Ar kartais pamąstote, kad jūsų santuoka – tik atsitiktinumas? Gal svarstote, ar sukurdami šeimą nepadarėte klaidos? Galbūt jūsų santuoka pradžioje buvo stipri, degė viltimi, kuri kaip saulė švietė horizonte, tačiau dabar jūsų svajonės nebesiekia tokių aukštumų, o gal net dužo, atsitrenkusios į kasdienybės akmenis, ir dabar jūs galvojate, kad santuoka, atvirai tariant, neatitiko jūsų lūkesčių?
Džonas ir Teresa tai patyrė. Po to, kai jie vienas kitam ištarė „Taip“, praėjo treji metai. Kai jų paklausiau, kaip dažnai jie skiria laiko vienas kitam, abu prisipažino, kad kartu laiko neleidžia. Povestuvinė realybė visiškai neatitiko priešvestuvinių vilčių. Sukūrus santuoką jų svajonės dužo. „Galvojau, kad viskas bus kitaip“, – kiekvienas jų mąstė sau.
Ką darote, kai šeima pradeda aižėti, kai santuoka ima atrodyti tarsi klaida, prasprūdusi pro visamatančio Dievo akis? Kaip pora gali būti patenkinta ir pasitikėti vienas kitu, kai gyvenimas santuokoje pasirodo ne toks, kokio jie troško?
Mūsų lūkesčiai
Tikėtis gerų dalykų iš santuokos nėra blogai. Tai sveikas ženklas, kad norite, jog gyvenimas su jūsų sutuoktiniu klestėtų. Tačiau kaip mes reaguojame į Dievą ir kaip žiūrime į savo partnerį, kai su santuoka susiję mūsų troškimai nesimaterializuoja – kai mes negauname to, ko norime, ir tada, kai norime?
Kai mūsų svajonės nesipildo, galime pradėti baimintis, kad niekada ir neturėsime to, ko taip labai trokštame – puikaus lytinio gyvenimo, pulko sveikų vaikų, bendros gyvenimo vizijos ir darbo, mus palaikančio, o ne nuolat priekaištaujančio sutuoktinio (o gal sutuoktinio, kuris leistų kartkartėmis mums pabūti vieniems)... Galime bijoti, kad įstrigsime toje priešingoje mūsų troškimams būsenoje, kur mūsų svajonės blėsta ir atgyja didžiausios baimės.
Svajodama apie santuoką, Karolina visada įsivaizdavo gyvenimą, visko turint apsčiai. Ji net nepagalvojo, kad ištisus mėnesius gali tekti taupyti ar gaudyti akcijas, kad nusipirktų tam tikras prekes. „Tai žemina“, – sako ji vyrui. Pinigai – dažna jų konfliktų priežastis. Praėjusį vakarą Karolina pagavo save mąstant: „Myliu savo vyrą, bet man nepatinka santuoka. Gal susituokti buvo klaida?“
Kai svajonės neišsipildo, kyla pavojus, kad mūsų troškimai Dievo akivaizdoje taps reikalavimais. Kai taip nutinka, mes aklai siekiame to, ko, mūsų manymu, mums gyvenime trūksta. Kai troškimai tampa reikalavimais, nepasitenkinimas suryja mūsų pasitikėjimą Dievo visagalybe. Dievo gerumas, rodos, kasdien mažėja, o santuoka ima atrodyti kaip nelaimingas atsitiktinumas.
Naujai įvertinkime savo svajones
Įsivaizduokite, kad skaitote šias eilutes pirmą kartą: Kalbu tai ne todėl, kad stokoju, nes išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 11–13).
Tikite tuo ar ne, bet šiuos žodžius apaštalas Paulius parašė būdamas kalėjime. Sukaustytas grandinėmis ir įkalintas jis sakė: „Aš nestokoju.“ Kaip tai įmanoma?
Paulius išmoko pritaikyti savo troškimus prie aplinkybių. Ar jis buvo visko pertekęs, ar stokojo, buvo sotus ar alkanas, jis išmoko būti patenkintas. Patirdamas sunkumus ar išgyvenęs netikėtus praradimus, jis neklausė, ar jo gyvenimas yra visiškas nesusipratimas. Laimė ir klestėjimas nebuvo Pauliaus siekinys ir svajonių išsipildymas.
Kaip tai veikia? Esu gundomas galvoti, kad taip galėjo tik Paulius: „Žinoma, jei aš būčiau paimtas iki trečiojo dangaus, aš irgi būčiau patenkintas.“ Bet buvo ne taip. Pauliaus pasitenkinimas nebuvo vienkartinė malonė ar kitiems krikščionims neprieinama dovana. Paulius to išmoko: Išmokau būti patenkintas savo būkle...
Ką tai reiškia tavo santuokai? Galvokite apie pasitenkinimą, kaip apie būseną, kai širdis pasitiki Dievu ir visiškai pasitikėdama Juo prisitaiko prie neišsipildžiusių svajonių. Gerai yra svajoti apie santuoką, šeimos dydį, gyvenimo būdą, ramybę šeimoje ar lytinį gyvenimą, tačiau gyvenant santuokoje labai svarbu, kaip mes reaguojame į neišsipildžiusias svajones ar į vėluojantį jų išsipildymą. Kuo daugiau pasitenkinimo sieloje, tuo mažiau neišsipildžiusios svajonės slopina mūsų pasitikėjimą Dievo suverenumu. Mes tikime, kad Dievas iš esmės yra geras, kad Jo gerumas nėra atsitiktinis, ir pritaikome savo troškimus prie vis labiau atsiskleidžiančios Dievo valios. Savo sutuoktiniui turėtume sakyti: „Taip, šie sunkumai netikėti, bet Dievas yra ištikimas. Be to, aš tave myliu!“
Štai ką pasakoja Richardas Selzeris, chirurgas, kuriam teko stebėti vieną sutuoktinių porą kančios akimirką: „Stovėjau prie lovos, kurioje po operacijos gulėjo jauna moteris. Jos burna buvo perkreipta. Jos skruoste buvo auglys, kurį reikėjo pašalinti, ir operacijos metu buvo pažeistas plonytis burnos raumenis jungiantis nervas. Dabar jos veidas visada bus sukaustytas paralyžiaus....
Palatoje buvo ir jaunas jos vyras. Jis stovėjo kitoje lovos pusėje. Vakaro šviesoje atrodė, kad jie ten tik dviese, be manęs. „Kas jie?“ – klausiau savęs: tas jaunuolis ir jauna moteris, kurios veidas iškreiptas dėl mano kaltės? Jie žvelgia vienas į kitą ir švelniai, sakyčiau, net godžiai, lietė vienas kitą.
„Ar mano burna visada bus tokia?“ – klausia jauna moteris. „Taip, – atsakiau aš, – deja, taip bus, nes buvo nupjautas nervas.“ Ji nuleidžia galvą ir tyli. Jaunas vyras nusišypso: „Bet tavo veidas man patinka, – ištaria jis. – Tas randas netgi mielas...“
Dabar jau žinau, kas jis. Supratau ir nuleidau akis. Joks žmogus nėra drąsus stovėti Dievo akivaizdoje.
Nekreipdamas dėmesio į iškreiptą žmonos veidą, jaunuolis pasilenkia jos pabučiuoti. Aš stovėjau taip arti, kad galėjau matyti, kaip jis pakreipia savo lūpas, kad prisitaikytų prie jos lūpų – taip parodydamas, jog jų bučinys vis dar saldus.“
Kai atrandame pasitenkinimo paslaptį, mūsų nebeblaško nesveiki reikalavimai ar pagunda manyti, kad mūsų santuoka – atsitiktinė. Nesvarbu, patirsime vargą ar džiaugsmą, būsime alkani ar sotūs, bučinys vis tiek bus saldus.
Išpirktos svajonės
Galite klausti: „Ar tikrai geriausias sprendimas, jūsų nuomone, yra pasiaukojimas, kažkoks santuokinis asketizmas? Sakote, jog tam, kad padaręs klaidą jausčiausi geriau, turiu užgniaužti savo troškimus?“
Ne visai taip. Noriu, kad pamatytumėte, kaip stipriai supynėte sėkmingos santuokos apibrėžimą ir svajonių išsipildymą. Ir nenoriu, kad praleistumėte faktą, jog dažnai Dievas geriausią savo darbą atlieka būtent tada, kai mūsų lūkesčiai neišsipildo.
Titas svajojo turėti šeimą, kurioje būtų gerbiama jo, kaip tėvo ir vyro, išmintis. Tačiau jo paaugliai mąstė kitaip. Jų neapgalvotas elgesys ir nesibaigiantys pokalbiai su žmona apie tai, kaip reikia su tuo paauglių elgesiu tvarkytis, į jų namus atnešė daug streso ir konfliktų. Ne tokio gyvenimo Titas norėjo. Tačiau tai buvo išbandymas, kurio jam reikėjo, kuris buvo siųstas nematomos Dievo rankos. Išbandymas padėjo Titui pamatyti savo paties savanaudiškumą, o svarbiausia ta situacija stipriai jį pakeitė – jis suvokė kasdienį poreikį pasitikėti Jėzumi, o ne savimi, kaip parašyta 2 Laiške korintiečiams: Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius (2 Kor 1, 9).
Šis puolęs pasaulis skleidžia žinią, kad mūsų troškimai egzistuoja tam, kad nedelsiant būtų patenkinti. Kai mes patikime šiuo melu, supainiojame šį, dabartinį, amžių su ateinančiuoju. Dievo tikslas nėra išpildyti visus mūsų troškimus šiame gyvenime. Jo tikslai – daug didesni, siekiantys tavo sielą ir amžinybę. Tikrai ne visos mūsų svajonės apie santuoką išsipildo, bet taip ir numatyta. Dievas ruošia mus kitai santuokai, kai Jaunikis sugrįš pasiimti savo Nuotakos – Bažnyčios (Apr 19, 5–9).
Pagal neaprėpiamą Dievo valios išmintį tai reiškia, kad kartais mūsų svajonės tiesiog ištirps mūsų akyse. Kartais sugedę mūsų širdies troškimai – ypač nepasitenkinimas – miršta tik persmeigus neišsipildžiusią svajonę. Kartais tik atsisakę troškimo labiau priartėjame prie Dievo ir augame.
Išsipildžiusios svajonės
Knygoje „Dieviškojo pasitenkinimo menas“ Tomas Votsonas (Thomas Watson) pateikia apibendrinimą: „Net jei neturime to, ko trokštame, turime daugiau, nei nusipelnome.“
Bet kokio nepasitenkinimo esmė – mes drąsiai, pernelyg drąsiai, lyginame tai, ką turime, su tuo, ko, mūsų manymu, nusipelnėme. Dažnai piktinamės: „Aš nepasirašiau tokiai kančiai. Aš geresnis už visa tai. Aš nusipelniau ne to!“ Taip, ir čia Evangelija mums atsako: „Tu visiškai teisus. Ir už tai gali dėkoti tik Dievui!“
Nereikia lyginti savo dalies su tuo, ko tikėjomės, ir tada tyliai kaltinti Dievą dėl trūkumo. Pasitenkinimą atrasime lygindami kitus dalykus – tai, ką turime, su tuo, ko nusipelnėme dėl savo nuodėmių. Mes buvome dvasiškai mirę, pasiklydę ir palaužti – verti tik mirties ir teismo (Ef 2, 1–3). Tačiau Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės mus pamilo. Jėzus Kristus mirė mirtimi, kurios nusipelnėme mes. Iš savo malonės Jis dovanoja mums gyvenimą ir suteikia vilties (Ef 2, 4–9).
Jei esate vyras ar žmona ir šiandien pabudę matote, kad vis dar turite neišsipildžiusių svajonių, žinokite, kad jūs toks ne vienas. Tačiau kad ir kokia būtų jūsų padėtis – jaučiatės pažemintas ar išaukštintas, sotus ar alkanas, išgyvenate džiaugsmą ar vargą ir skausmą, pasitikėkite – Dievas žino, ką daro. Kristuje jūsų gyvenimas ir santuoka nėra atsitiktinumas. Būtent šią akimirką jūs esate ruošiamas gyvenimui su Jėzumi žemėje, kur troškimai bus patenkinti ir svajonės išsipildys.
vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
