lietuvoje.

Viena iš didžiausių kiekvienos vietinės Liuteronų Bažnyčios dilemų - atrasti reikiamą druskos ir šviesos balansą. Paprastai jaunystė siejama su liberalumu, tačiau Jums tapus vyskupu gana aiškiai Lietuvos liuteronai pasuko sūresnės krikščionybės kryptimi, kurioje laikomasi Šventojo Rašto nurodymų dėl vyrų kunigystės, nėra pripažįstamos homoseksualios santuokos. Gal plačiau apie tas dilemas, kurias tenka spręsti.

Dilemas sprendžiame paprastai. Liuteronų teologijoje yra labai aiškiai atskirti du dalykai: doktrina ir adiafora. Doktrina - tai dalykai, kurie negali būti keičiami, kurie susiję tiesiogiai su žmogaus išganymu - sakramentai, nuodėmių atleidimas, Šventasis Raštas - visa tai, ką Dievas yra mums davęs. Adiafora - tai, kas yra kilę iš žmonių tradicijų. Aišku, ir pati adiafora kyla iš Šventojo Rašto, iš bažnyčios gyvenimo, bet tai yra dalykai, į kuriuos galime žiūrėti labai lanksčiai. Pavyzdžiui, kiek žvakių turi degti bažnyčioje, kokia turi būti jaunimo pamaldų forma ir panašiai. Čia yra daug laisvės. Svarbu, kad išliktų tvirtas mokymas.

Tuo pačiu kyla klausimas: o kas yra jaunatviška? Stebėdami toliau pažengusias Vakarų Bažnyčias, galime matyti rezultatus, kad supaprastinimas ir nupiginimas - tai, ką mes dažnai laikome jaunatviškumu - ne visada duoda gerų vaisių. O doktrinos neliečiame ir, duok Dieve, kad niekas nenorėtų jos keisti.

Tačiau dėl liturginių formų ir pamaldų vis dėlto kyla psichologinis klausimas: ar mes sau, kaip Bažnyčia, keliame kartelę, ar ją žeminame? Jei žeminame, tai iki kur? Daug diskutavome, aiškinomės leisdami naująjį giesmyną. Tuo baigėme savo liturgijos reformą, kuri prasidėjo 1997 m. Giesmės mums yra jautrus klausimas, tad kėlė aibę diskusijų. Vėl galvojome, į kurią pusę eiti, ir visgi nutarėme kartelę kelti. Geriau sudėtingus dalykus išmokti, tada ir nesunkius lengva daryti.

Ar kitų šalių, ypač Šiaurės Europos Liuteronų Bažnyčios, kurios priėmė moterų kunigystę ir homoseksualias santuokas, keitė doktriną ir ar su jais tebesate viena Bažnyčia?

Jie keitė doktriną. Prisiminkime ankstyvąją Bažnyčią: jeigu vyskupas keičia Bažnyčios mokymą, automatiškai atsiduria nebe komunijoje su Visuotine Bažnyčia. Iš kur kyla noras keisti mokymą ir įvesti naujas jam prieštaraujančias normas? Homoseksualių žmonių santuokų problema yra nuodėmės įteisinimas. Viskas kyla iš Šventojo Rašto supratimo. Jeigu kažkas pradeda teigti, kad Šventasis Raštas nėra Dievo žodis arba kad Šventajame Rašte yra dalis Dievo žodžių, tada mūsų protas gali atsirinkti tai, kas mums patogu, o kas nepatogu - išmesti. Tai yra doktrininiai, esminiai pokyčiai. Jeigu Dievo žodis nėra mokymo autoritetas, tuomet kas yra? Tai, apie ką kalbame, dažniausiai yra išoriniai dalykai, bet jie tik atskleidžia giluminius pokyčius, pakeistą mokymą ir priimtą pasaulio diktuojamą ideologiją. Kol skiriasi tik maldos formos, o turinys - sakramentai, mokymas - išlieka, jokių nesusipratimų nekyla. Šiaurėje atvirkščiai - liturginė dalis yra puikiai išlaikyta, bet turinio nebėra.

Liuteronai Lietuvoje - svarbiausi iššūkiai, viltys, rūpesčiai. Nesate visai patenkintas santykiais su politine valdžia. Kodėl?

Nors nuoširdžiai džiaugiamės, kad galime melstis ir mūsų tiesiogiai nepersekioja, bet kai kada keista, kad biurokratinis aparatas į mus žvelgia kreivai. Pateiksiu poros savaičių senumo pavyzdį, kuris dažnai pasikartoja skirtingose Lietuvos vietose: Nidos klebonas kreipėsi į aukštą Kultūros vertybių apsaugos departamento valdininką, prašydamas paramos Nidos bažnyčios remontui. Koks buvo jo atsakymas? - Kreipkitės į Vokietiją. Tą girdime nuolatos. Po Nepriklausomybės atkūrimo dar ateidavo parama iš užsienio, bet daugiausia padarėme iš savų lėšų ir santaupų, sunkiai bei taupiai gyvendami. Bet pats požiūris… Šalimais Nidoje stovi iš valstybės lėšų pastatyta ir išlaikoma nauja Romos Katalikų bažnyčia, o bandydami atstatyti mūsų istorinę bažnyčią, išgirstame atsakymą: „Kreipkitės į Vokietiją.“ Tai gal mums ir mokesčius mokėti Vokietijai? Priimti Vokietijos pilietybę? Dar sako: „Kiek jūsų tėra…“ Na, taip, bet ne mes patys susigriovėme, bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, cheminių preparatų saugyklomis. Formaliai tarytum viskas gerai, bet kai tenka patirti konkrečias situacijas, susiduriame su buriokratine mašina, kurioje mums vietos lyg ir nėra. Gauname 20 tūkstančių litų metinę paramą išsilaikyti ir statyboms, aišku, džiaugiamės ir tuo, bet šių lėšų teužtenka maksimaliai dviem istorinės bažnyčios langams įstatyti.

Negaliu sakyti, kad politinė valdžia bloga. Vyriausybės ir Seimo lygmeniu kol kas neturėjome bėdų. Bet kai klausimai paliečia praktinius kasdienius reikalus žemesnėse institucijose, tada prasideda skirtingų standartų taikymas. Dėl to negalime labai skųstis: nesame valstybinė Bažnyčia, ir valstybė neprivalo mūsų stipriai remti, bet ten, kur griūva kultūros paveldas, galėtų būti atsižvelgiama.

Apskritai negalėčiau sakyti, kad mūsų santykiai su institucijomis yra prasti ar esame nusivylę. Tai daugiau pavieniai atvejai, kurie kartais sugadina nuotaiką, bet daug yra ir geranoriškumo.

Aktyviai pasisakote už tradicinės šeimos gynimą. Kuo šeima tokia svarbi šiandienos pasaulyje? Kodėl šiandien krikščionys tiek kalba apie šeimą?

Mes tiek nekalbėtume, jei šeimos samprata nebūtų tiek neigiama. Mūsų kalbėjimas yra kartojimas tų tiesų, kurios žinomos nuo Adomo ir Ievos laikų. Nieko naujo nepasakome, bet kadangi matome neigimą, tiesiog šėtonišką Šventojo Rašto išvertimą, negalime tylėti. Čia turiu omenyje perdirbamus apaštalo Pauliaus žodžius, kad nebus nei žydo, nei graiko… dabar jau ir nei vyro, nei moters. Arba dar vienas variantas - gali pasirinkti: vieną dieną būti vyru, kitą - moterimi. Mane tas šiurpina. Kiekviena totalitarinė sistema nori kontroliuoti žmogų iš visų pusių. Pats didžiausias pasiekimas būna, kada gali kontroliuoti vaikus. Dėl to yra menkinamos šeimos institucijos, norima pagriebti jau kūdikį ir apstatyti valdininkais, kad tik tas vaikelis augtų pumpuojamas ideologijos. Prisiminkime, ką sovietmečiu stengėsi įgyvendinti Levas Trockis: surinkti vaikus, atskirti nuo tėvų, kad specialiuose getuose būtų išauklėjami tarybiniais komunistiniais piliečiais.

Dabar žiūrėkime, kuo užsiima vaikų teisių saugotojai… Vaikų niekas realiai negina. Kažkas nusprendžia, kaip vaiką auginti, kokias vertybes puoselėti, o jeigu nepritarsi - būsi persekiojamas. Visa gender propaganda tuo ir užsiima. Dar mažą vaiką norima įtraukti į visus postmodernaus pasaulio malonumus, aiškinama, kad jam būtinas psichologas, nes jis pažeistas, jam liūdna. Jam reikalingos visos tarnybos, kad žmogus būtų kontroliuojamas visą likusį gyvenimą ir be vadinamųjų „specialistų“ negalėtų apsieiti jau nuo vaikystės. Jeigu šeimos nesusivoks, kad vis dėlto turime Dievo klausyti labiau nei žmonių, ir kad ne visada gražiai pasivadinusios įstaigos ir organizacijos ateina su gražiais norais, jog tėvas ir motina turi atsakyti už vaikus ir vienas kitą, pati krikščionybė bus labai stipriai pažeista. Kunigų persekiojimas tiek žalos nepadaro, nes tai atsikuria, o jei bus sunaikintas vaikų auklėjimas, situacija taps labai sudėtinga.

Puolimas prieš šeimą yra totalitarizmo noras kontroliuoti. Jeigu nesi tolerantiškas, vadinasi, esi ligonis. O jei ligonis - tave reikia gydyti. Reikia tave formuoti, kad atitiktumei prieš kelis dešimtmečius suformuotą ideologizuotą bestuburį standartą. Kalbėtumei banaliomis frazėmis, mąstytumei kaip visi, bet kartu jaustumeisi esąs labai unikalus. Nors asmenybė beveik ir sunaikinama.

Turite Religijos studijų magistro laipsnį. Ar šios studijos ir gyvenimas daugiakultūriniame Vilniaus mieste paskatino Jus imtis ekumeninės veiklos, kurios iniciatorius ir įkvėpėjas esate? Ką Jums pačiam reiškia ekumenizmas ir krikščionių vienybė?

Ekumeniškas buvau visada, kiek save atsimenu, nes vis dėlto tai, kad nesame sakramentinėje vienybėje vieni su kitais, nėra Dievo valia, o mūsų žmogiškas silpnumas. Galime interpretuoti istoriją kiekvienas savaip, bet žinome, kad susiskaldymo priežastis yra nuodėmė. Visų kaltė, kad šiandieną nesame vienybėje. Teologiniai argumentai per 200 metų, manau, yra išsakyti visi. Žinome skirtumus, žinome panašumus. Vis dėlto puikiai suvokiame, ko mums niekuomet nebus per daug ir visad trūks - tai didžiojo trejeto - tikėjimo, vilties ir meilės. Mes to siekiame ir tikime, kad Kristus yra aukščiau už mūsų skirtumus. Kristus yra galingesnis už mūsų nuodėmę. Išmintingesnis už mūsų kvailumą ir ribotumą. Mūsų užduotis yra eiti vienybės link.

Lietuvoje ekumenizmas man patinka tuo, kad nėra biurokratizuotas, nėra didelių ekumeninių tarybų, ir jis yra toks, koks turbūt ir turėtų būti: kartu sueidami nesiekiame vieni kitų perkeisti, esame, kas esame, ir melsdamiesi kartu ar skelbdami Evangeliją neapsimetame, kad nėra skirtumų. Yra skirtumų. Yra ir panašumų. Ekumenizmas - Viešpaties malda.

O jei iš nuodėmės kažkas kyla, stengiamės tas nuodėmės pasekmes ištaisyti. Mūsų užduotis ir yra vėl atkurti tai, ką praradome. Kita vertus, mūsų gyvenimas šiais laikais yra toks, kad nė viena konfesija negali pasakyti, kad mūsų yra daug, mes galingi, nes visi be išimčių esame silpni. Pažiūrėkime, kokios vidinės bėdos purto visas bažnyčias, tai yra baisu, o pasaulis yra totaliai priešiškas krikščionybei ir, norėdami apskritai išlaikyti Evangeliją tarp žmonių, turime remti vienas kitą.

Šis laikas be galo įdomus, nes praėjo didieji kon­fron­tacijų laikai. Ramia sąžine žiūrėdami į kitus matome, kiek greta esančios Bažnyčios turi lobių, kurie naudingi visiems. Ir tradicinės, ir reformuotos. Tuos turtus galime naudoti visi, mokydamiesi vieni iš kitų.

Vis dažniau susiduriame su krikščioniškų simbolių išniekinimu, pašiepimu. Musulmonai į tokius dalykus reaguoja labai vieningai ir tvirtai, o krikščionys - dažniausiai vangiai. Ar tai drungnumas, ar principas - blogį nugalėk gerumu? Beje, apskritai, ką Jums reiškia toks principas?

Kai pamatau krikščioniškų simbolių niekinimą, norėčiau reaguoti kaip musulmonas. (Juokiasi). Bet mes negalime to daryti būdami krikščionys. Kai kada gaila, kad Viešpats liepia mylėti ir savo priešus. Labai norėtųsi nuteisti ir griežtai nubausti. Tą turime atmesti iš esmės. Manau, svarbiausia, ko krikščionys neturėtų daryti, - nefinansuoti ir nereklamuoti tokių dalykų. Kodėl nereklamuoti? Mes patys blogį išreklamuojame labiau nei jis to vertas. Pavyzdys: šurmulys prieš buvusį gėjų paradą - kiek mes apie tai kalbėjome? Mes, krikščionys, juk patys reklamą padarėme. Atvažiuoja koks Marilynas Mansonas. Kas tai labiausiai išreklamavo? Mes patys. Garsiai šaukiame, nors turime tarpusavyje išsiaiškinti ir neteikti nemokamos reklamos.

Taip pat remiame kitus, tiesiogiai niekinančius krikščioniškas vertybes. Pažiūrėkime, kokia yra vienos picerijos reklama su Komunijos išniekinimu - krikščionys vienok eina ten ir valgo. Arba, pvz., facebook‘e krikščionys gausiai palaiko ir „like‘ina“ atvirą antikrikščionį dainininką. Taip ir reklamuojame, ir finansiškai remiame tuos, kurie iš mūsų tyčiojasi. Mums svarbiausia išsiaiškinti patiems, aiškinti vaikams, nereklamuoti ir neremti. Kaip žinome, piktoji dvasia visada nori didelių manifestacijų. Kartais nustūmimas į šalį gali duoti daug geresnį rezultatą. O boikotuoti kažkokį konkretų produktą, jeigu Lietuvos krikščionys imtųsi, manau, būtų sveika.

Baigėte doktorantūros studijas, esate konsekruotas vyskupu, turite gražią šeimą, tarnaujate Evangelikų liuteronų Bažnyčiai. Apie ką dar svajoja jaunas vyskupas? Kokių dar turite siekių?

Pirmiausia, niekada nesvajojau būti vyskupu. Apie Garbės daktaro vardą taip pat nesvajojau, tačiau džiaugiuosi, kad įvertino mano veiklą. Mano, kaip žmogaus, ambicijos labai menkos. Tarnystės Lietuvos ir pasaulio mastu ar kaimelyje man yra vienodai įdomios. Aišku, yra norų: norėčiau įgyvendinti seną mintį Vilniuje pastatyti liuteronų mokyklą. Ar man gyvam tą pavyks pasiekti, ar pamatysiu rezultatą jau iš Abraomo prieglobsčio, visaip būtų gerai. Minčių yra įvairių.

Neturiu profesinių karjeros užmojų, duok, Dieve, numirti gražiai, išpildžius Dievo valią, kad būtų ne gėda Viešpatį susitikti ir galėčiau sakyti, kad nevertas tarnas padariau, ką turėjau padaryti. Išoriniai pasiekimai dvasiai ne visada ir gera duoda, kai kada ir žaloja. Svarbiausia - vidinis gyvenimas, kuris reikšmingesnis už tai, kas matoma socialinėje plotmėje, už vadinamuosius mūsų „antpečius“.

Kalbino Monika Midverytė

www.bernardinai.lt
Bendrinti: