Jis atsimena nevaisingąsias. Liudijimas vidury gyvenimo

Knygos „He Remembers the Barren“ (liet. Jis atsimena nevaisingąsias) viršelio fragmentas. Amazon.ca nuotrauka

Kodėl aš neturiu vaikų? Kaip ilgai, Viešpatie? Ar taip galima? Gal su manimi kažkas ne taip? Kodėl taip skaudu? Kas tos geros Dievo dovanos? Kodėl mano kūdikiui buvo duota numirti? Viešpatie, pas ką mums eiti? Gal mums įvaikinti? Ar aš būsiu mama? O jei aš vis dėlto nebūsiu mama?..
 

Kiek daug skausmo ir kiek daug meilės. Katie Schuermann knyga He Remembers the Barren (liet. Jis atsimena nevaisingąsias) – lyg švelnus patikimos draugės apkabinimas. Ne užklupimas, ne pristojimas, ne tuščias bandymas pralinksminti, o mylintis atjautimas ir sustiprinimas. Nes ji supranta. Ir ji subtili – jaučia, kada atsitraukti, kur nelįsti ir ko nesakyti. Ir – taip svarbu! – žino, ką pasakyti.

 

JAV gyvenanti liuteronė rašytoja, muzikė, solistė, aktyvi bažnyčios narė, kunigo Michaelo Schuermanno žmona Katie nėra mama – nebuvo pastojusi, nepatyrė laukimosi, neišgyveno vaikelio netekties, nėra gavusi įvaikinimo dovanos. Tad kai ji dalijasi, kad Dievas atsimena nevaisingąsias, man taip tikra, taip viltinga, taip brangu. Nes tvirtumas ne kalbančiojoje, o Tame, kurio Evangeliją ji liudija. Nuo Kryžiaus papėdės ateinanti viltis neapgauna, tad dėl šios knygos žinios tikrai ramu.
  

Knygą He Remembers the Barren Katie (vadinsiu vardu, nes esame bemaž bendraamžės ir susipažinusios socialinių tinklų erdvėje) parašė dar 2011 metais, būdama 33-ejų, santuokoje pragyvenusi (dar tik) daugiau nei dešimtmetį. Antrasis – pataisytas, papildytas – leidimas pasirodė 2017-aisiais, kaip skaičiuoju – artėjant autorės keturiasdešimtmečiui. Turiu būtent šį, dabartinį, leidimą.
 

Apie vaikų neturinčios santuokoje gyvenančios krikščionės gyvenimo skausmą ir paguodą kalbančios knygos turinys – keliolika klausimų. Tokių, nuo kurių pradėjau šį tekstą. Klausimai – skyrių temos. Katie pasakoja pirmu asmeniu, dalydamasi ir savo, ir kitų moterų patirtimi. Kiekvienas skyrius užbaigiamas Šventojo Rašto skaitiniu (psalme), malda ir giesmės posmeliu (liuteronams giesmės posmelis būtų gal kaip Romos katalikams „Sveika, Marija“ – taip sava, artima, tikra ir brangu). O knygos gale esančiame pirmajame priede randame autorės draugės pateiktus klausimus aptarimui grupelėje arba apmąstymui vienumoje, maldos kambarėlyje. O gal – dviese, su vyru. Antrajame priede – pačios autorės klausimai ir atsakymai su patarimais apie įvairias gyvenimo situacijas (pvz.: „Aš laukiuosi. Kaip apie tai pasakyti draugei, kuri neturi vaikų ir neseniai patyrė persileidimą“).

Katie Schuermann. Youtube.com kadras 

Skausmas ir paguoda. Gėda ir džiaugsmas. Nerimas ir viltis. Nesuvokimas ir pasitikėjimas. Jei vaikai yra Dievo dovana ir palaiminimas santuokai, net priesakas – tai kodėl Dievas sulaiko šią dovaną jos trokštantiems? Jei Jis yra geras, tai kaip skausmingas dalykas – o toks ir yra nevaisingumas – gali būti palaimingas? Jei vaikai yra dovana, kodėl kai kurie žmonės jos nenori? Juk neprašome, kad Dievas delstų suteikti mums, pvz. sveikatą, laimę, turtą. Kaip čia yra?.. Kaip man būti? Ko tikėtis? Kaip nepasiduoti pagundai imtis pačiai bandyti kontroliuoti situaciją („mokslas“)? Kodėl Naujajame Testamente nevaisingumo tema lyg nublanksta, lyginant su Senojo Testamento moterų patirtimis? Ar gali būti, kad dėl to, jog jau gimė Išganytojas – jau nebepriimame to ne tik kaip sulaikytos motinystės dovanos, bet ir užgintos vilties būti ta, kurios ainija sutrins gyvatei galvą? Skamba neįprastai? Bet radus akimirką, gal verta ir tai apmąstyti? Ypač prisiminus, kad yra mokymas, jog jau Ieva tikėjusi, kad jos pirmagimis būsiąs tas Dievo žadėtasis Išgelbėtojas. Bet… vėl skausmas.
 

Knygoje – ne tik klausimai, bet ir tikėjimo gyvenime vis dar tebebręstantys atsakymai. Su mumis besikalbanti moteris nesistengia atitikti įsivaizduojamų mūsų lūkesčių, nesirodo mums kažkuo kitu, nei yra, bet sako tai, kas tikrai vyksta jos gyvenime, mintyse ir jausmuose. Pavyzdžiui, pirmajame leidime dar tiek neaptartas įvaikinimas, kiek antrajame. Nes, sakė Katie, tuomet aš, matyt, dar maniausi galinti kontroliuoti įvaikinimą: jei apsispręsime, tai juk ir įvaikinsime. Teko atrasti, kad įvaikinimas – irgi Dievo dovana, kurią vieni gauna, o kiti – ne. Ir tai nėra kažkokia Šventajame Rašte visai neminima vaikų nesusilaukiančių šeimų prievolė – įvaikinti. Visai ne. Nėra tokio priesako. Niekam. O vaikas – nepamirškime ir atsiminkime – visada Dievo dovana, ar jis į šeimą ateitų gimdamas, ar įvaikinimo keliu.
 

Bet jei negauni šio brangaus palaiminimo – vaikų? Gal, žinai, išbandyk ten tuos papildus su cinamonu ar dar kažkuo? Bent kartą per savaitę, jei ne dažniau, Katie sulaukia arba klausimo („Bet vis tiek kada nors galvoji ką nors daryti?“), arba patarimo („Mano vyro giminaitės kaimynės sesers dukra pažįsta tokią moterį, tai ji…“), arba neprašyto padrąsinimo („Esat dar jauni, matysi, turėsit dar vaikiukų“). Lyg vaikų neturinti moteris su vyru gyventų pasaulyje be daktarų, kunigų, tėvų, draugų ir interneto. Ir lyg būtinai kankintųsi dėl to, kad neturi vaikų, bent šiuo metu. Gali būti, kad žmogus, jei ir nepasakys, tai mintyse atsikirs: „Nepiršk ligos! Gal geriau pasipasakok, kas tau tau nesiseka?“
 

Katie pasidalija ir tokiais atvejais tinkančiais atsakymais, nuraminančiais bekylantį nesmagumą.
 

Iš tiesų liūdinčiam ir galbūt prislėgtam žmogui reikia tiesiog tų, kurie būtų kartu. Ryžtųsi nejaukumui būti su tuo, kuris yra skausme. Nes mes nenorime matyti kito kančios. Būti kartu tame kryžiuje su artimu savo. Taip, sako Katie, tai yra kryžius – kaip ir kiti, kuriuos Dievas mums leidžia nešioti. Tik mes mielai užsimirštume, kad esame mirtingi, kad esame trapūs, kad esame pažeisti nuodėmės. Sunku išbūti šalia kenčiančio.
 

Beje, knyga į mus prabyla dar jos neatsivertus – jau pačiu viršeliu. Pirmajam leidimui rašytoja buvo pasirinkusi iliustraciją iš kelių variantų, kuriuos pasiūlė tuometiniai leidėjai. Jai buvo svarbu, kad žaliame, gyvybę simbolizuojančiame fone, matytųsi moteris, bet neregėtume jos veido. Ir štai Katie  apsiverkė, viename iš galimų viršelių atpažinusi save – ant tako parkniubusią, susirietusią, sielvartaujančią moterį. Nuotraukų saugykloje rastas vaizdas atitiko rašytojos viziją. Rauda. Ta, kuri iki tol buvo leidusis į gedėjimo kelią kartu su Dievu, kuri buvo ryžusis išgyventi visą jai tekusį skausmą ir dabar būtų susitaikymo stadijoje, – tokia moteris taip pat atpažintų save tame viršelyje: „Čia knyga apie mane!“
 

Bet jei tokią iliustraciją, pasak autorės, pamatytų ta, kuri šiuo metu pyksta ar neigia savo skausmą, greičiausiai knygos nė už ką neatsiverstų, nes įsižeistų ar išsigąstų: „Man taip nėra! Čia ne aš!“ Tad nebūtinai tai, kas vienai kenčiančiai moteriai atliepia supratimo ir bendrumo ilgesį, tiks kitai. Todėl antrajam knygos leidimui po kelerių metų gimė kitas viršelis – šiuolaikinio dailininko Edwardo Riojaso kūrinys.
 

Štai čia regime viltį – ne tik trokštamą, bet ir išsipildžiusią: pavasarį išsiveržusios kunkuliuojančios gyvybės vidury stovi bevaisis tuščias medis plikomis šakomis, ant kurio šakų susuktame lizde paukštė sergsti savo mažylius. O iš to paties medžio, su kuriuo aiškiai kažkas ne taip, šaknies štai išaugusi kryžiaus formos atžala, kurios šešėlis krenta ant tuščiojo kamieno, o kryžius žaliuojančiais lapais stiebiasi viršun. Gyvybę teikiantis kryžius, liudijantis, kad per jį ir mes esame gyvi, ir kviečiantis gyventi savo pašaukimu – o šis žmogui yra tam, kad pasitarnautų Dievo garbei ir artimo naudai.
 

Pašaukimas nepakeičia vaikų dovanos. Ne. Bet kiekvienas žmogus jį turi. Ir mes gedime ne kaip tie, kurie neturi vilties. Štai Kryžiaus teologija, kuri daiktus vadina tikraisiais vardais. Jei esame baisume, Kryžiaus teologija taip ir sako. Bet mes esame ir meilėje – ir tą mums kasdien naujai skelbia Kryžius. Visiems. Ne tik nevaisingoms moterims, kurių įsčių tuštumą primena šis, atrodytų, neklestintis, bet savo pašaukimą į gyvenimą turintis medis. 
 

Katie sako, kad rašydama šią knygą atrado, jog vietoj nevaisingumo paminėję bet kurį kitą savo gyvenimo kryžių, pamatysime, kad mūsų viltis ta pati – už mus ant kryžiaus miręs ir prisikėlęs Jėzus Kristus, kuriame galioja ir išsipildo visi Dievo pažadai. Net jei nesame palaiminti dovanomis, kurias Jis pats vadina geromis. Kaip suprasti? Ar įmanoma suprasti? Kas tikrai įmanoma – gyventi su tuo kasdienėje maldoje. Taip, kaip kasdien atsibudę prisimename savo skausmą ir einame su juo į naują dieną, taip jį nešamės prie Kristaus kryžiaus. O jei prislegia taip sunkiai, kad tegalime raudoti, tai tenka taip ir prabūti, gal net kelias dienas nesirodant žmonėms – tokia yra Katie patirtis, kuria ji dalijasi vadovaudamasi tuo pačiu jau minėtu principu: teikti Dievui garbę, o artimui – naudą.
 

Nors mūsų pačių viltis būtų bevaisė, štai Jesės atžala, štai pražydęs pumpuras – pranašystė yra išsipildžiusi. Štai viltis, kuri neapgauna. Tad tai nėra medis be gyvybės – jo gyvybė yra Kristuje. Kaip ir tų, regėtųsi, kunkuliuojančiųjų gyvybe. Ir kaip motinų, kurios patyrė ankstyvą persileidimą, apie kurį daugelis greičiausiai nė nenumano, kaip tų, kurių kūdikis mirė įsčiose arba ką tik gimęs, kurių paaugęs vaikas mirė, žuvo arba nutolo, kaip tų, kurios nepažino savo vaikelio dėl aborto, kaip tų, kurių įsčių vaisių įvaikino kita mama. Kaip moterų, kurios neturėjo ir neturės galimybės susilaukti vaiko.
 

Galvotum, ypač Motinos dienos sekmadienį (kai dar ir bažnyčioje, būna, pernelyg įsijaučiama ne į tai, į ką reiktų), kad motinystė yra toks tarsi labai geras darbas, kurį moteris, žmona gali ir turi įvykdyti. Bet kai kurios iš mūsų taip norėtų, o negali! Lyg būtų kokios negeros, kažko nepadariusios. Bet juk tai – dovana. Palaiminimas. Dievo valia jį gauname arba – ta pačia nesuvokiama, bet mylinčia valia – ne.
 

Daug klausimų, daug atsakymų, daug apmąstymų. Su meile. Ir be turbūt mūsų taip trokštamo triumfo. Ši knyga yra tokia, kur, jei matome tik tai, kas regima akimis, neįvyksta stebuklas, moters istorija nesibaigia / naujai neprasideda kūdikio atėjimu į šeimą. Čia nėra pasaulio siūlomo „Tik tikėk savimi, ir viską pasieksi!“ (dar nepamirškime paslaugios nesąmonės „Tu, žinai, atsipalaiduok užsimiršk, ir tada – matysi!..“) arba susipainiojusių krikščionių pasigriebto įsivaizdavimo, esą „Aš, tikintysis, viską galiu šioje žemėje“. 
 

Katie ir toliau nesiliauja meldusi vaikelio. Ir tuo pat metu ji, krikštytas Dievo vaikas, Bažnyčioje gaunantis gyvybę iš Jo Žodžio ir Eucharistijos Sakramento, apsčiai gyvena tikėjimu: „Jis atsimena nevaisingąsias“. Jis niekada nebuvo užmiršęs. Jis atsimena – tai yra, Jis myli ir amžinai mylės, nes mes esame Jo per Jėzų Kristų, kuris kančios valandą meldėsi: „Ne kaip aš noriu, bet kaip Tu!“
 

„Jis, brangi sese, ir tave laimins ir saugos, Jis  nušvies tave savo veidu ir bus tau maloningas, Jis pažvelgs į tave maloniai ir suteiks tau ramybę“ – taip su meile rašo Katie, ir už tai ačiū Dievui.
 

Knyga parašyta anglų kalba.
 

Katie Schuermann tinklaraštis. 
 

He Remembers the Barren tinklaraštis.
 

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Pirmasis knygos „He Remembers the Barren“ (liet. Jis atsimena nevaisingąsias) viršelis. Amazon.ca nuotrauka

Antrojo knygos „He Remembers the Barren“ (liet. Jis atsimena nevaisingąsias) leidimo viršelis. Amazon.ca nuotrauka

https://www.bernardinai.lt/jis-atsimena-nevaisingasias-liudijimas-vidury-gyvenimo/

Bendrinti: