Atrodo, kad mūsų namuose dažniausiai buvo kartojamos šios Šventojo Rašto eilutės: Gerbk savo tėvą ir motiną (Iš 20, 12; Ef 6, 2) ir Klausykite Viešpatyje savo tėvų (Ef 6, 1). Tačiau man tapus tėvu, niekas to jau nebekartoja...
Pirmasis įsakymas su pažadu – Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda, – yra skirtas vaikams, bet kai vaikai užauga, kai kas pasikeičia. Tiems pokyčiams daug įtakos turi kultūra. Daugumai Rytų kultūrų svetima net mintis, kad galima negerbti tėvų. O štai Vakaruose nepagarba šeimai labiau toleruojama, nes mes labiau vertiname jaunimo kultūrą nei patirtį ir išmintį. Tačiau nereikėtų romantizuoti pagarbos tėvams Rytų kultūroje, nes dažnai ta pagarba virsta vergija.
Visgi įsakymas gerbti tėvus niekur nedingsta, net ir vaikams užaugus. Vaikams tampant suaugusiaisiais, mes jaučiame įtampą, nes jie tampa nepriklausomi. Kai dirbant su paaugliais, jie manęs klausdavo, kokia Dievo valia jų gyvenimui, ir aš jiems visada sakydavau: „Gerbkite savo mamą ir tėtį.“
Tačiau laikui bėgant, kai vaikai palieka namus, taikyti šią Rašto eilutę darosi kiek keblu. Mes išeiname iš savo tėvų valdžios, kad patys atsistotume ant kojų. O kaip suaugę vaikai turi gerbti savo tėvus? Mano ir mano žmonos tėvai nepritaria mūsų evangeliniam tikėjimui. Kaip tada juos gerbti ir parodyti jiems pagarbą? Ką daryti, jeigu tėvai nėra išmintingi? O kas, jei santykiuose tvyro įtampa?
Gerbti reiškia rodyti asmeniui pagarbą. Tai taip pat reiškia „suteikti svorio“. Patarlių knygoje pagarba siejama su nuolankumu ir gerumu: Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas (Pat 15, 33; 18, 12); Kas seka teisumą ir gailestingumą, suranda gyvenimą, teisumą ir garbę (Pat 21, 21). Šventasis Raštas moko gerbti ne tik tėvus, bet ir esančius valdžioje, ir apskritai visus žmones: Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių (1 Pt 2, 17); Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo (Rom 13, 1). Dvigubai daugiau pagarbos turėtų sulaukti bažnyčios vyresnieji: Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi vertais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie dirba, skelbdami žodį ir mokydami (1 Tim 5, 17). Pagarba netgi siejama su meile: Mylėkite vienas kitą broliška meile, pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save (Rom 12, 10).
Gerbti savo tėvus nereiškia ignoruoti to, kaip su jumis buvo elgtasi praeityje, ar statyti save į pavojų. Ne naujiena, kad yra blogai su vaikais besielgiančių tėvų. Tiesiog perskaitykite Senąjį Testamentą. Ankstesnės kartos rašytojas K. S. Luisas knygoje „Keturios meilės“ rašo, kad kur kas labiau jį sujaudino blogas tėvų elgesys su vaikais nei vaikų elgesys su tėvais, ir pastebi, kad kartais tėvai išties būna sunkiai sukalbami.
Visgi tėvai užima ypatingą vietą vaiko gyvenime. Bendrai tariant, gerbti juos reiškia atsižvelgti į jų nuomonę. Jeigu ieškote patarimo, parodykite tėvams daugiau pagarbos, t. y. paklauskite jų nuomonės, net jei jiems ir nereikės prisiimti atsakomybės. Mokydamas savo vaikus mane gerbti, bandžiau rasti būdų, kaip parodyti pagarbą savo tėvams. Štai keletas pamąstymų, jei šiais metais vyksite Kalėdoms namo.
1. Pabandykite suprasti savo tėvus. Tam tikru asmenybės virsmo suaugusiuoju momentu mes pradedame suprasti, kodėl esame tokie, kokie esame. Taip, mes visi esame nusidėjusiojo Adomo palikuonys, tačiau kiekvienas turime savitų dalykų – gerų, blogų ir neutralių, – kuriuos mums įskiepijo tėvai. Tai ir bendravimo būdas, lūkesčiai, kuriant santykius, gyvenimo standartai, dosnumas, kovos taisyklės ir daug kitų dalykų. Jei apie visa tai pamąstytume, suvoktume, kokią įtaką padarė mūsų tėvai. O ar kada susimąstėte, kokią įtaką jiems padarė jų tėvai?
Galbūt būtume kantresni ir geresni klausytojai, jei suprastume, kaip mūsų seneliai elgėsi su mūsų mama ir tėčiu? Ar kada klausėte tėvų, kaip jie buvo auklėjami? Pažįstu daug tėvų, kurių santykiai su suaugusiais vaikais pašliję, bet jie trokšta, kad šie juos išklausytų ir parodytų, kad jiems rūpi... Net, jei jūsų tėvams sunku kalbėtis, pamąstykite, kaip galėtumėte daugiau sužinoti apie juos ir jų gyvenimą.
2. Padėkokite tėvams. Galvojate, kad tėvai sugadino jums vaikystę? Mes su žmona per savo vestuves pasidalijome liudijimais, kaip kiekvienas iš mūsų augome. Mūsų abiejų tėvai šiuos liudijimus priėmė kaip išsižadėjimą... Dabar, atsigręžęs atgal, suprantu, jog nors mūsų ketinimai buvo geri, galėjome rasti geresnį būdą perteikti žinutę taip, kad mūsų tėvai nesijaustų nemylimi... Pagalvokite, kaip galėtumėte savo tėvams padėkoti. Pažiūrėkite per Kalėdas jiems į akis ir už ką nors konkretaus padėkokite. Juk Biblijoje nedėkingumas yra siejamas su netikėjimu.
3. Įtraukite tėvus į sprendimų priėmimą. Neprivalau klausti savo tėvų nuomonės apie sprendimus, kuriuos turiu priimti dėl savo šeimos, bet būčiau kvailas, jei neprašyčiau jų patarimo. Mes visi jaučiamės pagerbti, kai kas nors klausia mūsų patarimo. Norėdami pagerbti, o gal ir pagilinti savo santykius su tėvais, apsvarstykite galimybę įtraukti juos į šeimos sprendimus (žinoma, su sutuoktinio leidimu, jei esate susituokę). Nesiūlau to daryti kiekvieną kartą ką nors sprendžiant, bet dėl tikrai svarbių sprendimų išklausykite ir savo tėvų nuomonę.
4. Leiskite laiką drauge. Per Kalėdas visi bus užsiėmę, tačiau pagalvokite, kaip galėtumėte atrasti laiko pabūti drauge su savo tėvais, pasikalbėti su jais akis į akį. Jei turite vaikų, gal galite ko nors paprašyti juos pažiūrėti, kad jūs galėtumėte tiesiog ramiai pasikalbėti su tėvais? Nusiveskite tėvus vakarienės. Manau, kad tėvams patiks tai, kad skiriate jiems laiko. Jei seniai apie ką nors kalbėjotės, pasirinkite vieną temą arba tiesiog jų ko nors klausinėkite.
Yra tiek daug scenarijų… Ir taisyklės ar mano patarimai nebūtinai tiks visose situacijose. Pažįstu šeimų, kurios puikiai sutaria, tikrai taikiai gyvena ir vieni kitus myli. Kitose niekuomet nesiliauja kivirčai... Tačiau abiem atvejais turime gerbti savo tėvus – įsakymas gerbti savo tėvą ir motiną nėra atšauktas, net jei manote, kad jie ir neatlieka savo vaidmens. Galbūt tai yra būdas kitus laikyti aukščiau už save, kaip tai darė Kristus, prisiėmęs tarno prigimtį ir tapęs panašus į žmones (Fil 2, 7)?
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
