Garbingai senstant

Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį! (Ps 90, 12).

Aš jau oficialiai įžengiau į gyvenimo laikotarpį, kuriame kalbame apie gyvenimo „sezonus“. Na taip, aš senstu. Kasdien, oficialiai, be jokių ceremonijų senstu. Esu toje nuostabioje gerbtino neaiškumo situacijoje – tarp jaunų ir garbingo amžiaus piliečių, vadinamoje „viduramžiu“. Taip pavadintoje pagal istorinį laikotarpį, kai visi gyveno tvirtovėse ir stengėsi nenusinuodyti – spėju, stipriai sūdytu maistu.

Daug mąsčiau apie savo kelionę į ir per šį vidurinio amžiaus laikotarpį. Mąsčiau apie atsitraukimą iš pastoriaus tarnystės ir išėjimą į pensiją... Mūsų bendruomenėje nedaug buvo vyresnio amžiaus žmonių, bet mačiau vyrų ir moterų gražiai senstant. Žinoma, mačiau ir nelabai gražiai senstant. Nenorėčiau atsidurti tarp pastarųjų, todėl nusprendžiau pradėti apie tai galvoti dar būdamas gana jaunas – 42-ejų metų amžiaus.

Nenoriu susenti to nepastebėjęs, nes, manau, taip tampama niurgzliu. Nežinau, ar man pavyks senti gražiai ir lengvai – kalbu rimtai, nes kiekvieną rytą kas nors pradeda girgždėti ir kyla pavojus susižeisti net žiovaujant, – bet iš Dievo malonės, tikiu, galiu senti garbingai. Žinoma, Dievui padedant.

Štai keletas dalykų, kuriuos pamačiau ir supratau.

1. Mes galime drąsinti jaunąją kartą.

Ar žinote, kad tūkstantmečio karta – griovėjų karta? Pakanka šiek tiek panaršyti internete ir pamatysite, kiek visko šie geltonsnapiai sugebėjo pridaryti per šiuos trumpus dominavimo kultūroje metus. Tik paieškos rezultatai jums nepasakys, kad daugybė jų sunaikintų dalykų iš tiesų ir turėjo sunykti...

Nesu mėgėjas kabinėtis prie jaunosios kartos, nes tai daro... tik seniai. Te žmonės be Dievo Dvasios savo sielose grasina pirštu ir rėkia, kad kažkas užlipo ant jų prižiūrimos vejos, o likusieji tedrąsina, teguodžia ir teugdo jaunesniuosius savo brolius ir seseris.

Apaštalas Paulius įsako Timotiejui neleisti nė vienam menkinti jo jaunystės. Nenorėčiau būti žmogumi, dėl kurio Timotiejus turėtų paklusti šiam Pauliaus įsakymui. Taip, galima konstruktyviai kritikuoti, tačiau kur kas dažniau galime jaunuolius palaikyti, padrąsinti. Žvelgdami į jaunesniąją kartą (ypač į tikinčius jaunuolius), galime juos girti dėl visų gerų dalykų, kuriuos pastebime juose, padrąsinti, jei matome, kad jie daro teigiamą poveikį mūsų kartai, džiaugtis dėl jų gebėjimo plėsti Dievo karalystę naujais, žaviais Jėzų išaukštinančiais būdais.

Aš noriu, kad mano jaunesnieji broliai bei seserys žinotų, jog aš esu už juos.

  1. Galime daryti įtaką jaunesniajai kartai.

Visgi tik drąsinti – nepakanka. Dažnai žavėjimasis jaunyste, neprisimenant įsipareigojimų, veda prie paprasčiausio jaunystės garbinimo ar net pernelyg didelio troškimo išlikti jaunam. Nenoriu būti kaip Dėdė Rico, kuris nuolat pasakodavo apie savo šlovingas jaunystės dienas ir gyveno tarsi užstrigęs praeityje. Norėčiau iš tiesų perteikti jaunimui tai, ką žinau, ką moku geriausiai, „apginkluoti“ juos geriausiai, kaip galiu. Žinoma, visko aš nežinau, tačiau galiu dalintis tuo, ką žinau.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl neseniai prisijungiau prie Viduriniųjų Vakarų seminarijos ir sutikau vadovauti Pastorių lavinimo centrui Laisvės baptistų bažnyčioje – nenoriu tik pasyviai stebėti jaunosios kartos tarnavimo kelionę. Aš galiu iš tiesų padėti. Bet nenoriu stipriai įsirėžęs laikyti tarnavimo vadžias ilgiau, nei privalau. Norėčiau su amžiumi, palaipsniui šias vadeles atleisti. Arba, jei naudočiau kitą metaforą, jau laikas pailsinti kojas – galbūt dar nebaigiau savo bėgimo, tačiau laikas ruoštis perduoti estafetę. Nenoriu vien tik ploti jaunesniajai tarnautojų kartai, noriu paduoti jiems ranką.

3. Galima kritikuoti, bet tai reikia daryti atsargiai ir išmintingai.

Žvelgdamas į tikinčiųjų pasaulį apgailestauju, matydamas vyresnius šventuosius, piktai kritikuojančius dabartį ir taip menkinančius savo autoritetą. Nemažai yra pasiklydusių tarp teologinių prieštaravimų bažnyčiose, įsivėlusių į nesibaigiančius kultūrinius karus ar didžiulę politinę stabmeldystę. Nenoriu pasukti šiuo keliu. Noriu mokėti išmintingai kritikuoti, remiantis Biblija, – taip, noriu gebėti atpažinti ir įvardinti nuodėmes ar klaidžiamokslius. Tačiau nenoriu taip bijoti permainų ir pokyčių, kad paskutinis mano bėgimo ratas suktųsi tik apie denominacines kovas, tuščius socialinius disputus, išpūstus gąsdinimus ar panašiai.

Suvokiu, jog bet kokius gerus mano pasiekimus, iki šiol įgytą autoritetą gali lengvai nustelbti negarbingas paskutinysis sezonas. Nenoriu, kad taip nutiktų, todėl kritikuodamas noriu būti atsargus. Ir toliau norėčiau pasitikėti išmintingais patarėjais, kurie padėtų man pamatyti, kur ir kada aš neteisingai vertinu situacijas. Tačiau situacija iš tiesų turėtų būti labai bloga – reali korupcija bažnyčioje ar ryškus nuklydimas nuo tikros Evangelijos, kad aš ir vėl tam skirčiau daugiau savo jėgų.

4. Nepataikauti jaunystės kultui.

Kai buvau jaunas bažnyčias kuriantis tarnautojas Nešvilyje, dažnai tekdavo bendrauti su 50-metį peržengusiu pastoriumi, kuris dėvėjo aptemptus džinsus, Jėzaus kančią primenančius marškinėlius ir žele suteptus plaukus rūpestingai pastatydavo ežiuku. Tuomet mintyse sau sakydavau: „Tik nepavirsk ir tu į panašų vyruką.“ Nenoriu mąstyti apie senėjimo procesą kaip apie kažką baisaus ir nenoriu perdėtai vertinti jaunystę. Tai – trumpiausias kelias pasenti negarbingai.

Viliuosi, kad sendamas vis labiau pasitikėsiu Kristumi ir būsiu daug laisvesnis būti savimi. Nenoriu slėptis už asmens, įvaizdžio ar ko nors dar. Man nereikia apsimetinėti tuo, kuo nesu. Juk žmonės vis tiek viską mato kiaurai, nes kuo senesnis, tuo nevikresnis tampi. Vienas iš vyresnių žmonių palaiminimų yra tai, kad jie vis mažiau kreipia dėmesio į tai, ką kiti apie juos galvoja. Noriu tuo džiaugtis. Tai atpalaiduoja.

5. Ir toliau mokytis ir augti.

Mums senstant, pasikeitimai vyksta daug greičiau, bet mums sunkiau prie jų prisitaikyti. Kai bažnyčiose sąmoningai siekiama atsinaujinimo arba kai užauga ir tarnauti pradeda jaunimas, vyresnio amžiaus šventieji mato, kaip greitai auga ir keičiasi jų bažnyčia. O kur dar vis didėjantis nepatogumas, kai nebespėji su taip greitai kintančiu išoriniu pasauliu...

Mes tampame lėtesni, o pasaulis juda ir keičiasi vis sparčiau. Tai sukuria emocinį pojūtį, jog vienintelė vieta, kur vyresni žmonės gali jaustis tarsi namuose (ir galėtų labiau kontroliuoti), yra bažnyčia. Tad nenuostabu, kad pokyčiai bažnyčioje gali juos nuliūdinti, blogai paveikti ar net greitai pakirsti.

Aš jau pradedu jausti kultūrinių bei technologinių pokyčių spaudimą ir kasdien susiduriu su realybe, kad senstu ir nebespėju eiti koja kojon su pasauliu, tad noriu jau dabar apsispręsti ir pasiryžti neapleisti savo širdies ir proto – toliau ugdyti savo širdį ir lavinti protą. Pernelyg daug vyresnio amžiaus šventųjų tiesiog pasitraukė iš krikščioniško gyvenimo.

Galbūt ir nepajėgsiu žengti koja kojon su jaunais, tursensiu atsilikęs iš paskos, bet renkuosi ne pasitraukti iš bėgimo trasos. Aš ir toliau skaitysiu, stebėsiu, diskutuosiu. Tie jauni pankai turi nemažai ko pasimokyti iš manęs. Aš taip pat turiu ko pasimokyti iš jų. Gyvenimas nėra sprintas, tai – maratonas, ir aš noriu jį užbaigti stiprus.

Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali (Ps 92, 12–14).

 

www.thegospelcoalition.org

vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: