Nesvarbu, ką padarei ir kur buvai, Aš visada mylėsiu tave nesibaigiančia meile. Gal dar negirdėjote šių žodžių iš Dievo lūpų, tačiau jie nepaneigiami – apie tai kalba visas Šventasis Raštas.
Kai paauglystėje sėdėjau viena baltoje vaikų psichiatrijos skyriaus palatoje, šie vilties žodžiai prasiveržė pro kurtinantį skausmo, nesaugumo ir gėdos triukšmą. Galbūt aš buvau pasiekusi dugną, tačiau ten aš radau Jėzų. Maloningasis Dievas panaudojo tą laiką, kad atvertų mano akis tiesai, jog suvokčiau, kad mano vertė, mano tapatybė ir tikrasis džiaugsmas slypi ne manyje ar aplinkui mane, bet vien tik Kristuje. Tai ne tik pakeitė mano gyvenimo kryptį, bet ir suformavo kelią, kuriuo vedu savo vaikus. Daugelį metų stebėdama, į kokias kovas įsivelia, su kokiais sunkumais susiduria mano vaikai, taip pat aptikau klaidingos tapatybės apraiškų.
Tikroji tapatybė ir vertė
Kiekvieno mūsų vaiko širdyje žioji skylė, kuri turi būti užpildyta. Jie trokšta būti pažinti ir mylimi, kaip vyresnysis ir jaunesnysis broliai Biblijos pasakojime apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32).
Šis palyginimas parodo, kaip mūsų širdys ieško pilnatvės ir vertės, bet dažnai, deja, šalia Dangiškojo Tėvo, o ne Jame. Vienas sūnus pilnatvės ieškojo už „savo ribų“, kitas – savyje. Nors atrodo, kad brolių širdies pozicija ir elgesys skyrėsi, tačiau abiejų motyvacija buvo vienoda: jie abu troško priklausyti, ilgėjosi pilnatvės ir norėjo būti laimingi.
Jeigu mes pažvelgtume giliau į savo vaikų širdis – ką slepia jų emocijos, troškimai, sunkumai, išdidumas ir nesaugumas, – atrastume lygiai tokią pačią motyvaciją. Nesvarbu, ar jie linkę ieškoti vertės savyje, ar juos supančiame pasaulyje, širdies problema išlieka ta pati. Ir viena, ir kita slepia nuodėmingą nepriklausomybės giją, susipynusią su Dievo įdėtu troškimu būti pažintiems, mylimiems ir atrasti pasitenkinimą Tame, kuris juos sukūrė.
Bėgant metams išgyventi iššūkiai atskleidė vieną bendrą mano vaikų ilgesio temą. Dažniausiai jų nerimas kyla ieškant savo tapatybės ir vertės vienu iš trijų būdu.
1. Tobulumo siekis
Mūsų vaikų emocijos ir iššūkiai gali kilti dėl jų bevaisio tobulumo siekimo. Kaip ir vyresnysis brolis palyginime apie sūnų palaidūną, jie stengiasi būti įvertinti dėl savo nuopelnų. Tačiau nerealistiškas tobulumo siekis sukelia tik baimę patirti nesėkmę, bjaurėjimąsi savimi, kai jiems nepasiseka, ir pasmerkimą.
Kai pastebime šią savo vaikų kovą, kreipkime jų dėmesį į išlaisvinančią Evangelijos tiesą, primindami, kad tobulumą rasime ne ten, kur sudėjome viltis, o Jėzuje ir Jo dovanotame tobulame teisume. Evangelijos dovana nėra skirta neklystantiems; ji skirta tiems, kurie žino, kad yra nuodėmingi, ydingi, ir suvokia, jog jiems reikia Jėzaus atleidimo bei malonės. Juk jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nesigirtų (Ef 2, 8–9).
Tikėti Jėzumi reiškia pasitikėti Juo ne tik dėl išgelbėjimo, bet ir dėl to, kad Jo malonė padengia mūsų ribotumą ir žmogiškumą. Mes ir mūsų vaikai galime būti ramūs, nes Jėzus žvelgia į mus su meile ir susižavėjimu, o ne smerkdamas.
2. Klestėjimas
Klestėjimas žada mūsų vaikams laimę, saugumą, komfortą ir žavėjimąsi. Kur problema? Tai tarsi lenktynės, kuriose kažkas vis perkelia finišo juostą tolyn. Mes siekiame laimės, tačiau pasiekę pamatome, kad ji nesuteikia to, ką žadėjo.
Visgi mūsų vaikai žino, jog jie dėvi dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktus džinsus, kad jų draugas šešioliktojo gimtadienio proga dovanų gavo automobilį ir kad visi jų draugai, išskyrus juos pačius, turi naujausius išmaniuosius telefonus. Mes turime privilegiją padėti savo vaikams pamatyti, kad, nepaisant to, ką jie turi, niekas neužpildys tos jų viduje žiojinčios tuštumos. Tai ertmė, kurią užpildyti gali tik Dievas. Mūsų vertė nematuojama pagal tai, kiek ir ko mes turime. Tačiau kultūroje, kurioje kūrinys yra labiau garbinamas už kūrėją, o dovanos labiau už dovanotoją, mes galime padėti savo vaikams pamatyti, kad įsigiję dar vieną naują daiktą jie netaps vertingesni ir laimingesni. Kai galiausiai jie ras savo tapatybę ir džiaugsmą Jėzuje, tuomet bus laisvi džiaugtis ir Jo teikiamomis dovanomis, o ne ieškos jose laimės ar savo vertės.
3. Populiarumas
Mūsų vaikų tapatybės suvokimas gali būti susietas ir su troškimu būti priimtam. Jie trokšta būti priimti bendraamžių ir jausti brolių, seserų, komandos narių ir sekėjų socialiniame tinkle palankumą. Kartais jie taip nerimauja dėl to, kaip į juos žiūri kiti, kad suteikia žmonėms galią nuspręsti jų vertę (tai mūsų visų bendra kova). Tačiau mes galime padėti savo vaikams atskirti tikėjimą nuo emocijų. Jei paaiškinsime, kad troškimas būti įvertintam nėra blogas, tik klaidingas, galime nukreipti juos į tiesą, kad juos myli, pažįsta ir vertina visa žinantis Dangiškasis Tėvas.
Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs. Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada prieš mano akis, – sako Dievas (Iz 49, 15–16). Vaikai yra brangūs ne dėl to, kad yra mieli, talentingi ar pranašesni už aplinkinius, bet dėl to, kad yra nuostabiai ir baimę keliančiai Dievo sukurti.
Garbė iš kitų žmonių yra trumpalaikė, bet Jėzaus meilė yra besąlygiška.
Mylinti Viešpaties širdis
Mes turime privilegiją mokytis kartu su savo vaikais. Kartais ir mes, tėvai, pamirštame, kad savo tapatybės, vertės ir laimės nerasime savyje ar aplink mus. Tačiau mūsų Dievas nėra tas, kuris piktai grūmoja mums kumščiu, Jis – Dangiškasis Tėvas, kuris ištiesęs rankas laukia mūsų, norėdamas pripildyti mus džiaugsmo, suteikti mums saugumą ir poilsį, kokį tik Jis gali suteikti.
Nesvarbu, kaip toli mes ar mūsų vaikai nuklydome, kaip stipriai įsipainiojome į savo išdidumo pinkles ar laimės atskirai nuo Jo paieškas, Jėzus yra pasiruošęs atleisti ir priimti į savo namus.
Kokią brangią dovaną mes suteikiame savo vaikams, parodydami Dangiškojo Tėvo širdį. Kaip sakė Džonatanas Edvardsas, nėra tokios didelės ir nuostabios meilės, kaip ta, kuri dega Kristaus širdyje.
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Raimonda Jašinauskienė
_64x64_9de.jpg)
