Gyvenimas trumpas – džiaukimės juo!

Nė vienas iš mūsų nežinome, kiek laiko gyvensime šioje žemėje, todėl turime mėgautis kiekviena akimirka.

Ak, kaip nuostabiai šiandien šviečia saulė ir kaip smagu gyventi saulėtą dieną! Net jeigu jau sulaukėme garbaus amžiaus, neleiskime, kad dienos tiesiog įprastai prabėgtų. Kiekvieną akimirką stenkimės pastebėti ką nors malonaus, gaivaus ir džiuginančio. Tačiau atminkime, kad neišvengiamai sulauksime ir tamsos apgaubtų dienų. Šviesa yra maloni, akys mėgsta saulę. Kad ir kiek ilgai žmogus gyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė (Mok 11, 7–8).

Man patinka saulė ir labai patinka, kai ryte, vos pabudus, saulė šviečia tiesiai į langus. Nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo tebūna giriamas Viešpaties vardas! (Ps 113, 3).

Šloviname Viešpatį, nes tai teisinga, nes taip tinkama ir dėl to, kad toks yra paliepimas. Bet kai šloviname Dievą, tai keičia ir mus pačius. Siūlau ir Jums pamėginti ateinančias septynias dienas daugiau dėmesio skirti Dievo šlovinimui ir garbinimui. Kasdieną paskaitykime iš Psalmių knygos ir pamąstykime apie tai, ką perskaitėme, ir tiesiog stebėkime, kokį poveikį tai daro visai likusiai mūsų dienai.

Džiaukimės savo jaunyste

Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą. Nesirūpink, atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė (Mok 11, 9–10).

Sulaukus šešiolikos metų norisi, kad greičiau ateitų aštuoniolika, o sulaukę aštuoniolikos nekantraujame, kad greičiau ateitų dvidešimt pirmasis gimtadienis. Tačiau kažkur pusiaukelėje pradedame gyventi praeitimi ir jau gailimės praėjusio laiko.

Jaunystė turi daug privalumų: mažai atsakomybės, daug energijos, daug gerų draugų ir daugybė galimybių. Jauniems žmonėms, kurie susiduria su iššūkiais ir sunkumais šiandien, galime pasakyti, kad bėgant laikui gyvenimas dažnai tampa sunkesnis ir sudėtingesnis. Saliamonas ragina mus džiaugtis savo jaunyste, tačiau čia pat nuskamba ir perspėjimas: sėkime su džiaugsmu, bet tik sveikas (naudingas) sėklas, o ne laukines kultūras. Jaunystė nėra pretekstas naudoti laiką neatsakingai, neaukštinant Dievo.

Jeigu būčiau jaunas žmogus, žvelgčiau į savo gyvenimą kaip į dubenį, sklidiną nuostabių šokoladinių ledų. Norėčiau mėgautis kiekvienu kąsniu. Neskubėčiau ragauti, bet skirčiau laiko padėkoti Dievui ir būčiau dėkingas, kad Dievas sukūrė taip lengvai burnoje tirpstantį skanėstą.

Jeigu būčiau jaunas tėtis, leisčiau savo vaikams būti vaikais. Nenorėčiau, kad jie taip greitai užaugtų, ir, kai jie stovės kryžkelėje, spręsdami, kuriuo keliu eiti, švelniai patarčiau ir padėčiau pasirinkti teisingai. Vaikai yra labai energingi ir turi lakią vaizduotę, todėl, užuot drausminęs ir siekęs užgniaužti jų natūralų gyvybingumą, stengčiausi įžvelgti besiliejantį Dievo džiaugsmą.

Išmintingai išreikškime savo tikėjimą

Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka.“ Nelauk, kol aptems saulės šviesa, mėnulis bei žvaigždės ir nauji debesys užeis po lietaus (Mok 12, 1–2).

Bandau įsivaizduoti Saliamoną, sėdintį pilies terasoje ir stebintį kieme žaidžiančius, į medžius laipiojančius vaikus. Prie karaliaus kojų sėdi paauglė, ir Saliamonas negali patikėti, kad ji taip greitai užaugo. Šios mergaitės žvilgsnyje jis įžvelgia poreikį būti jo globojama. Ir jis sako: „Dabar yra pats tinkamiausias laikas artėti prie Dievo. Kuo ilgiau lauksi, tuo mažiau Jo trokši ir tuo sunkiau suprantamas ir prieinamas Jis tau atrodys. Dabar yra laikas priimti lemiamus sprendimus, kurie bus kaip pamatas visam likusiam tavo gyvenimui. Tik prašau, priimdama sprendimus, neatmesk Viešpaties.

Pasilikite su Dievu. Pasilikite su Dievu kasdien – skirkite laiko Jam. Pasilikite su Dievu, skaitydami Jo Žodį. Pasilikite su Dievu, tarnaudami Jam drauge su kitais Jo vaikais. Pasilikite su Dievu ir aukštinkite Jį.

Yra įprasta, kad užaugę vaikai kritikuoja ir moko esamus vaikus. Niurzgus, vyresnio amžiaus sulaukęs, Martynas Liuteris (kažkada buvęs vaiku) sakė: „Jauni žmonės šiandien yra visiškai amoralūs ir nepažabojami. Platonas (filosofas, kažkada taip pat buvęs vaiku) jam antrino: „Jaunimas yra nepaklusnus ir neatsakingas, ieško tik malonumų. Jie visiškai negerbia vyresnių žmonių.“ Sokratas (kuris, būdamas jaunuoliu, pats sulaukdavo daug kritikos) rašė: „Jaunuoliai šiandien mėgsta prabangą, yra neišauklėti ir nepaiso jokių autoritetų. Jie negerbia vyresniųjų ir plepa tuščiai.“

Kai tik ateis mintis, kad „modernioji karta“ vis blogėja, atminkime, kad Dievas turi daugybę jaunuolių ir paauglių, pasiruošusių pakeisti šį pasaulį. Prisiminkime svajotoją Juozapą, Danielių Babilono karalystėje, milžiną nugalėjusį Dovydą ir jauną mergaitę Mariją...

Būdamas paauglys Čarlzas Sperdženas meldėsi už minias žmonių, o kai kas atkreipdavo dėmesį į jo amžių, jis atsakydavo: „Nekreipkite dėmesio į mano amžių. Mąstykite apie Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo šventumą!“

Drąsinkime jaunimą ir melskimės už juos.

Priimkime savo amžių su padėka

Mokytojo knygoje skaitome: Tuomet namų sargai drebės, stiprieji nusilenks, malėjos nebedirbs, nes jų bus maža išlikę, o tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys; durys į gatvę užsidarys, girnų garsas nusilps; paukščiai prikels savo giesmėmis, o dukterų giesmių nesigirdės. Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse. Sidabrinis siūlas nutrūks, auksinis dubuo suduš, ąsotis prie šulinio subyrės ir šulinio ratas sulūš. Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas dievą, kuris ją davė. Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas, – viskas yra tuštybė“ (Mok 12, 3–8).

Gyvenimą pamilti galime tik mėgaudamiesi kiekviena diena, kiekviena akimirka. Galiausiai išmokstame priimti ir faktą, jog žmogaus amžius keičiasi.

Saliamonas sudėtingus dalykus iškelia į šviesą ir juos aprašo labai nuotaikingai. Argi tai neprimena situacijos, kai mes suirztame dėl naujai atsiradusių raukšlių? Tačiau pažvelkime į tai ne taip rimtai ir galėsime iš to smagiai pasijuokti. Saliamonas meniškai piešia poetinį senėjimo paveikslą. Paanalizuokime šią skyriaus ištrauką atidžiau:

Tuomet namų sargai drebės: namų sargai – tai jūsų riešai ir rankos. Senstant kūnui jos pradeda vis labiau drebėti.

Stiprieji nusilenks – keliai ir pečiai laikui bėgant silpsta, darosi netvirti, praranda lankstumą, linksta ir susmunka.

Malėjos nebedirbs, nes jų bus mažai likę – kas gi tos malėjos arba malėjai? Žinoma, jūsų dantys! Galime būti dėkingi už medicinos pažangą šioje srityje, tačiau kaip ir tais laikais, taip ir šiandien, mes netenkame dantų.

O tie, kurie žiūrės pro langus, nieko nebematys – ar suprantate mintį? Saliamono laikais niekas neturėjo akinių; tuo metu žmonės turėjo gyventi matydami neryškiai.

Durys į gatvę užsidarys, girnų garsas nusilps – sulaukę tam tikro amžiaus, nebegirdime gatvės šurmulio ar kitų tolimesnės aplinkos garsų.

Paukščiai prikels savo giesmėmis – paaugliai gali miegoti iki popietės, bet šį įgūdį mes pamažu prarandame ir nubundame labai anksti.

O dukterų giesmių nesigirdės – jūsų balsas pradeda virpėti ir silpti. Nebepavyksta dainuoti taip garsiai ir aiškiai, kaip norėtųsi.

Migdolų medžiai pražys – jūsų plaukai pasipuoš gražiu „sidabru“! Kai sutuoktinio galvoje pastebėsite dar vieną žilą plauką, kodėl gi nepasakius: „Pražydai kaip migdolų medis, brangusis.“

Skėriai taps našta – vasaros pabaigoje, skėriai praranda savo šoklumą ir nebešokinėja, bet tik laipioja žolėmis.

Žmogus nieko nebenori – šią vietą palikime išaiškinti jums patiems... (tik atkreipkite dėmesį – yra keletas eilučių, kurios gali pagelbėti).

Jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse laidotuvės ir visas jų procesas – tai neišvengiamybė. 6-oje eilutėje Saliamonas pateikia keturis pavyzdžius, nusakančius, ką reiškia mirtis: tai – tarsi sidabrinis siūlas, kuris nutrūksta ir nukrenta. Tai tarsi auksinis dubuo, kuris sudūžta ir šukės pažyra. Tai tarsi ąsotis, kuriam sudužus išsilieja vanduo. Tai tarsi šulinio ratas, kuris sulūžta ir nebesisuka.

Nutrūksta. Sudūžta. Subyra. Sulūžta. Visi šie žodžiai nusako grožio nykimą, o kartu susilieja į širdį daužantį paveikslą.

Amerikiečių radijo ir televizijos laidų vedėjas Artas Linkleteris yra pasakęs: „Geriau būti kitoje kalvos pusėje, negu po ja.“ Taigi, kad ir koks gyvenimas būtų, kokio amžiaus mes esame, kiekviena akimirka mums yra Dievo dovana – ryškiai supakuota ir laukianti, kada bus išpakuota, kada ja bus žavimasi. Suvokimas, kad baigtis ir praradimas yra neišvengiama, padeda kur kas labiau branginti dabartį. Žinodami, kad sidabrinė gija vieną dieną nutrūks, mes labiau saugome ir branginame gyvenimą, kol tai dar mūsų rankose.

Mes neturėtume per daug laiko skirti mąstymui apie gyvenimo trumpalaikiškumą, nes tai beprasmiška. Išnaudokime laiką prasmingai, džiaukimės kiekviena akimirka. Nenubraukime šiandienos. Gyvenkime ir džiaukimės jau šia diena!

 

Iš www.faithgateway.com

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: