Saugokite savo sodą

Ištrauka iš knygos „Ugdanti meilė vaikams“ (Tęsinys)

Tėvų tikslas yra mokyti vaikus palaikyti sveikus santykius. Tokių santykių esmė yra meilė, o meilė visada susijusi su galimybe laisvai pasirinkti. Taigi svarbiausias dalykas, kurį norime suteikti savo vaikams, – gebėjimas naudotis ir valdyti savo laisvę, kad jie nukreiptų ją meilei stiprinti. Siekiant šio tikslo, jūsų, kaip tėvų, pareiga pirmiausia yra stebėti ir suvaldyti patiems save. Kita pareiga yra nustatyti vaikams teisingas ribas, suteikiančias jiems galimybę rinktis ir patirti pasekmes, bei šias ribas išlaikyti. Be to, dar viena pareiga – skatinti vaikus vertinti ryšį su jumis, padedant jiems suprasti, kokią įtaką jų pasirinkimai turės jūsų santykiams, ypač kai tenka padėti jiems išsrėbti prisivirtą košę.

BŪKITE VARTININKU

Antrosios Kronikų knygos 23 skyriuje pasakojama istorija apie dvasinį prabudimą, kuris prasidėjo Jehoašui tapus karaliumi. Kadangi karūnavimo metu Jehoašui tebuvo septyneri metai, minėtą prabudimą iš tiesų įkvėpė ir skatino kunigas Jehojada. 19 eilutėje minimas vienas svarbus dalykas, kurį padarė Jehojada: Jis taip pat pastatė vartininkus prie Viešpaties namų vartų, kad neįeitų niekas, susitepęs kokiu nors būdu. Akivaizdu, kad atkuriant izraelitų santykius su Dievu ir atstatant Dievo šventyklą buvo svarbu apsaugoti ją nuo įsibrovėlių.

Manau, kad tą patį galima pasakyti ir apie tėvus. Mes esame Šventosios Dvasios šventykla. O kaip tėvai esame ne tik savo gyvenimo, bet ir savo šeimos vartininkai. Mūsų šeimos sveikata ir laimė tiesiogiai susijusi su mūsų, tėvų, sveikata ir laime. Mes kuriame šeimos atmosferą. Savo vaikams perduodame tai, kas esame. Tad jeigu neišmoksime apsaugoti savo sveikatos ir laimės, neilgai trukus ir mūsų vaikai taps tokie patys nesveiki ir nelaimingi. Kitiems galime duoti tik tai, kuo esame turtingi patys.

Tinkamas rūpinimasis vaikais prasideda nuo gebėjimo pasirūpinti savimi. To esame mokomi kiekvieną kartą, kai sėdame į lėktuvą. Skrydžio palydovės pradeda instruktažą ir aiškina, ką daryti, jeigu salone sumažėtų slėgis: pirmiausia deguonies kaukę turime užsidėti patys, o tik tada padėti tai padaryti savo vaikams ir kaimynams. Jeigu nepasirūpinsite savimi, netrukus nebepajėgsite rūpintis kitais. Supraskite, kad tinkamai rūpintis savimi – labai svarbu! Norėdami tinkamai pasirūpinti savimi, turime išmokti vaikams nustatyti teisingas ribas. Turime aptverti savo kiemą ir įtaisyti vartelius.

Kai prieš kelerius metus mūsų šeima grįžo į Vivervilį, pastebėjome dvi sodininkų kategorijas. Vieni užsiėmė sodininkyste jau kurį laiką, o kiti ką tik persikėlė iš miesto ir tebuvo naujokai. Visi, kurie sodininkyste užsiėmė jau anksčiau, savo kiemus apribojo įmantriomis vielinėmis tvoromis. Užsukus pas kaimynus norėdavosi sakyti: „Kaip bjauru! Kam žmonės taip darko savo kiemą?“ Naujai atvykę gyventojai tikriausiai nuspręsdavo niekada taip nedaryti.

Vėliau atėjo pavasaris, ir visi sodininkai išėjo į kiemus – jie pureno dirvą, bėrė sėklas, tvarkė drėkinimo sistemas. Žodžiu, visaip puošė savo aplinką. Jie kasdien rūpinosi savo sodais, ir po truputį darėsi vis labiau akivaizdu, kad jų pastangos ne veltui. Iš žemės ėmė kaltis maži žali lapeliai. Sodininkai puoselėjo šią šviežią žalumą. Tačiau nepatyrę sodininkai vieną rytą pamatė pasikeitusį sodą. Žali augalų lapai kažkur dingo – iš žemės kyšojo tik stiebai! Jie buvo sukrėsti ir negalėjo tuo patikėti, o vėliau juos apėmė pyktis: „Kaip tai galėjo atsitikti?!“ Tai padarė gamta – naujokų sodus nusiaubė Triničio apygardos elniai.

Tačiau tie patys elniai ramiai gulėjo pievelėse šalia aptvertų patyrusių sodininkų sklypų, o šie kiekvieną dieną išnešdavo jiems pašaro. Patyrę sodininkai nebijojo elnių. Jie nejautė jiems neapykantos. Jie mylėjo elnius. Elniai puošė jų sodus ir padėjo kurti idilišką atmosferą.

Vaikų auginimas labai panašus į sodininkystę Vivervilio mieste. Būdami tėvais, turite sugebėti aptverti savo sodą ir įtaisyti vartelius. Tada galėsite pasirinkti, kas gali į jį įeiti ir išeiti, ir taip apsaugoti savo gyvenimo kokybę. Jūs vieninteliai atsakote už savo gyvenimo kokybę. Nieko negalite dėl to kaltinti. Elniai nepasirūpins jūsų sodu! Vos pradedate manyti, kad esate malonus, pasiaukojantis, sugebantis daug ištverti ir kantrus žmogus, ir niekas jums nepakenks, staiga pastebite, kad jūsų vaikai, sutuoktinis ar giminaičiai nėra nei žolėdžiai, nei mėsėdžiai, bet visaėdžiai. Jie tik ir dairosi, kada galės pasivaišinti jūsų sukauptais turtais. Turite apie tai žinoti. Turite vertinti tai, kas yra jumyse, ir asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo sodą. Tik jūs už jį atsakingas. Išmokykime vaikus, kad jeigu tarpusavio santykiai sveiki ir pagarbūs, paisoma abiejų pusių poreikių.

Kitas būdas nustatyti sveikas ribas – pasakyti jus supantiems žmonėms, ką darysite, užuot vertus juos ką nors daryti dėl jūsų. Mums, tėvams, lengva įprasti tiesiog nurodinėti savo vaikams: „Paimk tai! Ateik čia. Netriukšmauk. Gražiai elkis su broliu! Toks elgesys sukelia iliuziją, kad mes kontroliuojame kitus. Tačiau kaip tai pakeisti? Pradėkime kalbėti kitiems, ką jūs darysite. Vis geriau mokykitės kontroliuoti asmenį, kurį galite valdyti, – save. Pavyzdžiui, sakykite: Klausysiu tavęs, kai tavo balsas bus toks pat malonus kaip mano. Sprendi tu. Arba: Tavo ginčą su broliu spręsiu tik kaip teisėjas. Be to, už kiekvieną išspręstą ginčą paimsiu iš jūsų po dešimt dolerių. Pasiruošę? Pirmyn! Sakydami tokius dalykus, galime įvykdyti tai, ką sakome, ir mums nereikia, kad kiti žmonės leistųsi mūsų kontroliuojami. Tiesog mes valdome tai, ką galime valdyti. […]

SMAGU AR NESMAGU – ŠTAI KLAUSIMAS

Gebėjimas nustatyti pagarbias ribas – tai menas, kuris reikalauja daug išminties ir nuolatinės praktikos. Pirmiausia, jums reikės išminties suprasti patiems save. Antra, svarbu pažinti ne tik save, bet ir tuos, kurie gali „įsibrauti“ į jūsų sodą. Tai padės jums suprasti, kokias ribas turite nustatyti.

Vienas iš apribojimų, kuriuos nustačiau savo vaikams, kai šie dar buvo kūdikiai, buvo „Malonu būti šalia“. Tai reiškia dalykus, kurie leidžia ilgą laiką būti šalia manęs. Ar kada matėte dvejų metukų kūdikį, su kuriuo būtų nemalonu būti? Įsivaizduokite kūdikį, leidžiantį garsus, kuriuos vadinu pterodaktilio klyksmu: Yyyyyyyyyy! Yyyyyyyyyy! Yyyyyyyyyy! Žinote, apie ką kalbu? Man tikrai nesmagu būti šalia. Taigi greitai ir veiksmingai pradėkite:

Ei! Man nesmagu su tavimi. Tyla arba keliausime namo?

Yyyyyyyyyy!

„Sprendi tu arba aš.“

Yyyyyyyyyy!

„Eiti ar nešti?“

Yyyyyyyyyy!

„Ne bėda.“

Yyyyyyyyyy!

Taigi paimate vaiką ir nešate namo. Įėję į vidų sakote vaikui: „Į lauką galėsi išeiti, kai su tavimi bus malonu būti. Sprendi tu.“ Tada išeinate iš patalpos. Spėkite, kur bus mažylis. Atspėjote, seks iš paskos. Taigi apsisukite ir klauskite: „Tyla ar kambarys?“

Yyyyyyyyyy!

„Ne bėda, – sakote ir vėl atsigręžiate į vaiką. – Eiti ar nešti?“

Taigi kūdikis, kuris gimė būti laisvas, pats bėga į savo kambarį, nes nebenori dar kartą būti ten nugabentas. […]

Taip susivaldymo pamoka baigiasi. Vaikas supranta, kad kalbant apie bet kokius santykius, poreikių turi abu juose dalyvaujantys asmenys. Ir į abiejų asmenų poreikius svarbu atsižvelgti, net jei esi mažas. Jeigu mes elgiamės su meile ir pagarbiai, taip turi elgtis net maži mūsų vaikai. Labai svarbu, jog mokytume savo vaikus, jog iš jų tikimės meilės ir susivaldymo, kad galėtume būti šalia. Tiesiog nuostabu, kaip greitai jie tai supranta, ir kokie protingi yra.

Manau, kad gebėjimas nustatyti pagarbias ribas padeda vaikams geriau suprasti ir Dievo požiūrį į juos. Ar pastebėjote, kaip Šventoji Dvasia artėja prie vienų dalykų ir tolsta nuo kitų? Ar pastebėjote, kad kai mums gera būti drauge, ir Šventoji Dvasia yra tarp mūsų? Tačiau jei įsileidžiame kartėlį ir pyktį, galiausiai kyla klausimas: „Kur pasitraukė Šventoji Dvasia?“ Mes nebejaučiame Jos ramybės ir Jos artumo. Ji sako: „Kokią įtaką tai turės jums? Ar atsimenate, kas svarbu Jėzui? Ar atsimenate, ką Jis tokiais atvejais sakydavo? Ar norite, kad jums padėčiau, ar norite suprasti tai patys?“ (Jn 14, 26). Galiausiai, kas vyksta, kai atgailaujame? Mes vėl patiriame Jo artumą. „Gera būti šalia“ – tai visą gyvenimą trunkančių santykių paslaptis.

ATJUNKITE DIDELĮ RAUDONĄ MYGTUKĄ!

Vaikai auga ir darosi vis gudresni, taigi situacijos, kai „šalia būti nesmagu“, tampa vis sudėtingesnės. Trumpai tariant, jie išmoksta atsikalbinėti, taip pat gali jums prieštarauti, ginčytis ar kalbėti nepagarbiai. Nepagarba – tai tarsi didelis raudonas mygtukas ant daugelio krikščionių tėvų krūtinės. Tėvai tiesiog neriasi iš kailio, kad tik vaikai niekada jo nepaspaustų. Jie žino, kaip blogai gali dėl to jaustis, todėl pirmiausia stengiasi įkalti vaikams į galvas, kad su tėvais niekada negalima elgtis nepagarbiai!

Vaikams visiškai nesunku padaryti taip, kad tėvai prarastų savitvardą – pakanka tiesiog iššauti nepagarbos raketą, ir ji greičiausiai pasieks taikinį. Vaikai greitai supranta, kad tėvai bejėgiai prieš nepagarbą – jie jos tiesiog bijo.

Be to, jeigu leidžiame vaikams mus kontroliuoti šiuo baimės ginklu – pralaimime mūšį, nes jų pagarba mums dar labiau sumažėja. Išmokime susivaldyti, kad jaunieji šeimos nariai negalėtų spaudyti mūsų „raudonųjų mygtukų“, kad ir kaip stengtųsi paveikti mūsų psichiką.

Vaikai mokosi būdami su jumis, ir jūs turite suprasti, kad negalite priimti to asmeniškai. Tiesa ta, kad jūsų vaikams kyla tos pačios problemos, su kuriomis grumiasi ir visi kiti mūsų planetos vaikai. Kad ir kur lankyčiausi, stengiuosi klausti tėvų, su kokiomis problemomis jie susiduria augindami vaikus, ir – tiesiog neįtikėtina – visame pasaulyje šis sąrašas beveik vienodas: nepagarba, neklusnumas, neatsakingumas, pykčio protrūkiai, skundai, brolių ir seserų konkurencija, atsikalbinėjimas, patyčios, menka savivertė, nenoras dirbti buities ar namų darbų. Taigi sunkumai, kuriuos patiria šie mažieji žmonės, yra gana universalios žmogiškos problemos. Tai vyksta visoje Žemėje. Kiekvieną sekundę kažkur pasaulyje vaikas prieštarauja tėvams. Taigi šios problemos nereiškia, kad kažką padarėte savo vaikams. Tai ne jūsų kaltė. Tiesiog vaikai mokosi gyventi. Leiskite jiems mokytis.

Neseniai gavau jaunos mamos laišką – ji šioje srityje patyrė proveržį:

Sveiki, Deni!

Norėčiau papasakoti jums puikią istoriją.

Šeštadienio vakarą žiūrėjau jūsų įrašytą DVD „Ugdanti meilė vaikams“ ir staiga supratau nepaprastai svarbų dalyką. Jūs kalbėjote apie tai, kad vaikams ribas reikia nustatyti į jų riksmus ar klyksmą reaguojant taip, kaip jie to nesitiki, nes taip jie išmoks pamoką, kurios ketiname juos išmokyti. Man tai buvo atradimas!

Taigi kitą dieną mano keturmetė dukra norėjo kažką padaryti. Pasakiau, kad ji galės tai padaryti, jei pirmiausia sutvarkys tris daiktus. Parodžiau jai tris mažus dalykus, kuriuos ji turėjo atlikti, ir grįžau prie savo darbų. Mano vyras tuo metu sėdėjo ant sofos. Dukra tuoj pat krito ant grindų ir pradėjo visa gerkle šaukti. Nuostabu! Ji protestavo iš visų jėgų. Mergaitė netgi pakeitė temą ir pradėjo sakyti, kokia aš baisi. Ji rėkė taip šaižiai ir garsiai, kaip, rodos, niekada nebuvo šaukusi. Turėjau sukaupti visas jėgas, kad ko nors nepadaryčiau ar nepasakyčiau ko kito, tik „Suprantu tave“. Bet mums pavyko. Mano balsas visą laiką buvo ramus ir nuoširdžiai liūdnas, ir aš toliau tvarkiausi. Kartojau „Aš žinau“ ir visiškai nesibariau! Tai buvo kažkas ypatingo ir tęsėsi maždaug 20 minučių. Ji taip pavargo, kad paprašė manęs paimti ją ant rankų. Anksčiau aš būčiau pamiršusi apie jos atsakomybę ir puolusi ją raminti. Bet dabar pasakiau: „Paimsiu tave, kai tik padarysi šiuos tris dalykus.“ Tada ji pradėjo dar garsiau klykti... to neįmanoma apsakyti! O aš vis kartojau: „Suprantu.“ Tada, Deni, akies kampeliu pamačiau, kad ji padarė viską, ko prašiau, ir netgi tokia tvarka, kaip rodžiau. Ji nieko nepamiršo. Mergytė puikiai žinojo, ką turi padaryti, ir kai galiausiai nusprendė nusileisti, ji viską atliko nepriekaištingai. Tada mano veide nušvito pati plačiausia šypsena ir aš visu balsu sušukau: „Taip!“ Tai buvo nuostabu. Deni, tai suveikė! Vėliau ji paprašė: „O dabar, mama, ar gali paimti mane ant rankų?“ „Žinoma, mielai tave paimsiu.“ Nuostabu. Tai buvo geriausia mano, kaip mamos, diena.

Ačiū jums

Leslė

Perskaitę šį pasakojimą jūs galbūt pagalvojote: „Kaip šis vaikas negerbia mamos!“ Tai – raudonasis mygtukas, pamenate? Vaikas spaudė ir spaudė šį mygtuką, bet nieko nevyko. Taigi tada mergaitė suprato, kad mama – labai stipri asmenybė. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį ji suprato, buvo tai, kad mama apskritai tokio mygtuko neturi. „Aš mielai paimsiu tave ant rankų, kai tik tu baigsi savo darbus.“ Ji nekartojo dukrai, ką ši turi daryti. Ji jos negąsdino. Mama nepaėmė jokio „rimbo“. Ji tiesiog pasakė, ką ketina daryti, ir vėliau tai padarė. Vadinasi, mama – tikrai galinga moteris, kurios jokia kita žmogiška būtybė negali kontroliuoti. Maža mergaitė suprato, kad ji vienintelė atsakinga už savo problemą, todėl turėtų greitai rasti sprendimą.

IŠLAIKYTI SVEIKĄ PROTĄ

Jūs tikriausiai pastebėjote, kad mama ne tik sakė dukrai, ką ši turėtų daryti, bet ir labai paprastai atsakinėjo į mergaitės protestus. Kai tik dukra pratrūkdavo pykčiu, mama kartojo „Suprantu“. „Suprantu“, „Tikriausiai“, „Gali būti“, „Nežinau“ ir „Pamėgink“ – tai keli mėgstamiausi mano žodžiai tokiais atvejais. Šios frazės yra geriausios pagalbininkės, kai vaikas mėgina su jumis ginčytis. Jos padeda jums išlaikyti sveiką protą. Jos leidžia perkelti smegenis į neutralią zoną tuo metu, kai kitas asmuo bando įstumti jus į „emocinį griovį“. Šie žodžiai padeda jums tapti švelniu lyg debesėlis, kuris nereaguoja ir kurio negalima kontroliuoti. Aš nekalbu apie tai, kad vaikui reikia prieštarauti ar nekreipti į jį dėmesio. Atminkite, kad norite sudaryti vaikui galimybę rasti sprendimą, nes jam tikrai kilo problema. Šį tikslą pasieksite tik tada, jeigu į vaiką žvelgsite su meile ir pasitikėjimu. Meilė vaikui skatins jus dėti visas pastangas, kad vaikas tai išmoktų.

Jeigu jūsų vaikas iškelia sceną ir jūsų akivaizdoje ima klaikiu balsu šaukti, tai pats netinkamiausias metas mėginti užmegzti su juo protingą pokalbį. Tuo metu vaikas yra visiškai emociškai išsekęs, taigi jums pats laikas virsti minkštu debesėliu: „Žinau. Tikriausiai.“ Galiausiai vaikas pasakys: „Nemalonu su tavimi būti. Einu iš čia.“ To jūs ir tikėjotės. Jis eina išsiaiškinti situacijos. Galbūt vėliau, kai jūsų mažasis „mąstytojas“ sugrįš, galėsite išspręsti šią problemą, tačiau kol jis nesivaldo, neverta leistis į ginčus. Jūsų vaikas neieško sprendimų – jis ieško aukų.

Jeigu panorėsite, auka galite tapti jūs, bet atminkite, kad galite pasirinkti. Jeigu nenorite tapti auka, drąsinu įsikalti į galvą minėtas frazes, kurios padės išlikti ramiems. „Išsitatuiruokite“ jas ant plaštakos, dilbio arba ant savo akies voko – atsiminkite jas visada, kai vaikas ima šaukti: „Nervina! Nesąmonė! Nesąžininga!“ Tada turėtų įsijungti autopilotas.

Dialogas, vartojant minėtas frazes, galėtų skambėti maždaug taip:

„Nesąmonė! Taip nesąžininga!“

„Žinau.“

„Žinai, kad tai nesąžininga?“

„Tikriausiai.“

„Tai blogiausias dalykas, kokį man kada nors padarei!“

„Gali būti.“

„Kodėl elgiesi kaip beprotis?“

„Nežinau.“

Tokiu elgesiu tarsi sakote vaikui: „Aš debesėlis, ir manęs nepajudinsi. Taip, aš myliu tave. Aš matau, kaip tu kovoji su problema ir stengiesi išsiaiškinti, kam skirti pagarbą, – esu kaip debesis. Aš susivaldysiu, jeigu mes ginčysimės. Aš nevaldau tavo požiūrio ir tavo burnos – jeigu tik pamėginsiu tai daryti, pralaimėsiu šį mūšį.“

Kokią sėklą sėjate, tokį augalą užauginsite. Jeigu bandote kontroliuoti kitą žmogų, sėjate nepagarbos sėklas. Nesvarbu, kad manote, jog esate tėvas ir planetos valdovas. Tai visiškai nesvarbu. Jūs negalite kontroliuoti kito žmogaus. Bandydami valdyti kitą, elgiatės labai nepagarbiai. Ateis laikas, kai vaikai taps paaugliais. Jie taps dar šiek tiek stipresni ir pradės sakyti: „Tai neteisinga! Tai nesąžininga! Tu negali manęs kontroliuoti! Aš vis tiek tai darysiu, ir niekas manęs nesustabdys.“ Jeigu mes ir toliau norėsime kontroliuoti žmones, kurie ima jaustis stiprūs, vargas mums – bandymai įrodyti, kas stipresnis, gali labai pakenkti jūsų santykiams su vaikais. […]

PASITIKĖJIMO STIPRINIMAS – TE ŽODŽIAI NESISKIRIA NUO DARBŲ

Čia apibūdintos puikios priemonės padeda jums apsaugoti savo sodo sveikatą ir laimę. Tačiau dar kartą kartoju, kad geriausias būdas nustatyti pagarbias ribas bendraujant su vaikais yra įprasti sakyti sau, ką daryti, ir atprasti nurodinėti kitiems. Daugeliui iš mūsų atrodo, kad visiškai normalu, teisinga ir stipru išrėkti vaikams komandas, kurias šie turėtų nedelsdami vykdyti. Tai giliai įsirėžę mūsų prote: „Mūsų tėvai mums įsakinėdavo. Mums įsakinėdavo kiekvienas, turintis valdžią ir įtaką mūsų gyvenimui. Ar vadovai nesielgia būtent taip?“

Pagalvokime apie tai. Ar mes, kaip tėvai, siekiame priversti vaikus laikytis taisyklių, ar siekiame aukštesnio tikslo? Siekdami, kad mūsų vaikai tik darytų tai, ko mes norime, prarandame nuostabią progą – galimybę mokyti savo vaikus savarankiškai mąstyti, spręsti problemas ir atsakingai rinktis, nesvarbu, ar mes esame šalia, ar ne. Ar kada pagalvojote, kas vyksta vaiko širdyje, mums su juo bendraujant? O gal rūpinamės tik tuo, kad „kojinės kaip nors patektų į skalbinių krepšį“? Turime nuspręsti.

Išrėkdami įsakymus turime suprasti, kad iš tiesų mėginame sustabdyti liūtį. Jeigu sakome vaikui: „Nesprogink čia akių, jaunuoli!“, iš tiesų norime pasakyti: „Na, prašau, prašau, prašau, būk klusnus.“ Jeigu sakome: „Tuoj pat ateik čia!“, turėtume pridurti „prašau“. Nepamirškime, kad mes neturime jokios galios priversti kitus žmones vykdyti tai, ką sakome. Visada atminkite, kad kontroliuoti galite tik patys save. Norite jaustis galingi? Įsakykite sau, kur eiti, kiek laiko būti, ką dėti į burną ir kokiems žodžiams neleisti išeiti iš burnos. Jeigu norite jaustis bejėgiai, sakykite kitiems, ką šie turėtų daryti. Stenkitės priversti kitus žmones padaryti tai, ko norite, kad galėtumėte gerai jaustis. Perleiskite jiems galią valdyti savo gerovę. Tai – blogos dienos receptas. Geras būdas nustatyti tinkamas tarpusavio santykių ribas – sakyti žmonėms, ką ketiname daryti, ir leisti jiems nuspręsti, kaip į tai reaguoti.

Jeigu mūsų darbai ir žodžiai nesiskiria ir jeigu tai, ką sakome, ir padarome, esame patikimi. Mūsų žodžiai nėra tušti. Tačiau grasinimais ir tokiais neįgyvendinamais reikalavimais kaip „Nekalbėk taip su manim!“ arba „Gerai elkis su broliu!“ savo autoritetą susilpniname.

Žodžiai netenka svorio ir tada, kai daug laiko skiriame „pamokslavimui“. Aš dažnai klausiu tokių tėvų: „Ar tai veikia?“, ir paprastai manau, kad neveikia. Tai, kaip sugebate pritraukti vaiko dėmesį ir užsitarnauti pagarbą, nesusiję su tuo, kiek triukšmo galite sukelti ir kiek įvairių dalykų galite prikalbėti. Sėkmę lemia jūsų gebėjimas parodyti, kad jūsų žodžiai nesiskiria nuo darbų. Taip jūsų vaikai tampa tikinčiaisiais.

Viena iš mano mėgstamiausių programos „Sąmoninga meilė“ istorijų pasakoja apie vidurinės mokyklos direktorę, kuriai kilo didelė problema. Šios mokyklos mokinės „atrado“ lūpdažius, ir visi veidrodžiai tualetuose buvo „nubučiuoti“, nes mergaitės stengėsi sukurti puikų lūpų antspaudą ant stiklo. Valytojos tiesiog kunkuliavo pykčiu! Joms tekdavo nuolat valyti veidrodžius visuose mergaičių tualetuose. Kai valytojos jau buvo pasirengusios protestuoti, direktorė nusprendė sušaukti visos mokyklos susirinkimą ir paskelbti pranešimą. Ji norėjo mokines pagąsdinti.

Taigi direktorė surinko visus draugėn ir pareiškė: „Dabar klausykite! Kiekviena mokinė, kuri tik bus pagauta bučiuojanti veidrodį, pasigailės, kad lūpomis apskritai prisilietė prie stiklo. Ar supratote? Ar aiškiai pasakiau?“

Berniukai tik susižvalgė, svarstydami, kur galėtų gauti lūpdažių, nes jau žinojo, kaip įsiutinti direktorę. Taigi grasinimas nepadėjo. Viskas ėjo tik blogyn. Direktorė mokinių tėvams išsiuntinėjo žinutes. Neveikė ir tai. Ji pabandė į pagalbą pasitelkti griežčiausią mokyklos mokytoją. Jokios naudos. Taigi tada direktorė paskambino „Sąmoninga meilė“ instituto įkūrėjui Džimui Fėjui. Jis atskrido į mokyklą ir su ja susitiko. Džimas su direktore stovėjo mokyklos koridoriuje, kai prie jų priėjo nauja budėtoja ir tarė: „Atsiprašau, sužinojau, kad jūs atvykote padėti mums susidoroti su lūpdažių problema. Ar galiu padėti?“

Džimas Fėjus atsakė: „Na, kol kas mes dar neradome sprendimo. Gal jums pavyks?“

Budėtoja paklausė, kada bus pirmoji pertrauka. Direktorė atsakė, kad pertrauka prasidės 10.30 val. Taigi 10.30 val. budėtoja vežimėlį su valymo reikmenimis įrideno į mergaičių tualetą ir tai padarė taip dramatiškai, kad mergaitės tikrai ją pastebėjo. Tada budėtoja tarė: „O, atsiprašau“, paėmė prie koto pritvirtintą kempinę, priėjo prie tualeto, pamerkė kempinę į klozetą ir ištraukusi ėmė valyti veidrodį. Mergaitės stovėjo netekusios žado ir stebėjo, kaip kempinė slankioja veidrodžiu.

Po to jos viena po kitos pradėjo šaukti: „Ei! Ką darote?“

Budėtoja pažvelgė į jas ir ištarė: „Tai, ką dariau visą laiką!“

Ką čia bepridursi? Ar įmanoma geriau išspręsti šią problemą ir priversti jas pasimokyti? Vargu. Joms tiesiog teko apsispręsti, kaip elgtis toliau.

Vaikai nekvaili – jiems tik reikia geros informacijos, kurią galėtų apmąstyti. Jums nereikia daug žodžių – tegul jūsų veiksmai kalba patys už save, ir mokykite juos, kad, jei ką sakote, tai ir padarysite. Laikykitės savo žodžių. Savo vaikams kalbu taip: „Jeigu norite, jūs galite tai daryti,  bet aš jūsų vietoje nenorėčiau.“ Kodėl? Aš neturiu mąstyti už juos. Man nereikia rėkti. Tiesiog leiskite suprasti, kad jūs galite tęsti, jeigu norite, bet aš to nedaryčiau.

 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2019 m. ruduo

 

Bendrinti: