Jauni ir jau susituokę: nėra priežasties nesiryžti šiam žingsniui

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis pirmą kartą besituokiančių amžius Lietuvoje yra apie 30 metų. Šis rodiklis svyruoja pagal lytį: moterys išteka maždaug 28-erių, o vyrai veda apie 30 metų. XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (vedėja Gabrielė Krulytė) kalbėjo 2 jaunos šeimos: Jolanta (25 m) ir Joelis (21 m.) Šereikos, susituokę jau dvejus metus, bei Edvardas (20 m.) ir Liepa (18 m.) Zybartai, vestuves atšventę tik šią vasarą. Jie dalijosi mintimis apie šeimą, santuoką ir santykius.

Kaip susipažinote?

Joelis: Mes susipažinome, kai man buvo 13 metų, o Jolantai – 17. Tuo metu labai jautėsi amžiaus skirtumas, dabar gal ne taip. Tada aš visiškai nesikirpau, jos akies nepatraukiau, bet man ji iškart krito. Tik neatrodė, kad turėčiau labai didelių šansų. Susitikome, kai ji atėjo į Bažnyčią, jaunimo susirinkimą. Tada Jolantą mama atvedė nenoromis. Neatrodė labai laiminga, bet tikrai patraukė akį, buvo labai graži. Pradėjom draugauti vėliau.

Edvardas: Mūsų istorija prasidėjo 2016 m. Susipažinome krikščioniškoje stovykloje „Jaunystė Kristui“. Man Liepa iš karto krito į akį, kai pamačiau, ilgiau užlaikiau žvilgsnį nei žiūrėdamas į kitas, tarsi nujausdamas, kad kažkas bus. Juokinga tai, kad ir po stovyklos Liepa nė nežinojo, kas aš esu. Galiausiai vieną ramų vakarą ji man kaip draugui parašė žinutę: „Labas, ką veiki?“ Nuo tada mes susirašinėjome kiekvieną dieną.

Kodėl jūs nusprendėte susituokti tokie jauni?

Joelis: Nėra priežasties nesituokti. Dažniausiai sakoma, kad nėra pinigų. Kai mes susituokėme, jų atsirado daugiau, nes kartu susimetame. Arba nesituokia, nes neva dar pasaulio nepamatę. Man rodos, svarbiausia tai, jog aš jau supratau, kad tai yra mano žmogus ir su juo gyvensiu iki gyvenimo galo. Aplinkiniai siūlė siekti karjeros, bet man neatrodo šeima labai didelė kliūtis jai, ypač kol vaikų nėra. Įdomu kartu patirti viską, kai, pavyzdžiui, pinigų nėra, reikia truputį pavalgyti ryžių, grikių, užpilamų sriubų.

Jolanta: Aš norėjau visus gyvenimo dalykus, kuriuos esu suplanavusi, su savo vyru padaryti. Atsimenu, klausiau Joelio, ar nesigaili taip anksti susituokęs. Jis džiaugiasi, kad neišvaistė savo jaunystės. Nemanau, jog žmogui reikia išsilakstyti. Ir jauni yra gana brandūs prisiimti atsakomybę. Aišku, buvo daug maldos. Aš žinojau, kokio žmogaus noriu šalia savęs. Bendravau su Joeliu ir širdimi jaučiau, kad tokio vyro ir norėjau. Kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau pamatai tokių dalykų.

Edvardas: Tai tikrai nelabai populiaru. Mano bendradarbiams buvo labai keista, kodėl susituokėme tokie jauni. Kai randi žmogų, aš irgi nematau prasmės laukti. Mano širdis visiškai rami dėl Liepos.

Kokie buvo jūsų stereotipai apie šeimą ir kaip jie pasikeitė?

Edvardas: Aš tikrai maniau, kad santuoka bus lengvesnė. Iš tiesų reikia pasiaukoti dėl kito žmogaus. Tarkim, esi pavargęs, o namai netvarkingi, reikia juos sutvarkyti. Turi patenkinti ne vien savo, bet ir kito žmogaus, su kuriuo gyveni, poreikius. Taigi santuoka iš tikrųjų yra darbas ir pasiaukojimas dėl kito kiekvieną dieną.

Joelis: Girdėjau, kad jausiuosi vyresnis, kai susituoksiu. Bet niekas nepasikeitė, tik mes galim daugiau laiko praleisti kartu. Man atrodo, labai padėjo, jog aš neturėjau lūkesčių prieš santuoką: nemaniau, kad Jolanta viską gamins, tvarkys, bet vis tiek taip išėjo, kad ji gamina. Ir labai skaniai.

Jolanta: Man dažnai sakė, kad pirmi metai – trintis ir mes būtinai pyksimės. Visai nepasiteisino. Aišku, būna visko, bet nebuvo tos išpūstos trinties, kaip visi kalbėjo. Kaip tik susituokus tapo lengviau, nes aš ir Joelis atėjom iš didesnių šeimų, tad mums dviese gyventi buvo labai paprasta. Į keliones dažnai vykstame su draugu Eriku. Mes juokaujam, kad jam teks dar kartą atvažiuoti su žmona, o mums jau nebereikės, nes dviese atvažiavom. Pasitaiko, kad išeinam atskirai, bet mūsų draugai yra bendri.

Su kokiais sunkumais susiduriate ir kaip juos sprendžiate?

Edvardas: Pagrindinis sunkumas yra finansai, nes dar esu studentas, Liepa tik mokyklą baigusi. Mūsų abiejų yra krikščioniškos pažiūros, taigi esminiais klausimais sutariame. Žinoma, kartais būna sunkumų, pavyzdžiui, šį savaitgalį turėjau vykti į krikščioniško jaunimo sąskrydį, o Liepa negalėjo. Norėjau su draugais pabūti, o ji – mano dėmesio.

Jolanta: Aš labai gražiai pasakiau, kad nebuvo trinties. Aišku, mažiau nei pas kitus, bet pykčių būna. Man susituokus lengviau nusižeminti nei tada, kai draugavom. Atrodė, kad pasipyksi tris dienas, neatrašysi, nepakelsi ragelio. O dabar juk nemiegosi nusisukusi į kitą pusę. Aišku, malda padeda nesipykti. Kad nebūtų konfliktų ir nesikauptų pyktis, reikia daug kalbėtis ir iš karto išsakyti. Pamenu, važiavom po kelionės, visą naktį ant jo pykau, galvojau, ką aš jam pasakysiu, kai išlipsim iš autobuso, kaip aš jį apibarsiu. Bet juk galėjau iš pradžių ramiai ir normaliai paaiškinti...

Joelis: Mes nesipykstam, nes mokam nusižeminti. Jei nors vienas nusižemina, pyktis ir nekils. Stereotipas, kad jei vyras nusižemina, jis yra po padu, nes turi būti, ypač krikščionys taip sako, šeimos galva. Man atrodo, tai neteisinga. Jėzus buvo Bažnyčios galva, bet jis plovė kojas, tarnavo. Vyrams sakoma: „Mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią“. Tai yra tokia didelė meilė. Man atrodo, labai vyriška sugebėti valdyti savo jausmus, nepasakyti, ko nenori, netrenkti durų, išeiti, bet nusižeminti.

Kaip vaikas pakeitė jūsų gyvenimą?

Jolanta: Kai tik gimė vaikelis, atrodė, visiškai sustojo gyvenimas, bet gerąja prasme – tiesiog viskas sukosi aplink jį. Neišėjo nei laiko, nei dėmesio skirti Joeliui. Nepamenu, ar pirmomis dienomis išvis kalbėjausi su juo. Tik neseniai pavyko įsivažiuoti į ritmą. Dabar galvoju, kaip mes iš viso galėjom be jo gyventi. Maniau, bus lengviau, tačiau pasiruošti vaiko atsiradimui iki galo neįmanoma. Kiek beskaitysi ar klausysi, vaikas neaugs pagal knygą. 

O koks jūsų požiūris į vaikus, kol dar jų neturite?

Liepa: Mes dar ilgai planuojame neturėti vaikų, nes aš ką tik mokyklą baigiau, nesijaučiu pasiruošusi. Tikrai norėtume jį turėti, bet pasiruošti, turėti pinigų, įsitvirtinti gyvenime. Bet jei pastočiau, žinoma, džiaugtumės ir priimtume kaip Dievo dovaną.

Kokia yra santuokos prasmė, esmė ir nauda?

Jolanta: Aš – tikinti. Žinau, kad santuoką sukūrė Dievas, ir norėčiau viską pasiimti iš to, ką jis sukūrė. Nenoriu, jei vyras bijo įsipareigoti ar patogu gyventi susimetus. Gal nuo žmonių poreikių tai priklauso, bet aš norėjau, kad šalia būtų vyras, ne vaikinas, o aš – žmona, ne mergina. Norėjau šalia žmogaus, kuris nebijo prisiimti atsakomybės, kuriam galiu patikėti vaikus, su kuriuo kartu mes galim kažką kurti.

Edvardas: Kai sužinojo, kad tuokiuosi, viena bendradarbė priėjo ir tyliai paklausė, ar laukiamės. Aš sakiau, kad žiūriu į tai rimtai, kartu gyvensime tik susituokę. Tai yra tikras palaiminimas. Pasaulio žmonės nelabai supranta santuokos prasmės. Daug kam atrodo, kad dėl vaikų reikia kurti šeimą. Man iš tiesų santuoka yra tiesiog palaiminimas, nes Dievas gali naudoti ir kaip šeimą, ne tik kaip pavienius individus, taip gali būti dar viena tarnystė. Manau, dauguma žmonių bijo įsipareigoti, nes tai yra pažadas. Tu pasižadi sau, žmogui ir Dievui su šituo žmogumi nugyventi gyvenimą.

Visą laidos įrašą galite rasti čia :  

https://soundcloud.com/search?q=jauni%20ir%20jau%20susituok%C4%99

 

Tekstą parengė  Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė

Bendrinti: