Nesėkmės

Esu krikščionis jau daugiau nei trisdešimt metų. Per savo krikščionišką gyvenimą dalyvavau daugiau nei keliuose tūkstančiuose bažnyčios tarnavimų, šimtuose maldų Wheatono koledžo maldos namuose ir daugybėje krikščioniškų seminarų, konferencijų ir pan., kuriuos rengė „Campus Crusade“ ir kitos tarnystės. Tačiau per visą šį laiką nė karto – nė vieno karto per maždaug trisdešimt metų – negirdėjau pamokslininkų kalbant apie nesėkmes. Tiesą sakant, tikriausiai ir pats nebūčiau rimtai apmąstęs šios temos, jeigu ne skaudi mano paties patirtis.

Manau, jog pamokslininkai retai nagrinėja šią temą ne todėl, kad tema ne itin svarbi. Kiekvienas nesėkmę patyręs krikščionis žino, koks skaudus gali būti šis patyrimas ir kokie klausimai iškyla tuo metu: Kur yra Dievas? Kaip Jis galėjo leisti, kad tai įvyktų? Ar aš esu už Jo valios ribų? Ką man dabar daryti? Ar Dievui iš tikrųjų rūpi? Ar Jis apskritai egzistuoja? Tai kankinantys klausimai. Ką krikščioniui reiškia nesėkmė?

Sprendžiant šią problemą, manau, pirmiausia turime atskirti dviejų tipų nesėkmes: nesėkmę krikščioniškame (dvasiniame) gyvenime ir nesėkmę krikščionio (tikinčiojo) gyvenime. Kalbėdamas apie nesėkmę krikščioniškame gyvenime, turiu omenyje nesėkmę tikinčiojo santykiuose su Dievu. Pavyzdžiui, krikščionis gali patirti nusivylimą ir nesėkmę dėl to, kad atsisakė paklusti Dievo pašaukimui, pasidavė pagundai, susituokė su nekrikščioniu ar pan. Tokią nesėkmę lemia nuodėmė. Iš esmės tai dvasinė problema, moralinė ir dvasinė nesėkmė.

Tačiau nesėkmė krikščionio gyvenime nėra susijusi su dvasine elgsena, tai nėra nuodėmės pasekmė. Tai tiesiog pralaimėjimas, kurį kasdieniame gyvenime patiria tikintysis. Pavyzdžiui, krikščionis verslininkas gali bankrutuoti, krikščionis sportininkas gali matyti, kaip jo vaikystės svajonės žlunga, nepatekus į aukščiausiąją lygą, tikintis studentas, nepaisant visų pastangų, gali nebaigti studijų, o krikščionis darbininkas gali likti bedarbis ir kurį laiką negauti darbo. Tokie atvejai nėra žmogaus santykių su Dievu nesėkmės, tai nesėkmės įprastame gyvenimo kelyje. Tai tiesiog nutinka ir krikščionims.

Ervinas Lutzeris populiarioje knygoje „Nesėkmė: galinės durys į sėkmę“ (Erwin Lutzer, Failure: The Back Door to Success) tyrinėja skirtumą, kurį bandau čia apibrėžti. Jis nesėkmes krikščioniškame gyvenime priskiria kūno geismui (seksualinis pasitenkinimas), gyvenimo puikybei (egoizmas) arba akių geismui (godumas). O nesėkmė, kuri su šiais elementais nesusijusi, yra tiesiog gyvenimo dalis. Lutzeris nemato jokių ypatingų sunkumų dėl antrojo tipo nesėkmių, tačiau pirmosios rūšies nesėkmes laiko problemiškomis. Jis rašo: „Kas lemia nesėkmę? Kas verčia žmogų gyvenimo pabaigoje pripažinti, kad gyveno veltui? Kas skatina žmogų žudytis dėl to, kad jis nėra toks gabus kaip kiti?.. Kas verčia vyrą teršti krikščionio vardą užmezgant romaną su kaimyno žmona? Atsakymas: nuodėmė – konkrečiai: puikybė, godumas arba juslinis potraukis.

Žinoma, pasitaiko nesėkmių, visiškai nesusijusių su nuodėmingais motyvais: mokiniui gali nepasisekti mokykloje, žmogus gali neprotingai investuoti. Daug žmonių patyrė nesėkmių darbe arba tiesiog nepasiekė savo tikslų. Neturėtume sumenkinti tokio tipo nesėkmių, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos nėra tokios rimtos kaip nesėkmės dvasiniame gyvenime.“

Be abejo, nuodėmė veda į nesėkmę! Ko kito galėtume tikėtis? Nesunku suprasti ir tai, kaip tokias nesėkmes spręsti: atgailauti, išpažinti, tikėti ir paklusti. Tačiau nesėkmė dvasiniame gyvenime manęs neglumina, ypač kai apmąstau savo kūno silpnybes. Nenuostabu, kad mes nusidedame ir patiriame nesėkmių.

Tačiau antroji nesėkmių rūšis man kelia problemų. Kaip žmogus, kuris gyvena tikėdamas ir paklusdamas Viešpačiui, gali įkristi į nesėkmės duobę? Pagalvokime apie tai. Ar gali paklusnumas Dievo valiai vesti į nesėkmę? Tai iš tiesų glumina. Todėl noriu sutelkti mūsų dėmesį būtent į šią nesėkmių rūšį – nesėkmę tikinčiojo gyvenime.

Daugelį metų maniau, kad pagal Dievo valią gyvenantiems krikščionims negali nesisekti. Gal tiesiog buvau nepaprastai naivus, nors taip nemanau. Rimtai apsvarsčiau šį klausimą ir patikslinau savo poziciją keliais svarbiais punktais. Pavyzdžiui, atskyriau nesėkmę nuo persekiojimo. Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad gyvenantys dievobaimingą gyvenimą Kristuje Jėzuje patirs persekiojimų, ir Jėzus sakė, kad jie bus dėl to palaiminti (žr. 2 Tim 3, 12; Mt 5, 10–12). Negalima sakyti, kad krikščionys, kurie dėl savo tikėjimo mirė koncentracijos stovyklose, prarado darbą ar buvo kitaip diskriminuojami, patyrė nesėkmę.

Nesėkmę atskyriau ir nuo išbandymų. Šventasis Raštas aiškiai sako, kad krikščionys nėra apsaugoti nuo išbandymų, kad išbandymai padeda bręsti ir ugdo ištvermę. Be išbandymų liktume lyg išlepę vaikai. Manau, jei ištversime išbandymus pasikliaudami Dievo stiprybe, Jis nepaliks mūsų ir padės pasiekti pergalę. Man tiesiog atrodo nelogiška, kad Dievas pašauktų žmogų kokiai tarnystei, o kai tas žmogus paklūsta kvietimui ir pasikliauja Dievo stiprybe, leistų jam žlugti. Ir mano pozicija turi tam tikrą biblinį pagrindą. Pažvelkime į 1-ą psalmę: Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; kad ir ką jis darytų, jam sekasi (Ps 1, 1–3).

Ar galėtų būti dar aiškiau? Visa, ką jis daro, jam sekasi! Tačiau tada patyriau siaubingą asmeninę nesėkmę, kuri privertė mane visa tai permąstyti. Tai įvyko, kai mudu su Džene gyvenome Vakarų Vokietijoje ir mano teologijos doktorantūros studijos Miuncheno universitete pas garsųjį teologą Volfhartą Panenbergą ėjo į pabaigą. Mano disertacija jau buvo patvirtinta, liko tik išlaikyti žodinį teologijos egzaminą.

Nežinodamas, ko tikėtis, ne kartą mėginau tartis su Panenbergu dėl susitikimo – norėjau aptarti egzaminą, kad galėčiau pasiruošti. Tačiau man taip ir nepavyko su juo susitikti (vokiečių profesoriai paprastai daug uždaresni nei jų kolegos amerikiečiai). Taigi nuėjau pas jo asistentą, puikų jauną teologą, kuris daktaro laipsnį įgijo taip pat vadovaujant Panenbergui. Mintį ruoštis egzaminui jis atmetė. „Pamiršk!“ – sakė jis. Na, aš nebuvau toks kvailas, todėl dar atkakliau prašiau pasakyti, kaip man pasiruošti egzaminui. „Panenbergas visada klausia tik apie jo paties raštus, – pasakė jis, – tik iš to, ką jis parašė.“

Tai man atrodė gera strategija, todėl per kelias savaites perskaičiau ir išstudijavau beveik viską, ką jis kada nors buvo parašęs. Atrodė, kad įvaldžiau jo mintis.

Egzamino dieną įėjau į Panenbergo kabinetą. Beveik iš karto viskas ėmė klostytis blogai. Panenbergas ėmė klausinėti to, kas nebuvo aptarta jo raštuose. Jis klausinėjo apie vieno ar kito teologo ypatumus, o aš negalėjau į klausimus atsakyti. Vėl ir vėl turėjau pripažinti, kad nieko neišmanau. Mane apėmė toks bejėgiškumas ir baimė, kad net sunku tai perteikti.

Klausimas po klausimo supratau, kad mano daktaro laipsnis tarsi pro pirštus byrantis smėlis slysta man iš rankų... Nieko negalėjau padaryti, kad tai sustabdyčiau. Ši kankynė tęsėsi beveik valandą. Egzamino pabaigoje, norėdamas, kad mano nesėkmė visiems būtų akivaizdi, Panenbergas, tarsi norėdamas nusileisti iki mano žinių lygio, uždavė porą nuolaidžiai lengvų klausimų. Jis visiškai mane pažemino.

Iš teologijos katedros išėjau sugniuždytas. O buvome su Džene sutarę susitikti šventinei vakarienei restorane. Ji pribėgo prie manęs šypsodamasi, jos akys spindėjo viltimi. „Brangioji, aš neišlaikiau egzamino“, – išlemenau. Ji negalėjo tuo patikėti. Visa tai įvyko prieš pat Kalėdas. Gruodžio 23 d. planavome grįžti į Jungtines Valstijas aplankyti mano šeimos ir ketinau pradėti dėstyti Trejybės universiteto mokykloje Dirfilde, Ilinojaus valstijoje. Dabar važiavome namo pralaimėję. Lyg to dar būtų negana, skrydžio metu dingo mūsų IBM rašomoji mašinėlė, pavogė Dženės rankinę, kurioje ji buvo susikrovusi vertingiausius asmeninius daiktus, o aš pamečiau savo kontaktinius lęšius! Tačiau šie materialiniai nuostoliai buvo niekis palyginus su vidine mano sumaištimi negavus daktaro laipsnio. Tiesiog negalėjau suprasti, kodėl Dievas leido tam įvykti. Jis pašaukė mus į Vokietiją ir stebuklingai pasirūpino mano studijų finansavimu. Mes vykdėme Jo valią – buvau tuo tikras. Nebuvau aplaidus ar pernelyg pasitikintis savimi. Ne kartą bandžiau susitikti su dėstytoju, bet jis visada buvo per daug užsiėmęs, todėl egzaminui ruošiausi savarankiškai.

Mes labai nuoširdžiai ir ištikimai dėl to egzamino meldėmės, mane užtarė ir kiti dvasios kupini krikščionys Jungtinėse Valstijose. Egzaminas vyko sąžiningai (negaliu to paneigti), aš jo tiesiog neišlaikiau, ir viskas. Bet kodėl Dievas leido tam įvykti? Kaipgi Jo pažadai: Visa, ką jis daro, jam sekasi. <...> Ko tik prašysite mano vardu…? Ši mano nesėkmė tapo dvasine tikėjimo krize. Jaučiausi įskaudintas ir sugėdintas, bet dar labiau – išduotas Dievo. Ar kada galėsiu Juo vėl pasitikėti?

Vėliau apmąstant savo jausmus man tapo aišku, kad 1-os psalmės eilučių negalima priimti kaip visuotinio pažado visiems atvejams. Krikščionims ne visada sekasi tai, ką jie daro. Kartais ir jiems nepavyksta, ir tai tiesiog faktas.

Kas nors gali sakyti: „Žmogaus patirtis nepaneigia Dievo žodžio! Jo pažadai galioja, nepriklausomai nuo jūsų patirties.“ Bet juk ir Šventasis Raštas pateikia nesėkmių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Dievas buvo pažadėjęs Kanaano žemę atiduoti dvylikai Izraelio giminių. Tačiau Teisėjų knygos 1 skyriuje skaitome: Viešpats buvo su Judu, ir jis užėmė kalnyną. Bet jis nepajėgė išstumti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių kovos vežimų (Ts 1, 19). Pažvelkite, sakoma, kad Viešpats buvo su Judu ir jie užkariavo kalnuotą vietovę, tačiau lygumose jiems nepavyko nugalėti priešų, nes šie turėjo geležinių vežimų! Atrodo nelogiška: Dievas buvo su jais, bet jiems vis dėlto nepavyko. Kaip suprasti tokią nesėkmę?

Kai kurie žmonės į šį klausimą gali atsakyti teigdami, jog Dievas neturi konkrečios valios mūsų gyvenimui. Jų manymu, Dievo valia yra bendras Jo troškimas, kad mes paklustume Jo etiniams ir dvasiniams įsakymams, kad charakteriu panašėtume į Kristų ir pan. Tačiau Jis neturi konkrečios valios atskiriems asmenims, kuri apimtų tokius dalykus kaip išsilavinimo įgijimas, vedybos su tam tikru asmeniu ar konkretus verslo sandoris. Tad kai imamės šių dalykų, darome tai visiškai savo iniciatyva ir galime patirti nesėkmę.

Nors toks aiškinimas daugeliui žmonių, regis, patinka, man jis atrodo netinkamas. Pirmiausia, jis reiškia, kad Dievo suvereniteto, aprūpinimo ir vadovavimo samprata yra nepakankama. Nors Biblija moko apie žmogaus laisvę, joje taip pat stipriai pabrėžiama suvereni Dievo kontrolė ir aprūpinantis vadovavimas viskam, kas vyksta. Niekas pasaulyje nevyksta be tiesioginio Dievo noro arba, nuodėmingų poelgių atveju, bent jau be Jo leidimo. Be to, Dievas taip rūpestingai sutvarkė pasaulį, kad Jo tikslai bus pasiekti net per tai, ką mes nusprendžiame daryti. Taigi, Jis nėra abejingas mūsų sprendimams – Jis pažadėjo vadovauti mums darant sprendimus. Visa tai rodo, kad Dievas turi konkrečią valią mūsų gyvenimui.

Tačiau, antra, šis siūlomas sprendimas iš tikrųjų nesprendžia problemos esmės. Juk net jei Dievas neturi konkrečios valios mūsų gyvenimui, išlieka faktas, kad Jis pažadėjo būti su mumis, suteikti mums jėgų ir padėti. Štai kodėl Teisėjų knygos pavyzdys yra toks gluminantis. Viešpats buvo su jais, bet jie vis tiek patyrė nesėkmę. Taigi net jei Dievas neturi konkrečios valios mūsų gyvenimui, tai vis tiek nepaaiškina, kodėl mums nepasiseka, kai nusprendžiame veikti, pasitikėdami Jo jėga.

Taip aš priėjau prie man visiškai naujos įžvalgos apie Dievo valią – Dievo valia mūsų gyvenimui gali apimti ir nesėkmę. Nes yra dalykų, kurių Jis negalėtų mūsų išmokyti, kai viskas klostosi gerai, tad Dievas gali pasitelkti ir nesėkmes.

Neišlaikytas doktorantūros egzaminas privertė mane peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus. Kai per Kalėdas grįžome namo, pranešiau tėvams, kad neišlaikiau egzamino žodžiu ir negavau daktaro laipsnio. Mano nuostabai, mama tarė: „Kam tai rūpi?“ Buvau priblokštas! Man tai atrodė tarsi gyvenimo katastrofa, o ji tik gūžtelėjo pečiais, tarsi tai būtų visai nesvarbu. Mano mintys prašviesėjo – supratau, kad tam tikra prasme tai iš tikrųjų nėra labai svarbu, juk gyvenime yra daug vertesnių dalykų nei daktaro laipsnis, publikacijos ir akademinė šlovė. Galiausiai iš tikrųjų svarbūs yra žmonių tarpusavio santykiai, ypač šeimoje.

Prisiminiau vieną Vokietijoje sutiktą mokslininką. Jis buvo prieš daugelį metų išsiskyręs ir visa širdimi troško grįžti pas žmoną ir sūnų. „Vedęs visą laiką praleidau laboratorijoje, – pasakojo jis. – Galvojau tik apie savo tyrimus, atmesdamas bet ką kita.“ Jam tai atrodė labai svarbu, bet dabar jis supranta, kad toks požiūris buvo neteisingas. „Buvau kvailys“, – sakė jis.

Ir aš naujai pradėjau vertinti, koks didžiulis palaiminimas yra ištikima žmona, kuri aukojosi ir dirbo kartu su manimi visus tuos studijų metus, mylintys tėvai, priimantys mane besąlygiškai vien dėl to, kad esu jų sūnus. Tos Kalėdos žymėjo naujų santykių su mano tėvais pradžią. Man su Džene jie tapo ne tik tėvais, bet ir draugais.

Kaip matote, aš nesupratau, kas iš tikrųjų yra sėkmė. Tikroji sėkmė yra ne įgyti turtai, valdžia ar šlovė. Tikroji sėkmė slypi dvasinėje sferoje arba, tiksliau sakant, ji atsiveria geriau pažįstant Dievą.

 J. I. Pakeris glaustai išreiškia šią mintį knygoje „Pažink Dievą“: „Mes priartėjome prie ribos, kur galime ir privalome nustatyti savo gyvenimo prioritetus. Žvelgiant į dabartinius krikščionių leidinius susidaro įspūdis, kad svarbiausi krikščionio reikalai šiuolaikiniame pasaulyje yra Bažnyčios vienybė, Kristaus liudijimas visuomenei, krikščionių tarpusavio ir su kitais tikėjimais dialogas, vienokio ar kitokio -izmo paneigimas, krikščioniškos filosofijos ir kultūros plėtra, ir panašiai. Tačiau mūsų pasirinktų studijų krypties fone koncentravimasis į visus šiuos dalykus atrodo tarsi klaidingos krypties didžiulė konspiracija. Žinoma, tai nėra visiškai taip; svarstomos problemos yra tikros ir jas reikia atitinkamai spręsti, tačiau tragiška tai, kad nukreipę savo dėmesį į jas, daugelis jį ten ir laiko, užuot pasirinkę tai, kas buvo, yra ir bus tikrasis kiekvieno žmogaus prioritetas – mokytis pažinti Dievą Kristuje.“

Kai pirmą kartą perskaičiau šį teiginį, buvau priblokštas: „paneigti vienokį ar kitokį -izmą arba sukurti krikščionišką filosofiją...“ Būtent tuo aš ir užsiimu! Ir vis dėlto tai nėra svarbiausia. Galima tai daryti sėkmingai, bet Dievo akyse vis tiek būti nevykėliu.

Tai primena vieną Lutzerio mintį, kuri persekiojo jį, kai jis buvo užimtas pastorius: galbūt jūs nepadarote tiek daug, kiek manote, kad darote. Galima daryti daug dalykų dėl Viešpaties ir vis tiek nebūti žmogumi, kokiu Dievas nori, kad būtume. Iš tiesų aš labiausiai bijau, kad vieną dieną, stovėdamas Viešpaties akivaizdoje, galiu pamatyti, kaip visi mano darbai virsta dūmais – kaip „malkos, šienas ir šiaudai“ (žr. 1 Kor 3, 12–13). Ir ką gi sakė Jėzus? Daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai – pirmi (Mt 19, 30). Galiausiai juk svarbi ne sėkmė pasaulio akyse, o sėkmė Viešpaties akyse.

Tai ir padrąsina, ir apkaltina. Padrąsina, nes net jei ir patiriame nesėkmę, Viešpaties akyse tai gali būti kelias į sėkmę. Turiu nuojautą, kad Dievui rūpi ne tiek tai, ką mes išgyvename, kiek tai, kaip mes tai išgyvename. Nors atliekant kokią užduotį mums gali ir nepasisekti, jei į tą nesėkmę reaguosime su tikėjimu ir drąsa, pasikliaudami Viešpaties stiprybe, o ne įsileisdami kartėlį, puldami į neviltį ar depresiją, Jo akyse būsime sėkmingi.

Kita vertus, tai apkaltina, nes galime manyti, kad daug nuveikiame, kai iš tikrųjų Viešpaties akyse mums nesiseka. Apaštalas Paulius pripažino, kad galima būti gabiu teologu, išdalinti vargšams viską, ką turi, ar net tapti kankiniu dėl Evangelijos skelbimo, tačiau, jei neturi meilės, Dievo akyse nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 1–3). Tikroji sėkmė pasiekiama mylint Dievą ir savo artimą.

Kaip visa tai praktiškai pritaikoma mūsų gyvenime? Galima paminėti du dalykus.

Pirma, iš savo nesėkmių turime mokytis. Kai patiriame nesėkmę, neturėtume perimti lapės iš Ezopo pasakėčios požiūrio į rūgščias vynuoges. Turime analizuoti savo nesėkmę, kad pamatytume, ko galime iš jos pasimokyti. Tai nereiškia, jog reikia bandyti aiškintis, kodėl Dievas leido tam įvykti. Daugeliu atvejų to niekada nesužinosime. <...> Krikščionis, kuris nori žinoti, kodėl Dievas leidžia jam patirti nesėkmę, Pakerio žodžiais tariant, prašosi įleidžiamas į traukinių stoties budėtojų ar net valdymo postą, tačiau mes tiesiog neturime prieigos prie jo. Todėl beprasmiška save kankinti klausimais, kodėl Dievas leido vienai ar kitai nelaimei mūsų gyvenime nutikti.

Nors ne visada įžvelgiame ar suprantame Dievo Apvaizdos planą, iš savo nesėkmių vis tiek galime pasimokyti. Kaip sako Lutzeris, nebūtina žinoti, kodėl Dievas leido mums patirti nelaimę, kad iš jos gautume naudos. Paklauskite savęs, ką toje situacijoje turėjote daryti kitaip arba ką galėtumėte daryti kitaip kitą kartą. Paklauskite savęs, kaip Dievas norėtų, kad mes reaguotume, arba kokį charakterio bruožą tas pralaimėjimas padeda ugdyti. Mokykimės iš savo nesėkmių.

Antra, niekada nepasiduokite. Vien dėl to, kad nepasisekė, gyvenimas nesibaigia. Pamokantis yra Ričardo Niksono pavyzdys. 1960 m. prezidento rinkimuose pralaimėjęs Džonui F. Kenedžiui, Niksonas grįžo į savo gimtąją Kalifornijos valstiją, siekė gubernatoriaus posto ir vėl patyrė nesėkmę. Atrodė, kad jo politinė karjera baigėsi. Tačiau jis tyliai klojo pamatus sugrįžimui. 1968 m. siekdamas prezidento posto jis įveikė Hubertą Hamfrį, o 1972 m. sutriuškino savo varžovą Džordžą MakGoverną. Vėliau prasidėjo Votergeitas. Sugėdintas ir susidūręs su apkalta, jis gėdingai atsistatydino iš prezidento posto. Drįstu teigti, kad niekas nesitikėjo daugiau apie jį išgirsti. Tačiau po kelerių metų jis kalbėjo Oksfordo universiteto Debatų sąjungoje ir diskutavo viešosios politikos klausimais. Jis ir toliau tai darė, ir po kelerių metų žurnalas „Newsweek“ išspausdino straipsnį apie Niksoną. Žurnalo viršelyje, šalia jo nuotraukos, didelėmis geltonomis raidėmis buvo užrašyta: „Jis grįžo!“ Niksonas buvo laikomas savotišku vyresniuoju valstybės veikėju, kurio nuomonė užsienio politikos klausimais ir nuovokūs politiniai patarimai buvo labai paklausūs.

Kai Oksforde Niksono paprašė paaiškinti jo netikėto sugrįžimo paslaptį, jis davė patarimą, kurį vertėtų įsiminti ir mums: „Kai tau nepasiseka, tai nėra visa ko pabaiga. Viskas bus baigta tada, kai tu pasiduosi. Niekada nepasiduok. Niekada, niekada, niekada.“ Puikus patarimas! Jei patyrei nesėkmę, su tavimi nėra viskas baigta. Su tavimi viskas bus baigta tik tada, kai pasiduosi ir sustosi. Todėl nepasiduokite! Pasitelkę Dievo jėgą surinkite savo nesėkmės skeveldras ir pasimokę eikite toliau.

Būtent taip pasielgiau ir aš – džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad mano istorija turi laimingą pabaigą. Vokietijos universitetuose, jei neišlaikai žodinio egzamino, galima jį perlaikyti. Mudu su Džene žinojome, kad turiu pabandyti dar kartą, tai padaryti mane skatino ir mūsų draugai. Taigi, pradėjęs dėstyti Trejybės seminarijoje, visus metus vėl ruošiausi egzaminui žodžiu. <...>

 Metams baigiantis turėjau nemažą krūvą užrašų, kuriuos praktiškai mokėjau mintinai, ir galėjau atsakyti į klausimus iš bet kurios sisteminės teologijos srities – ar tai būtų kristologija, antropologija, soteriologija, ar kas kita – nuo ​​ankstyvųjų apologetų iki viduramžių, taip pat iš Reformacijos, Apšvietos epochos ar XX amžiaus. Buvau pasiruošęs, tačiau vis dar labai išsigandęs.

Kai įžengiau į Panenbergo kabinetą, viskas atrodė beveik taip, kaip anksčiau. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Panenbergas, pradėdamas nuo ankstyvųjų apologetų logos doktrinos, klausinėjo apie Trejybės doktriną. Ir, mano džiaugsmui (kurį vos galėjau nuslėpti!), egzaminui tęsiantis, į kiekvieną klausimą aš pateikiau išsamų ir tikslų atsakymą. Neatsakiau tik vieno klausimo, bet dėl to nesijaučiau blogai! Pats Panenbergas akivaizdžiai džiaugėsi mano sėkme ir skyrė man aukščiausią įvertinimą su pagyrimu. Buvau devintame danguje!

Taigi galiausiai buvo laimėta pergalė Viešpačiui. Tačiau laimėjimas buvo ne tik išlaikytas egzaminas, bet ir daugybė dvasinių pamokų, kurių Dievas mane išmokė. <...>

Galiu nedvejodamas pasakyti, kad per tuos intensyvių studijų metus apie sisteminę teologiją sužinojau daugiau nei per visus seminarijoje praleistus metus. Taigi, nors ir nenorėčiau visko pakartoti, nuoširdžiai džiaugiuosi, jog iš pirmo karto to egzamino neišlaikiau. Taip buvo geriausia, nes dėl tos nesėkmės Viešpaties tarnystei aš pasirengiau kur kas geriau.

Taip pat džiaugiuosi, kad mes nepasidavėme. <...> Net jei man būtų nepavykę ir antrą kartą, bandyti dar kartą vis tiek geriau, nei pasiduoti. Visuomet yra geriau bandyti ir patirti nesėkmę, nei visai nebandyti.

Taigi, patyrę nesėkmę, nepasiduokite! Prašykite Dievo stiprybės judėti pirmyn, ir Jis jums jos duos. Tiesą sakant, ši savybė turi biblinį pavadinimą – ištvermė. Jei teisingai reaguosite į nesėkmę, Dievas ugdys jumyse ištvermę.

Nesėkmės krikščionio gyvenime neturėtų mūsų stebinti. Taip Dievas išmoko mus svarbių dalykų, ir tai yra tikroji sėkmė, amžinybėje svarbi sėkmė. Tad patyrę nesėkmę, nenusiminkite ir nemanykite, kad Dievas jus paliko; verčiau mokykitės iš savo nesėkmių ir niekada nepasiduokite. Tai yra sėkmės formulė.

Ištrauką iš knygos „Hard questions, real answers“ vertė Lina Tamonytė