„Jis – mano rankose“

Ryčio ir Editos Valiūnų šeimą vis matau Kauno evangelinėje bažnyčioje. Pamenu, kad prieš ketverius metus  meldėmės už jų šeimą, prašydami Dievo malonės ką tik gimusiam trečiajam jų sūneliui, kuris gimė su širdies yda. Kai nuvykau pakalbinti šią šeimą, kambaryje vis sukinėjosi ir savo žaislus, piešinius rodė mažas didžiaakis berniukas, apie kurį ir sukosi didžioji mūsų pokalbio dalis.  Na bet apie viską iš pradžių...

Ryti ir Edita, kiek metų jūs esate susituokę?

Šeimą sukūrėme prieš 18 metų.

Auginate tris sūnus?

Taip. Vyriausiajam – 17 metų, viduriniajam – 13-a, o mažiausiajam – 4-eri.

Papasakokite, kaip susipažinote?

Edita: Aš su dviem vyresniais broliais esu augusi vaikų namuose, tad vasaras leisdavau pas globėjus arba vaikų namuose. Ir tą vasarą, prieš 18 metų viešėjau pas globėjus Marijampolėje. Vasarai baigiantis, reikėjo grįžti į Kauną, kur mokiausi. Paskambinau ir paklausiau brolio, gal jis žino, kas galėtų mane nuvežti į Kauną. Brolis pažadėjo paieškoti.

Rytis: Aš tuo metu dirbau Kaune ir savaitgalį viešėjau pas tėvus Marijampolėje. O jos brolis padėjo mano tėvams įrenginėti namą. Jis ir pasakė, kad reikia seserį pavėžėti į Kauną. Taip ir prisivėžinom (juokiasi). Pradėjome bendrauti ir greitai susituokėme. Susipažinome rugpjūčio mėn., o gruodžio 30 d. jau šventėme vestuves. Editai tuo metu buvo 18-a, o man – 23-eji. Aš visada norėjau tikinčios žmonos. Pasirodo, ir Edita prašė Dievo tikinčio vyro. Ir Dievas mus suvedė.

Edita: Taip. Marijampolės vaikų namuose atsidūriau, kai man buvo 5 metukai, mano tėvai manimi ir broliais nesirūpino, dažnai išgėrinėdavo, tekdavo su broliais eiti pas kaimynus prašyti maisto. Tad kartą kažkas paskambino policijai ir mus iš Tauragės raj. Laukėsos kaimo atvežė į Marijampolės vaikų globos namus. Kai baigiau 9 klases, stojau mokytis į Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokyklą. Gyvenau bendrabutyje. Vasaromis nuvažiuodavau pabūti pas globėjus – tai buvo senyvo amžiaus, tikintys į Dievą žmonės, tremtiniai. Nuo 13 metų leisdavau pas juos savaitgalius, švenčių dienas ar atostogas. Svajojau sukurti šeimą, tad pradėjau prašyti Dievo, ir maždaug po pusmečio susipažinome su Ryčiu, o dar po kelių mėnesių ir susituokėme.

Rytis: Dievas nuo pat pradžių mus laimino. Tuo metu aš dirbau Hidroprojekte inžinieriumi. Kai direktorius sužinojo, kad susituokiau, skyrė kambarį bendrabutyje, tad iš karto turėjome, kur gyventi, ir nuoma nekainavo. Paskui pasiėmėme nedidelę paskolą, nusipirkome Karmėlavoje butą... Taip po truputį ir vystėsi viskas.

Edita: Už pusantrų metų, kai man buvo jau 20 m., gimė pirmasis sūnus, Vytautas. Finansų per daug neturėjome, nes aš dar mokiausi profesinėje mokykloje. Sūnus gimė man bebaigiant profesinę mokyklą. Bet tais pačiais metais įstojau į Kauno aukštesniąją aplinkos inžinerijos kolegiją, mat  man, kaip augusiai vaikų namuose, valstybė skirdavo pinigėlių, kol mokiausi. O kai sūnui buvo maždaug 2,5 metų, teko rudenį su kitais studentais išvykti padirbėti į Angliją. Tuos du su puse mėnesių Anglijoje labai kankinausi. Skaitydavau Bibliją ir verkdavau, ilgėdamasi vyro ir sūnelio. Nors buvo sutarta, kad ten dirbti reikės 4 mėnesius, Dievas viską taip sudėliojo, kad į Lietuvą grįžome po 2,5 mėn.

Kai grįžau iš Anglijos, nusprendėme turėti dar vieną vaikelį – kai man buvo 24-eri, gimė sūnus Vygintas, o dar po 9 metų gimė Matukas. Matukui gimus, gydytojai jam davė 9 balus iš 10 – atrodė sveikas vaikas.

Rytis: Trečiasis mūsų sūnus, Matukas, gimė 2014 metais. Bet noriu pasakoti ir šiek tiek priešistorės... Aš vis pagalvodavau, kad mums gyvenime viskas gan sklandžiai sekasi, nesusiduriame su dideliais sunkumais. Bet atėjo 2014-ieji – labai sunkūs metai mūsų šeimai. Tais metais stipriai ranką susižeidė mūsų vidurinysis sūnus (jam buvo 9 m.): vyresnysis neįsileido jo į kambarį, tad jis trinktelėjo ranka į durų stiklą, ir tas duždamas perrėžė jam ranką (pjūvis buvo apie 9 cm).

Edita: Apžiūrėjusi Vyginto ranką, gydytoja pasakė: „Vaikeli, tave angelas saugojo – dar keli milimetrai, ir būtų perpjauta didžioji vena. Galėjai nukraujuoti ir per kelias minutes mirti.“ Dėkui Dievui, viskas baigėsi gan gerai, tik savaitę laiko vežiodavau į polikliniką tvarsčius keisti...

Rytis: Dar tam pačiam vaikui vis skaudėdavo kojas.

Edita: Taip, kai Vygintas buvo maždaug 1,5 metukų, jis kambaryje paslydo ir nukrito ant užpakalio. Skausmas nepraėjo, tad kreipėmės į medikus. Kauno klinikose nustatė klubo sąnario uždegimą. Reikėjo gerti vaistus, po to vykome į sanatoriją. Bet jam vis pradėdavo skaudėti tai vieną, tai kitą koją, o kartais skausmas persimesdavo ir kitur.

Rytis: Ir būtent tais 2014 metais skausmai jam labai paūmėjo. Porą mėnesių jis buvo namuose, nes negalėjo paeiti.

Edita: Kelis kartus vežėme jį į Kauno klinikas – paguldydavo savaitei, palašindavo lašelines ir pastatydavo jį ant kojų, bet grįžus namo, po kiek laiko jam vėl imdavo skaudėti kojas.

Rytis: Kur tik mes nesikreipėme... Niekas nenustatė tikrosios tų skausmų priežasties. Net į psichologus liepė kreiptis. Vaikas užmigti negalėdavo dėl skausmo. Glostydamas jį kartais ir pats užmigdavau, o jis vis dar verkdavo, nors buvo išgėręs nuskausminamųjų... Bet vėliau aš pradėjau su juo melstis – melsdavomės atgailaudami, ir po kelių minučių Vygintas pasakydavo, kad skausmo nebeliko, ir galėdavo užmigti. Po maldos abu būdavome Dievo Dvasios paliesti, pripildyti ramybės ir džiaugsmo, jausdavome palengvėjimą. Kojas jam skaudėti pradėdavo ne tik nuo išgyventų neigiamų, bet ir nuo teigiamų emocijų. Pamenu, kartą vykome į Palangą pramogauti ir jam taip pradėjo skaudėti kojas, kad jis negalėjo net paeiti. Dėkui Dievui, dabar tų skausmų jau nebėra. Daugiau pradėjome kartu melstis.

Tų pačių 2014 metų rudenį į mūsų automobilį, kuriame važiavo ir besilaukianti Edita, atsitrenkė kitas automobilis. Vėliau dar sugedo abu darbo kompiuteriai – tad sustojo darbai, nebuvo ir pinigų... Atrodė, lyg tyčia visos bėdos (sūnaus kojų skausmai, avarija, sugedę darbo kompiuteriai) sukrito į vieną vietą... O lapkričio mėnesį gimė sūnus – Matukas, tik jo gimimą taip pat lydėjo ne vien džiaugsmas...

„Dievas prisiminė mus“ – juokauja Rytis.  

Edita, minėjai, kad vos gimęs Matukas atrodė sveikas vaikas. Kada jam aptiko širdies ydą?

Edita: Matukas gimė šiek tiek pernešiotas, bet iš pradžių nieko įtartino nepastebėjau – pusantros dienos jis, toks putlutis kūdikėlis, buvo kartu su manimi. Bet, matyt, jam jau buvo nelabai gerai – jis pradėjo tinti, oda pasidarė lyg marmurinė. Kai antrą dieną mūsų aplankyti atvyko Ryčio mama, ji pastebėjo, kad kūdikis atrodo kažkaip keistai, o iš kūdikių skyriaus atėjusi medicinos sesuo atkreipė dėmesį į šaltas Matuko pėdutes. Nors jis buvo su vilnonėmis kojinytėmis, apmoviau dar ir medžiaginius batukus. Medikės visgi nusprendė paimti kūdikėlį patikrinti. Visą dieną man jo neatnešė – pati ėmiau ieškoti, kur jis. Medikės pasakė, kad pradėjus jį tikrinti, kažkas nutiko, tad jį paguldė į inkubatorių, o vėliau nusprendė kviesti reanimobilį ir vežti į Kauno klinikas (mat gimdžiau kitoje Kauno ligoninėje). Gydytoja susiskambino su Klinikomis ir man skyrė lovą ten, kad galėčiau būti bent kiek arčiau savo vaiko. Pamenu, buvo šeštadienis. Sekmadienį atėjusi kardiologė pasakė: „Čia – Vilniaus pacientas.“ Liepė mums krautis daiktus ir važiuoti į Vilnių, kur reanimobiliu nugabens ir Matuką.

Kadangi buvome iš kito miesto, Santariškėse man taip pat skyrė lovą. Vaiką galėdavau aplankyti du kartus per dieną – 12 val. ir 18 val., po 15 minučių. Kai Santariškėse pirmą kartą pamačiau savo kūdikį, jis pats jau nebekvėpavo – buvo pajungtas prie aparatų (susigraudina). Buvo labai sunku matyti savo vaikelį tokios būklės. Jį apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad kūdikis turi didelę širdies ydą ir antradienį jį operuos. Man reikėjo užpildyti dokumentus, tad dar šiek tiek su gydytoju pasikalbėjome. Gydytojas pasakė, kad rado daugiau ydų, nei Kauno klinikų medikai nurodė... Aš pasiguodžiau, kad ir mes, ir visa bažnyčia meldžiasi.

Ryte, 8 val. aš jau sėdėjau prie reanimacijos – žinojau, kad Matuką ruoš operacijai. Norėjau bent akimis sūnelį palydėti, nes vakare gydytojas buvo sakęs, kad prieš porą mėnesių tokių problemų turėjęs kūdikis neišgyveno... Mačiau, kaip praėjo su manimi kalbėjęs ir sūnų operuoti turėjęs gydytojas. Po kurio laiko jis grįžo, prisėdo prie manęs ir sako: „Per naktį pagalvojau ir pakeičiau koncepciją. Operaciją išskirstysime į kelis etapus.“ Be širdies ydos, Matukui diagnozavo aortos susiaurėjimą, rado išaugusių papildomų kraujagyslių prie širdies, tad pirmosios operacijos metu gydytojai praplėtė susiaurėjusią aortą, o pačios širdelės nelietė.

Rytis: Tą dieną, kai sūnų turėjo operuoti, į Vilnių vykau ir aš. Akys buvo pilnos ašarų (graudinosi jis ir dabar). Dar prieš tai mąsčiau, kad Dievas duoda, Jis ir paima – Jis yra suverenus. Važiuodamas automobiliu kalbėjausi su Dievu. Turbūt daug dalykų Dievui pasakiau ir iš savo išdidumo... Bet labai aiškiai išgirdau žodžius: „Jis – mano rankose.“ Man pasidarė lengviau. Atvykęs ir Editai pasakiau, kad Dievas prabilo man, patvirtindamas, kad Matukas yra Jo rankose. Tad, kad ir kas nutiktų, pasitikėkime Juo.

Kiek dienų buvo Matukui, kai vyko pirmoji operacija?

Edita: Jam buvo vos 5 dienos. Jo būklė jau buvo sunki – gyvybę palaikė tik aparatūra. Prieš operaciją,  iš vakaro, Santariškių kapelionas mūsų kūdikėlį pakrikštijo. Pirmoji operacija buvo sėkminga, bet reikėjo gydyti ir netikėtai aptiktą sepsį. Man sūnų atvežė beveik po savaitės. Tą sekmadienį atvažiavo ir Rytis. Jau ruošėmės eiti pasivaikščioti (nes vaiką leisdavo pamatyti vos keliolika minučių), bet visai netikėtai seselės pranešė, kad atveža Valiūną. (Abu džiaugsmingai šypsosi.) Kol jis buvo reanimacijoje, gydytojams nepavyko visiškai išgydyti sepsio, nors keitė gal trejus antibiotikus. Kai atvežė man į skyrių, gydytoja kardiologė R.  Siudikienė, pasitarusi su kolege, skyrė naujus antibiotikus, sakydama: „Jei šie vaistai nebepadės, nežinau, kas galėtų padėti...“ Dėkui Dievui, per porą dienų kraujo tyrimų rezultatai sparčiai pagerėjo. Tik labai ilgai gijo pjūvio žaizda. Jau vis tikėdavomės, kad išleis namo, bet dėl negyjančios žaizdos reikėjo ilgiau likti ligoninėje. Po operacijos ligoninėje išbuvome apie mėnesį.

Rytis: Kai sūnelis jau buvo su mama, nors jis vis dar buvo labai silpnutis, buvo smagu matyti jį vis dažniau nusišypsantį. Vis galvodavau, ką tokio gražaus ir malonaus jis miegodamas gali matyti, būdamas toks silpnas... 

Turbūt po to laukė dar kelios operacijos?

Edita: Laukė dar labai rimta operacija. Bet prieš ją, nepraėjus nė pusei metų po pirmos operacijos, gydytojai pastebėjo, kad aorta vėl susiaurėjo, tad mus vėl paguldė į ligoninę. Gydytojai per kirkšnį zondavo ir vėl praplėtė aortą. O po mėnesio laukė didžioji širdies operacija – šįkart reikėjo atverti krūtinės ląstą ir „užlopyti“ maždaug centimetro skersmens skylę, kuri buvo netaisyklingos formos, raityta. Situacija buvo tikrai sudėtinga. Matukui buvo 6 mėnesiai.

Po operacijos vis skambindavau į reanimaciją paklausti, kaip mano kūdikis laikosi. Gydytojas sakė, kad pirmąją naktį po operacijos du kartus jo širdelė stojo. Bet gydytojai ten tikrai gerai dirba. Dėkui jiems ir Dievui – vaikas pradėjo sveikti.

Pamenu, kaip po šios operacijos praėjus kuriam laikui vyras atvežė į ligoninę vyresniuosius vaikus ir mes nuėjome į reanimacijos skyrių jo aplankyti, – Matukas iš karto pažino brolius (šypsosi).

Ar reikėjo dar kitų operacijų?

Edita: Gydytojai aptiko dar vieną problemą – echoskopijos rodo, kad kažkur prie širdies turi būti kraujagyslės susiaurėjimas, dėl kurio echoskopas rodo didelį gradientą (padidėjusį kraujo spaudimą), bet gydytojai iki šiolei neaptinka, kur konkrečiai jis yra. Kai per kirkšnį zondavo ir pasiekė tą vietą, pamatė, kad ten viskas lyg ir gerai, todėl nieko nedarė. Dar ir dabar yra likusi ši problema, tik kol kas gydytojai neišsiaiškina, kas ten yra.

Rytis: Kol kas tai nekelia didelių bėdų, todėl gydytojai drastiškų priemonių ir nesiima.

Kaip dažnai tenka važiuoti apžiūrai? Kokia Matuko sveikata dabar?

Edita: Pradžioje, po operacijos reikėjo lankytis Santariškėse patikrinimui kas porą mėnesių, vėliau – kas keturis, po to – kas šešis mėnesius. O 2018 metais mums pasakė atvykti tik po metų – tad buvome labai laimingi. Kiekvieną kartą, kai važiuodavome tikrintis, vykdavome su lagaminais – pasiruošę, jei reiktų gulti į ligoninę ilgesniam laikui.

Paskutinį kartą Santariškėse pas gydytoją lankėmės šių metų birželio 12 d. Matukui diagnozuotas širdies nepakankamumas, dėl komplikacijos širdyje, kur matomas didelis gradientas, išrašė vaistukų ir liepė atvykti apžiūrai vėl po metų.

Ką dar prisimenate ir norėtumėte pasakyti?

Rytis: Dievas pravedė per visus kalnus ir slėnius. Iki tų 2014 metų turėjau daug negerų įpročių, bet Dievas išgrynino – tai ir liko tuose 2014 metuose (šypsosi). Tais metais daug artimiau pažinau Dievą – Jis patraukė mano širdį prie savęs ir atvėrė daug dalykų. Pagyvėjo ir mūsų šeimos bendravimas su Dievu. Pastaraisiais metais Dievas tikrai džiugina – matome, kad ir sūnūs ieško Dievo. Vyriausiasis sūnus baigė muzikos mokyklą ir kartais šlovina Dievą su bažnyčios šlovinimo grupe. Vidurinysis taip pat yra išgyvenęs Dievo prisilietimą. Matome, kad Dievas lieja savo malonę, darbuojasi ir saugo mūsų šeimą – labai tuo džiaugiamės.

Aš vis prisimenu tuos Dievo žodžius: „Jis – mano rankose.“ Prisimenu ir savo klausimą Dievui: „Kodėl leidai pamatyti tą pirmąjį, vos gimusio kūdikėlio žvilgsnį, ir staiga iš manęs jį atimi?..“ Nes tik gimęs jis verkė, bet kai pašaukiau jį vardu, akimirkai nurimo, pažvelgė į mane savo didelėmis akytėmis, nusisuko ir vėl instinktyviai pradėjo verkti. Tuo metu pajutau, kad manyje liko kažkas neapsakomai nuostabaus ir be galo brangaus.

Edita: Vardą Matukui buvome išrinkę dar prieš gimimą – vardu vadindavome ir dar jam negimus. Labai patiko ir šio vardo reikšmė – „Dievo dovana“.

Rytis: Suprantu, kad Dievas pasigaili iš savo gailestingumo. Taip pat suprantu, kad jei kartais Dievas ir neatsako, neateina pagalbon, kaip mes įsivaizduojame, visgi Jis išlieka didžiai gailestingas Dievas. Jis tikrai yra suverenus Dievas, ir visa išeina į gera tiems, kurie eina per gyvenimą Juo tikėdami. Dabar aiškiai suvokiu, kad Dievo žodžiai „Jis – mano rankose“ ir tas apreiškimas yra Jo pergalės dovana Matukui ir didelis liudijimas mums, kad nenustotume tikėję Juo ir vis labiau Jį pažintume, nes Jis – Dievas.

Dėkojame visai bendruomenei, palaikiusiai mus tuo sunkiu metu. Iš mūsų bendruomenės brolių ir seserų patyrėme daug visakeriopos pagalbos. Pajautėme, kad tikrai esame jūsų, bendruomenės, dalis. Ačiū Viešpačiui už jus visus.

Dėkojame už nuoširdų liudijimą. Linkime Matukui ir visiems Jums sveikatos ir Dievo apsaugos.

Kalbino Žaneta Martingale 

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“ (2019 m. vasara)

 

 

Bendrinti: