Dėkingumas

„Kaip gražiai sensta lapai. Paskutinės jų dienos kupinos spalvų ir šviesos“ (Johnas Burroughsas).

 Kai gyvenime lieka tik gerai gyventi, jis tampa vertingesnis, pradedame pastebėti visus jo grožio aspektus. Kriauklelės pajūryje virsta meno kūriniais, kuriuos verta rinkti ir saugoti. Vėjuota diena naujai atskleidžia kūrinijos puikumą. Praeivio šypsena susieja mus su žmonija. Gaila, kad prireikė tiek daug laiko, kad galėtume giliai nustebti. Mes jautėme gyvenimo simfoniją, bet silpnai. O paskui staiga, kai nebelieka nieko tarp mūsų ir nepagražinto, aitraus ar saldaus gyvenimo centro, kai niekas negali jo užgožti, jis iškyla, gyvas ir švytintis, prieš mūsų akis.

Mus apima dėkingumas, bet dažnai tai nutinka pernelyg vėlai.

Restorane sėdėjo grupė jaunų žmonių, visi su fizine negalia. Mergina pirštų galiukais perbraukė šalia jos sėdėjusiam vaikinui per veidą. Tuomet ji palenkė galvą į šoną ir susižavėjusi nusijuokė:

- Tu gražus! Tikrai gražus.

Ta mergina buvo akla. Ji atlošė galvą ir buvo matyti, kad jos akys tuščios, randuotos ir užverstos aukštyn. Ji nieko nematė. O gal ji išmoko matyti daug daugiau nei daugelis iš mūsų. Gal ji galėjo matyti tai, ko dalis mūsų, su puikia rega ir paviršutinėmis sielomis, niekada nesugebėsime pamatyti.

Šis vaizdas verčia susimąstyti: kodėl tik kažką praradę imame tai branginti? Galbūt tai gyvenimo instinktas, kuris sukyla tik tuomet, kai mums kažko trūksta.

Galbūt tai viena didžiausių brandaus amžiaus dovanų. Kai nebegalime vaikščioti taip greitai, pradedame pastebėti gėles, plyšius ant takelio, vaikus, ir visa tai matome daug aiškiau, sąmoningiau. Panašu, kad senėjimas pagelbėja pamatyti tai, ko nepastebėjome visus ankstesnius metus.

Galbūt vienas svarbiausių brandaus amžiaus tikslų yra paskatinti mus suprasti, kad gyvenimo negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Gyvenimo negalima ryti nekramtant, juo verta mėgautis. Jį reikia gerti po gurkšnelį ir iki dugno.

Deja, skubanti visuomenė nemoka mėgautis ir gardžiuotis. Gyvename taip, tarsi sėdėtume mašinoje piko valandą, barbendami pirštais į vairą. Mes sureguliavome net savo religinį gyvenimą. Jokių trumpų apsilankymų pas pažįstamus, meditacijų ant suoliuko prie upės, ilgų pokalbių apie dvasinius dalykus ar filosofinių klausimų aptarimų su senais draugais. Mes pernelyg užsiėmę, kad stabtelėtume ir pradėtume gerai gyventi.

Senatvėje viskas baigėsi. Kiekviena netektis ir apribojimas skatina labiau įsigilinti į gyvenimą. Kai pasidaro sunkiau kvėpuoti, pajuntu, kuo kvepia oras, dažnai pirmą kartą per ilgus metus. Kai matau į pabaigą artėjančias dienas, kiekviena iš jų tampa didesniu nuotykiu, jei tik pasistengsiu, kad taip būtų. Kai vyresni už mane žmonės išeina iš gyvenimo su širdį spaudžiančiu reguliarumu, pradedu daugiau kalbėtis apie svarbius dalykus su tais, kurie dar liko, nes bijau, kad man gali nelikti laiko papasakoti jiems, ko pats anksčiau nežinojau.

Dabar pradedu žvalgytis atgal ir atgaivinu atmintyje tai, ką pražiūrėjau per visus tuos bėgimo, rinkimo, kaupimo, keitimo ir atmetimo metus, kai taip nerūpestingai elgiausi su žmonėmis ir daiktais. Ir visa tai gavęs, jau pajėgiu įvertinti kitų žmonių reikšmę mano gyvenime. Vienas rodė disciplinos, kurios man reikėjo, pavyzdį. Kitas išmokė mylėti darbą, dėl to mano gyvenimas prisipildė kūrybiškumo, ir man neteko dirbti sunkiai bei nuobodžiai. Trečiasis pasakojo apie gyvenimą, išmokė gyventi brandžiai, bet ir su jauduliu.

Vasaros kaitra tokia maloni dabar, kai taip greitai žvarbsta kūnas. Žiemos vėjas ir pliaupiantis lietus tampa draugais, o ne priešais, kai jaukiai įsitaisau su šiltu apklotu ir gera knyga. Pagaliau suprantu, kad ruduo yra veikiau kito, gražesnio, pavasario pažadas nei nuobodi ir pilka gyvenimo pabaiga.

 

Metai slegia, jei atsigręžę į savo metus pajuntame baimę, kad bėgte prabėgome per didžiąją savo gyvenimo dalį.

Metai džiugina, jei išmokstame naujai vertinti ne tik praeitį, bet ir dabartį.

 

Joan Chittister

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis