Dažnai girdžiu, kad tikinčiųjų Dievu problema yra ta, kad jie yra tikintieji. Problema – kad jie tiki. Mokslas yra daug pranašesnis, nes jam nereikia tikėjimo. Skamba puikiai, tačiau bėda, jog tai pats klaidingiausias teiginys.
Pamenu, kaip su ateistu Piteriu Singeriu (Peter Singer), visame pasaulyje žymiu etikos žinovu iš Prinstono universiteto (JAV) diskutavome apie Dievo egzistavimą jo gimtajame mieste Melburne, Australijoje. Kai klausytojams pasakiau, kad užaugau Šiaurės Airijoje ir mano tėvai buvo krikščionys, Singeris pasakė, jog būtent tai yra vienas iš jo argumentų prieš religiją: žmonės linkę perimti tikėjimą iš tos aplinkos, kurioje jie užaugo. Jo nuomone, religija yra tiesiog paveldo ir aplinkos, o ne tiesos klausimas. Tada jo paklausiau: „Piteri, ar Jūsų tėvai buvo ateistai?“ „Mano motina tikrai buvo ateistė, o tėvas turbūt labiau agnostikas“, – atsakė jis. „Na, vadinasi, ir Jūs perėmėte savo tėvų tikėjimą“, – pasakiau. „Mano nuomone, tai nėra tikėjimas“, – atsakė jis. „Žinoma, kad tai tikėjimas – negi Jūs tuo netikite?“ – atsakiau. Auditorija prapliupo juoktis.
Po to sužinojau, kad virtualioje erdvėje pasipylė klausimai: negi toks žymus filosofas kaip Piteris Singeris nesupranta, kad jo ateizmas yra tikėjimo sistema? Negi jis negirdėjo apie tokius žmones, kaip kosmologas, astronomas Alanas Sandedžis (Allan Rex Sandage), kuris įsitikino, kad Dievas egzistuoja, ir vėliau atsivertė į krikščionybę?
Kas yra tikėjimas?
Dauguma žymiausių ateistų sutinka su Singerio prieštaromis ir daro lygiai tokius pačius absurdiškus pareiškimus. „Ateistai neturi tikėjimo“, – sako Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins), tačiau jo knygoje „Dievo iliuzija“ kalbama apie tai, kuo jis tiki, – apie ateistinę natūralizmo filosofiją. Dokinsas, kaip ir Singeris, galvoja, kad tikėjimas yra religinė sąvoka, kuri reiškia tikėjimą tuo, kas nepagrįsta įrodymais. Tačiau jie labai klysta. Tikėjimas yra įprasta, kasdien vartojama sąvoka ir, ją vartodami, jie norom nenorom išsiduoda.
Oksfordo anglų kalbos žodyne rašoma, kad žodis „tikėjimas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio fides, kuris reiškia ištikimybę arba pasitikėjimą. Jei esame protingi, paprastai nepasitikime žmonėmis ar faktais, neturinčiais įrodymų. Juk priimdami motyvuotus ir įrodymais pagrįstus sprendimus mes praktikuojame tikėjimą – pamąstykite, kaip jūs įtikinate banko vadybininką jumis pasitikėti, arba kodėl nusprendžiate lipti į autobusą ar į lėktuvą.
Tikėjimas be įrodymų paprastai yra vadinamas aklu (pasi)tikėjimu, ir, be abejo, visose religijose rasite aklai tikinčių pasekėjų. Aklas tikėjimas gali būti pavojingas – tai liudija 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai. Negaliu kalbėti apie kitas religijas, bet tikėjimas, kurio tikimasi iš krikščionių, tikrai nėra aklas. Priešingu atveju manęs tai nedomintų.
Evangelijos pagal Joną autorius rašo: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (Jn 20, 30–31). Jonas mums sako, kad pasakodamas apie Jėzaus gyvenimą jis užrašė liudytojų parodymus, kuriais galima pagrįsti tikėjimą Kristumi. Iš tiesų galima tvirtai teigti, kad didžioji evangelijų teksto dalis pagrįsta liudytojų pasakojimais.
Ar ateistai turi tikėjimą?
Ši painiava dėl tikėjimo prigimties daugelį žmonių veda prie kitos didelės klaidos – jie mano, kad nei ateizmas, nei mokslas nėra susiję su tikėjimu. Ironiška, bet ateizmas yra įsitikinimų sistema, o mokslas negali apsieiti be tikėjimo.
Fizikas Polas Deivisas (Paul Davies) sako, kad teisingas mokslinis požiūris iš esmės yra teologinis: „Mokslas gali judėti į priekį tik tada, kai mokslininkas priima iš esmės teologinę pasaulėžiūrą.“ Jis pabrėžia, kad „net ir labiausiai ateistiškai nusiteikęs mokslininkas su tikėjimu priima (išskirta autoriaus) <...> tą gamtos įstatymų tvarką, kuri bent iš dalies mums yra suprantama“. Albertas Einšteinas yra pasakęs: „<...> mokslą gali kurti tik tie, kurie yra persmelkti siekio pažinti ir atrasti tiesą. Tačiau šių jausmų šaltinis trykšta iš religijos srities. Jam taip pat priklauso tikėjimas galimybe, kad pasaulio egzistencijai galiojantys dėsniai yra racionalūs, t. y. suvokiami protu. Neįsivaizduoju tikro mokslininko be šio gilaus tikėjimo (išskirta autoriaus). Šią situaciją galima nusakyti taip: mokslas be religijos yra luošas, religija be tikėjimo yra akla.“
Akivaizdu, kad Einšteinas nesutiktų su Dokinso iliuzija, kad visas tikėjimas yra aklas tikėjimas. Einšteinas kalba apie „gilų mokslininko tikėjimą“ racionaliu visatos suprantamumu. Jis neįsivaizdavo mokslo be tokio tikėjimo. Pavyzdžiui, mokslininkai tiki, jog egzistuoja elektronai ir Einšteino reliatyvumo teorija, nes abu šiuos dalykus patvirtina stebėjimais ir eksperimentais pagrįsti įrodymai.
Mano kvantinės mechanikos dėstytojas Kembridže, profesorius Džonas Polkingornas (John Polkinghorne) rašė: „Mokslas nepaaiškina fizinio pasaulio matematinio suprantamumo, kadangi tai, kad jis toks yra, yra pamatinis mokslo tikėjimas...“ Netikint šiuo suprantamumu, negalima pradėti nagrinėti fizikos.
Taigi ar mokslininkai, remdamiesi šiais įrodymais, tiki racionaliu visatos suprantamumu, leidžiančiu jiems užsiimti mokslu? Pirmiausia reikia pastebėti, kad žmogaus protas nesukūrė visatos. Šis dalykas toks akivaizdus, kad iš pradžių gali pasirodyti nereikšmingas, tačiau iš tikrųjų tai labai svarbu, norint įvertinti savo pažinimo gebėjimų pagrįstumą. Mes ne tik nesukūrėme visatos, bet nesukūrėme ir savo proto galių. Mes galime lavinti savo proto gebėjimus, tačiau jų nesukūrėme. Tad kaip gali būti, kad tai, kas vyksta mūsų galvelėse, gali bent kiek teisingai apibūdinti tikrovę? Kaip gali būti, kad matematiko galvoje išmąstyta matematinė lygtis gali atitikti visatos veikimą?
Būtent šis požiūris paskatino Einšteiną pasakyti: „Labiausiai nesuprantamas dalykas yra tai, kad pasaulis yra suprantamas.“ Panašiai garsiame straipsnyje „Neracionalus matematikos efektyvumas gamtos moksluose“ rašė ir Nobelio premijos laureatas fizikas Judžinas Vigneris (Eugene Wigner). Tačiau tai yra nepagrįsta tik ateistiniu požiūriu. Biblijos požiūriu tai puikiai atitinka teiginius: Pradžioje buvo Žodis <...> ir Žodis buvo Dievas. <...> Visa per Jį atsirado (Jn 1, 1–3).
Kartais, kalbėdamasis su kolegomis mokslininkais, klausiu: „Kaip jūs nagrinėjate mokslą?“ „Savo protu“, – atsako vieni, o kiti, kurie laikosi požiūrio, kad protas yra smegenys, atsako: „Darbuojasi mano smegenys.“ „Papasakokite man apie savo smegenis. Kaip jos atsirado?“ „Natūralių, proto nevaldomų procesų būdu.“ „Tai kodėl tuomet jomis pasitikite? – klausiu. – Jei manytumėte, kad jūsų kompiuteris yra galutinis natūralių, proto nevaldomų procesų produktas, ar juo pasitikėtumėte?“ „Nė už ką“, – pasigirsta atsakymas. „Tuomet akivaizdu, kad turite problemų.“ Po dramatiškos pauzės kartais jie manęs paklausia, iš kur ištraukiau tokį argumentą. Atsakymas juos ganėtinai nustebina – iš Čarlzo Darvino raštų. Jis rašė: „<...> man visada kyla baisi abejonė, ar žmogaus proto, išsivysčiusio iš žemesniųjų gyvūnų proto, įsitikinimai yra vertingi ir ar jais apskritai galima pasitikėti.“
Remdamasis akivaizdžia šio teiginio logika, fizikas Džonas Polkingornas teigia, kad, jei psichikos įvykius supaprastinsime iki fizikos ir chemijos, sunaikinsime prasmę. Kodėl? „Nes mintis pakeičiama neutraliais elektrocheminiais veiksmais. Du tokie įvykiai negali susidurti racionaliame diskurse. Jie nėra nei teisingi, nei neteisingi, – jie tiesiog įvyksta. Racionalaus diskurso pasaulis išnyksta absurdiškame sinapsių žybsnyje. Tiesą sakant, tai negali būti teisinga, ir nė vienas iš mūsų netiki, kad taip yra.“
Polkingornas yra krikščionis, tačiau šią problemą įžvelgia ir kai kurie žinomi ateistai. Džonas Grėjus (John Gray) rašo: „Šiuolaikinis humanizmas – tai tikėjimas, kad pasitelkusi mokslą žmonija gali pažinti tiesą ir taip būti laisva. Tačiau, jei Darvino natūralios atrankos teorija yra teisinga, tai neįmanoma. Tuomet žmogaus protas tarnauja evoliucinei pažangai, o ne tiesai.“
Panašiai mąsto ir kitas žymus filosofas Tomas Neiglis (Thomas Nagel), parašęs knygą „Protas ir kosmosas“ su provokuojančia paantrašte „Kodėl neodarvinistinis požiūris į pasaulį yra beveik neabejotinai klaidingas“. Neiglis yra tvirtas ateistas, kuris sąžiningai sako: „Aš nenoriu, kad Dievas egzistuotų.“ Ir vis dėlto jis rašo: „Tačiau jei psichika nėra vien fizinė, jos neįmanoma iki galo paaiškinti fizikos mokslu. Evoliucinis natūralizmas reiškia, kad neturėtume rimtai vertinti jokių savo įsitikinimų, įskaitant mokslinį pasaulio suvokimą, nuo kurio priklauso pats evoliucinis natūralizmas.“
Tai reiškia, kad natūralizmas, taigi ir ateizmas, griauna paties racionalumo, kuris būtinas norint sukurti, suprasti ar tikėti bet kokiu argumentu, jau nekalbant apie mokslinį argumentą, pagrindus. Ateizmas pradeda atrodyti kaip didžiulis sau prieštaraujantis klaidingas įsitikinimas – „atkaklus klaidingas įsitikinimas, kurio laikomasi esant stipriems priešingiems įrodymams“.
Žinoma, aš nepripažįstu ateizmo, nes tikiu, kad krikščionybė yra tiesa. Bet taip pat atmetu jį, nes esu mokslininkas. Kaip man gali daryti įspūdį pasaulėžiūra, kuri griauna mokslui reikalingą racionalumą? Mokslas ir Dievas puikiai dera. Mokslas ir ateizmas nedera.
Paprastumas ir sudėtingumas
Kitas būdas į tai pažvelgti – dar kartą pamąstyti apie paaiškinimus. Moksle dažnai mokoma, kad teisingas paaiškinimas siekia sudėtingus dalykus paaiškinti paprastesniais. Tokį paaiškinimą vadiname redukcionistiniu, ir jis sėkmingai taikomas daugelyje sričių. Vienas iš pavyzdžių gali būti vanduo – sudėtinga vandens molekulė yra sudaryta iš paprastesnių elementų – vandenilio ir deguonies.
Tačiau redukcionizmas veikia ne visur. Tiesą sakant, yra viena sritis, kur jis visai neveikia. Bet koks išsamus valgiaraštyje išspausdintų žodžių paaiškinimas turi būti susijęs su kažkuo daug sudėtingesniu nei popierius ir rašalas, iš kurių padarytas tas valgiaraštis. Jis turi apimti ir stulbinamai sudėtingą valgiaraštį sudariusio asmens protą. Šį paaiškinimą mes puikiai suprantame. Kad ir kokie automatizuoti būtų procesai, kurių metu buvo pagamintas popierius ir rašalas bei atliktas spausdinimas, kažkas tą meniu sukūrė ir apipavidalino. Tai reiškia, kad matydami ką nors, kas yra susiję su informacija, panašia į kalbą, darome prielaidą, kad dalyvauja ir protas.
Dabar mes žinome, kad DNR yra informaciją sauganti makromolekulė. Žmogaus genomas užrašytas chemine abėcėle, kurią sudaro vos keturios raidės, bet ji yra daugiau kaip 3 mlrd. raidžių ir joje įrašytas genetinis kodas. Šia prasme tai ilgiausias kada nors atrastas „žodis“. Jei neprotingi gamtiniai procesai negali sukurti atspausdinto prasmingo meniu – jam sukurti reikia proto indėlio, – ką galime pasakyti apie žmogaus genomą? Argi jis ne daug stipriau rodo, kad buvo sukurtas protu – Dievo protu?
Ateistinė filosofija prasideda nuo materijos ir (arba) energijos (arba šiais laikais – nuo „nieko“) ir teigia, kad gamtos procesai ir gamtos dėsniai, kad ir iš kur jie būtų kilę, iš nieko sukūrė visa, kas yra – kosmosą, biosferą ir žmogaus protą. Manau, kad šis teiginys siekia mano proto ribas, ypač kai jis lyginamas su bibliniu požiūriu, jog pradžioje buvo Žodis. <...> ir Žodis buvo Dievas. <...> Visa per Jį atsirado (Jn 1, 1–3). Ši krikščioniškoji pasaulėžiūra pirmiausia susijusi su tuo, kad galime suformuluoti gamtos dėsnius ir juos apibūdinti matematikos kalba. Antra, ji puikiai dera su genetinės informacijos, užkoduotos DNR, atradimu. Mokslas atskleidė, kad gyvename žodžiais pagrįstoje visatoje, o šias žinias įgijome samprotaudami.
K. S. Luisas šį teiginį ginčija, teigdamas, kad „jei žmogaus samprotavimai nėra teisingi, joks mokslas negali būti teisingas“. Jei galutinė tikrovė nėra materiali, tai neatsižvelgti į tai mūsų kontekste reiškia nepaisyti svarbiausio fakto. Tačiau antgamtinis matmuo ne tik pamirštamas, bet daugelis į jį visiškai neatsižvelgia. K. S. Luisas pastebi: „Natūralizmo šalininkai taip įsitraukė į apmąstymus apie natūralųjį pasaulį (gamtą), jog neatkreipė dėmesio į tai, kad mąsto. Kai tik atkreipiame į tai dėmesį, tampa akivaizdu, kad jų pačių mąstymas negali būti tik natūralus (gamtos) reiškinys, taigi egzistuoja kažkas daugiau nei gamta.“
Mokslas ne tik neatmeta antgamtiškumo, bet kaip tik pats mokslo ar bet kurios kitos racionalios veiklos vykdymas jį įtraukia. Biblija suteikia mums pagrindą pasitikėti protu, o ateizmas to nesuteikia. Tai visiškai priešinga tam, kaip mąsto daugelis žmonių.
Iš knygos „Can Science Explain Everything?“ vertė Jurga Domarkaitė
_64x64_9de.jpg)
