.jpg)
Šaknys ir sparnai – tai dovanos, kurias krikščionys tėvai perduoda savo vaikams. Mes sukuriame taisykles, skiriame atsakomybių, kurios stiprina pasitikėjimą bei gebėjimus, ir laistome tas gilias šaknis meile bei malda, žinodami, kad sustiprėjus sparnams vaikai išskris iš mūsų namų ten, kur mūsų įtaka bei apsauga jų nebepasieks. Mūsų šeimoje šiuo metu yra vienas suaugęs vaikas – trečiasis mūsų sūnus, kuris ką tik baigė koledžą.
Melsdamasi už keturis savo jaunuolius, kurie man tokie brangūs, prisimenu Laiške filipiečiams pateiktą užuominą (Fil 1, 9–11). Rašydamas iš Romos kalėjimo, apaštalas Paulius, misionieriškos bažnyčios įkūrėjas, kelia rankas ir atveria širdį Dangiškajam Tėvui. Pauliaus malda už naujai įtikėjusiuosius ir jų ganytojus, toli esančias naujai susikūrusias bažnyčias labai sustiprina mane meldžiantis už sūnus, kurie vienas po kito palieka šeimos lizdą ir kuria savarankišką, nepriklausomą gyvenimą pasaulyje, kuris gerokai skiriasi nuo to, kuriame augau aš.
Maldos už stiprias santuokas, saugumą darbe ar išmintį, pasirenkant tinkamą koledžą, – tai geri troškimai, slypintys kiekvienos krikščionės mamos širdyje, bet Pauliaus užrašytose trijose eilutėse kiekvienas sakinys kreipia žvilgsnį į Dievą ir drąsina motyvuotai maldai už suaugusių vaikų gyvenimą ir proveržį juose, o taip pat ragina nepamiršti ir savojo gyvenimo.
1. Dieve, prašau, augink jų meilę.
Ir meldžiu, kad Jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu įžvalgumu (Fil 1, 9).
Paulius, melsdamas pažinimo ir įžvalgumo bažnyčiai Filipuose, galbūt nerimavo dėl netikrų ganytojų ar tiesiog visuomenės spaudimo, kuris galėjo paveikti Romos gyventojus taip, jog jie garbintų pačią Romą, bet ne Dievą. Paulius troško, kad jų auganti meilė būtų įtvirtinta tiesa ir nukreipta į Dievą.
Būdamas su filipiečiais, Paulius troško, kad jie pažintų Dievo prigimtį, apreikštą Jėzuje Kristuje; troško parodyti nuolankų Kristaus paklusnumą (Fil 2, 8). Paulius buvo tapęs tarsi dangiškos karalystės pavyzdžiu (Fil 3, 17–21; 4, 9), tačiau dabar jie turėjo tvarkytis patys. Atėjo metas patikėti, kad pažinimas, kuriuo jis su jais dalijosi, pavirs įžvalga naujų Kristaus sekėjų širdyse ir mintyse.
Šiandien XXI a. pramogos blaško ir atitolina nuo švento gyvenimo, ir mūsų suaugusiems vaikams reikalingas pažinimas bei įžvalgumas, kurie kreiptų jų širdis teisinga linkme. Unikali Dievo meilė agapė yra nuostabi ir gili, tačiau nėra neapibrėžta ar sentimentali. Įžvalgi meilė priima proto siunčiamą kritiką, paklūsta Dvasios vedimui. Stiuartas Brisko (Stuart Briscoe) yra pasakęs: „Meilė gali būti akla, tačiau agapė visuomet turi aiškią viziją.“
Kai meldžiamės, kad mūsų vaikų meilė augtų, turime melsti Dievo, kad padėtų jiems tinkamai vertinti savo meilės objektus, kad, pavyzdžiui, savo žmonas jie mylėtų labiau nei savo pomėgius, laiką su savo vaikais brangintų labiau nei buvimą su kolegomis. Mes tikime, kad Dievas padės mūsų vaikams širdies akimis pamatyti tiesą, prie ko prisirišusios jų širdys.
2. Dieve, prašau, padėk jiems išlikti doriems.
[...] kad Jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos (Fil 1, 10).
Graikų kalbos žodis, šioje eilutėje išverstas žodžiu „pasirinkti“, buvo siejamas su tauriųjų metalų grynumu ar valiutos patikrinimu, tad Pauliaus mintis apie pasirinkimą čia labiau siejama su tikrumu, patikimumu. Jis troško, kad tikintieji išlaikytų tyrumą ir vientisumą, kad jų gyvenimas būtų be priemaišų – toks, koks ir atrodo. Toks vidinių motyvų ir išorinių veiksmų vientisumas atsispindi Dovydo apmąstymuose apie šventumą: Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį, kuris nenukreipė savo sielos į tuštybes ir neteisingai neprisiekė (Ps 24, 3–4).
Šiomis dienomis labai paprasta pradėti garbinti netikrus dalykus – tai apima ir tokią besismelkiančią stabmeldystės formą, kokios ankstesnės kartos negalėjo net įsivaizduoti. Šiandieninėje kultūroje, valdomoje socialinių tinklų, tikriausiai turėtume melstis, kad mūsų suaugusių vaikų viešinamos istorijos Instagrame ar kituose socialiniuose tinkluose atitiktų jų tikrąjį gyvenimą.
Būdami tėvai turime kreipti dėmesį ir melsti, kad mūsų pačių gyvenimas būtų vientisas. Liūdna, bet mūsų kartos tėvai linkę keisti savo politines, etnines ir net biblines pažiūras, kad tik išsaugotų draugystę su savo vaikais, ir beveik nesirūpina, kad vaikai išsaugotų draugystę su Dievu. Kai mūsų suaugę vaikai priima neteisingus sprendimus ir pasirenka netinkamai, mes linkę tai traktuoti kaip „menką pasvirimą“ ar „švelnų paslydimą“, bet K. S. Luisas knygoje „Kipšo laiškai“ įvardija tai kaip „saugiausią kelią pragaro link“.
„Na, Biblija šiuo klausimu yra per griežta. Negalime būti tokie dogmatiški“, – esame linkę galvoti. Tačiau rūpintis savo tikėjimo vientisumu – tai mūsų užduotis ir mūsų darbas, kad ir kokią šeimyninės harmonijos ar ramybės kainą mums tektų už tai sumokėti. Turime palikti erdvės Dievui veikti ir, pasitikėdami, kad Dievas jų gyvenime nėra tik stebėtojas, melsti, kad Jis pažadintų mūsų sūnų ir dukterų sąžinę. Jeigu neįsiklausysime į Jo balsą, raginantį eiti dvasiniu keliu, susikursime netikro tyrumo ir netikro nekaltumo kelią.
3. Dieve, prašau, padaryk jų gyvenimą vaisingą – Tavo šlovei.
[...] pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui (Fil 1, 11).
Vaisiai, kuriuos užaugina teisumas, gali būti labai gerai matomi. Pauliaus atveju, vaisingumą liudijo ilgas sąrašas naujai įtikėjusiųjų, daugybė besikuriančių bažnyčių Europoje bei Azijoje ir mentorystės ryšiai, padėję ugdyti lyderius ir mokytojus, gabius įvykdyti svarbiausią užduotį – perduoti Evangelijos žinią kitai kartai.
Galbūt mūsų sūnūs ir dukros nėra pašaukti būti bažnyčių ar judėjimų lyderiais, visgi Šventosios Dvasios įkvėpti jie gali brandinti puikius vaisius – puoselėti tinkamas nuostatas ir elgtis teisiai. Jei mūsų suaugę vaikai suvoks, kas yra gera bei tinkama, ir neparsiduos tam, kas netikra, jie „spindės tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2, 15), demonstruodami nuolankumą ir moralinį tobulumą, kokį rodė pats Kristus.
Mūsų, kaip tėvų, uždavinys – vertinant savo vaikų gyvenimo sėkmę nepamiršti ir panašumo į Kristų filtro, pasitikint malone pasipriešinti pagundai sėkmę vertinti taip, kaip primeta mus supanti kultūra, – pagal pajamas ar įtaką.
Paulius meldė, kad jo dvasinių vaikų gyvenimas išsiskirtų teisingais pasirinkimais, tyrais motyvais, būtų įkvėptas stiprios meilės Dievui ir persmelktas nuoširdumo, kuris nieko bendro neturi su sentimentalumu. Melsdamasi pagal apaštalo pavyzdį, noriu, kad sutaptų ir mūsų motyvai: nors mūsų suaugusieji vaikai turi didžiulį potencialą pradžiuginti tėvų širdis ir atnešti pasitenkinimą, svarbiausias jų gyvenimo tikslas – taip pat kaip ir mūsiškio – pašlovinti ir pagarbinti Dievą.
Būkime tėvai, kurie neapleidžia ir puoselėja maldą savo gyvenime. Kartu su Pauliumi, savo mylimais vaikais ir kitais tikinčiaisiais visame pasaulyje pagarbinkime Dievą savo vaisingu gyvenimu, tekančiu iš meilės kupinų širdžių.
vertė Jurgita Ratautienė
