Šeimos stiprybė

Mąstydamas apie šeimą ir santykius šeimoje, savęs klausiu: O kur slypi šeimos stiprybė? Kaip skleidžiasi šeimos santykiai? Ką svarbu apie tai žinoti? Į šeimą pažvelgsiu remdamasis ištrauka iš Laiško kolosiečiams (Kol 3, 12–19) ir visų pirma pradėsiu nuo paslapties.

Šeima yra didelė paslaptis

„Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, – sako Raštas, – taip jie taps vienu kūnu.“ Į tai žvelgdamas apaštalas Paulius vyro ir moters santuoką apibūdina taip: Šita paslaptis yra didelė... (Ef 5, 32). Paslaptis didelė ir didinga, nes tai Dievo sumanymas žmogui – būti panašiam į Kūrėją. Vyro prisiglaudimas prie žmonos tiek emocine, tiek fizine prasme yra didingai paslaptingas ir toks stiprus, jog vyras palieka stiprų ryšį su tėvu ir motina. Tam, kad suprastume šią paslaptį, turime įsižiūrėti į Kristų ir Bažnyčią.  

Būtent Kristaus ir Bažnyčios santykis turi būti mūsų šeimos modelis. Bažnyčia – mylima ir labai branginama Kristaus nuotaka. Jis siekia amžinų santykių su ja, todėl visokeriopai rūpinasi savo sužadėtine. Tikinčiųjų bendruomenė visiškai atsiduoda ir paveda save Kristui, pripažindama Jį savo sutuoktiniu, savo brangenybe ir savo, kaip kūno, galva. Taip ir vyras po santuokos neturėtų liautis siekti savo žmonos, nes žmona vyrui suteikia didelę paguodą. Ji – lyg vaivorykštė, iškilusi virš jį apnikusių debesų, taurė, kupina švelnių ir gaivinančių vynuogių sulčių. Jei sutuoktiniams pavyks suprasti vienas kito poreikius ir skirtumus, juos suderinti, jie abu įmins tvirtos šeimos paslaptį.

 Laiške kolosiečiams rašoma:  Ir visa, kad ir ką darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 17). Tai svarbus santuokos pamatas – tiek vyro meilė, tiek žmonos klusnumas visų pirma susiję su gyvenimu Viešpaties akivaizdoje. Mylėti ir paklusti renkamės ne todėl, kad reikia, bet iš dėkingumo Kristui už perkeitimą, Jo meilę, tarnavimą dėl mūsų ir mums. Jo kantrybė ir gailestingumas, suteikta galimybė visuomet sugrįžti atgailaujant ir atleidimas turėtų skatinti mus taip gyventi ir šeimoje. Nėra nė vienos nuodėmės, už kurią negalėtų būti atleista!

Žmonos, būkite klusnios

Jūs, žmonos, būkite atsidavusios savo vyrams, kaip dera Viešpatyje (Kol 3, 18). Lietuvos Biblijos draugijos vertime vietoje žodžio atsidavusios vartojamas žodis klusnios. Raštas ir Šventoji Dvasia neklysta, ragindami žmoną atsiduoti vyrui klusniai ir pagarbiai, o vyrą kurti meilės atmosferą šeimoje, kas taip pat yra klusnumas, atsidavimas, pagarba – taip Kristus rūpinasi Bažnyčia.

Ką gi, pagal apaštalą Paulių, reiškia klusnumas? Čia apaštalas vartoja karo terminą: klusnumas, išvertus pažodžiui iš graikų kalbos, – tai subordinacija ir pavaldumas. Subordinacija šeimoje kalba apie tai, kad  darant svarbius sprendimus vyras neturėtų būti apeinamas. Moteris dėl savo šeimos turėtų tartis su vyru, o ne su draugėmis, tėvais ar viršininku. Kai darbe man ką nors atlikti liepia ne mano viršininkas, visuomet pagarbiai paklausiu: „Ar jūs tai suderinote su mano viršininku?“ Aš neprivalau vykdyti kito viršininko nurodymų.

Vyras turėtų žinoti, kas vyksta žmonos gyvenime – ne tam, kad galėtų kontroliuoti ar varžyti, bet kad šeimoje būtų kuriama bendrystė, kad abu galėtų jaustis saugūs. Informuodama vyrą žmona pripažįsta, kad vyras yra svarbus, rodo jam pagarbą. Žinoma, taip elgtis turėtų ir vyras – jo sprendimai ir norai taip pat turėtų būti derinami su žmona, taip parodant meilę jai. Vyras ir žmona turėtų ne siekti vienas kitą kontroliuoti, bet abu turėtų kurti pasitikėjimą ir saugumą.

Susiderinti įvairiais klausimais šeimoje labai svarbu. Pavyzdžiui, tiek vyras, tiek žmona gali turėti savo pomėgių, bet visai nebūtina vyrui žiūrėti melodramas ar žmonai stebėti futbolo rungtynes, jei ji to nemėgsta. Kartais gerai išleisti vyrą stebėti futbolo rungtynių, o žmoną – išgerti arbatos su draugėmis, žinoma, jei tik vyras gebės sužiūrėti mažylius...

Toks susiderinimo principas galioja ir bažnyčioje. Kadangi Kristus paskyrė Bažnyčios tarnus, kiekvieno tikinčiojo tarnavimo pasiūlymai turėtų būti žinomi pastoriui ir vyresniesiems, norintys tarnauti turėtų gauti pritarimą. Visa įgauna prasmę tik susiderinus, nes toks yra Dievo principas, kitaip bus tik savivaliavimas, neturės Dievo pritarimo ir atneš daug skausmo.

O jūs, vyrai, mylėkite 

Taip rašoma Laiške kolosiečiams (Kol 3, 19). Tiek moteris, tiek vyras turi pažinti Kristaus meilę – Jis mylėjo išsižadėdamas savęs ir tarnaudamas. Tačiau už meilės atmosferos kūrimą, puoselėjimą ir palaikymą šeimoje yra atsakingas vyras. O jūs, vyrai, mylėkite... Vyrui patikėta veikti taip, kad meilė šeimoje bręstų, skleistųsi ir augtų. Ši nuostata nuo moters pečių nuima didžiulę naštą, kurią uždėjo visuomenės primesti stereotipai, o ne Dievas. Dievas tai patiki sužadėtiniui. Žinoma, vyras nėra paliktas „kapanotis“, kaip išmano, jis turi nuostabią padėjėją ir puikų ramstį – savo mylimą žmoną, kuri padės, ir, jei vyras išmoks klausytis ir išgirsti jos patarimus, jam pavyks.

Be to, kaip patarėja santuokoje visuomet dalyvaus ir Šventoji Dievo Dvasia. Tai mums pažada Jėzus: Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse (Jn 14, 1617). Ji ateina tiek į asmeninį, tiek į krikščionio šeimos gyvenimą.

Agapao

Kaip mylėti? Turbūt paprasčiausias atsakymas – tokia meile, kokia Kristus myli Bažnyčią. Tačiau kaip mums suprasti tos meilės gylį ir aukštį, ilgį ir plotį? Tekste vartojamas terminas „agapao“, kurį daugelis iš mūsų suprantame kaip sąvoką „besąlygiškai“, tačiau toks supratimas yra paviršutinis, nes neatskleidžia tikrosios sampratos.

Tikinčiųjų meilės santykiai su Dievu vyksta sandoros (sutarties, susitarimo) kontekste, kuri veikia tikėjimo klusnumo ir meilės Jam bei žmonėms pagrindu (Hbr 8, 8. 10; Mt 22, 36–38), o ne besąlygiškumo principu. Besąlyginės meilės sąvoką galima prilyginti bendrajai Dievo malonei, kuri leidžia lyti lietui tiek ant tikinčiojo daržo, tiek ir ant netikinčiojo daržo, bet ji neturi išgelbėjimo jėgos. Dievas Tėvas mus priima ir išklauso tik tuomet, kai kreipiamės Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, o ne besąlygiškai.

Ar gali žmogus mylėti besąlygiškai? 

Jei teisingai suprantame Šventąjį Raštą, žvelgdami į žmogaus kritimą ir Kristaus išgelbėjimą suvoksime, kad mylėti besąlygiškai neįmanoma net tikinčiajam. Todėl neužsidėkime sau tokios nepakeliamos naštos! Jau sakėme, kad net Dievas nemyli besąlygiškai. Pasaulį Jis myli bendrąja meile (malone), bet priima ir susitaiko su tais, kurie tiki Kristų bei kasdien atgailauja dėl savo nuodėmės – tai jau yra sąlyga (Jn 3, 16).

Kai mes nusidedame, Dievas mūsų neatmeta – Jis yra už mus, bet atleisti kitam, tikėti, atgailauti turime mes. Tiek kitų skaudinimas, tiek paties įsiskaudinimas yra nuodėmė, todėl susitaikyti teks mums. Mes turime išpažinti savo nuodėmes, atgailauti, atstatyti santykius tarpusavyje ir su Dievu, kitaip taikos nebus. O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai nusidedame, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebėra, ir lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris (Hbr 10, 26–27). Nei Kristaus meilė Bažnyčiai, nei sutuoktinių meilė nėra besąlygiška. Besąlygiškos meilės nepasieks joks vyras ir žmona.

Jausminga meilė yra žavi paslaptis. Be jos šiais postmodernizmo laikais nebūtų šeimos, nes visi ieško jausmo, tačiau jausmai yra nepastovūs, jie dingsta. Tik sutarimas būti kartu varge ir džiaugsme padeda vyrui uždegti jausmus siekiant savo mylimosios, o moteriai savo žavingumu atsiduodant jam. Tai meilė, sudarant sandorą išlikti santuokoje ištikimiems, rūpestingiems, dėmesingiems, pagarbiai besirūpinantiems vienas kito ir vaikų gerove. Jei sandoros ribos sulaužomos, jas ištaisyti įmanoma vieninteliu būdu – prašant atleidimo ir atleidžiant.

Tai kokia gi meile mylėti vyrams?

...vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs (Kol 3, 19).

Žodis agapao graikų kalboje visų pirma reiškia tam tikrą santykį į sutuoktinį. Jo esmė – socialinis ir moralinis tyrumas. Socialinis aspektas kalba apie bet kokią pagalbą, rūpestį, darbą, globą, aprūpinimą, saugumo ir jaukumo kūrimą.

Kas yra moralinis šios meilės aspektas? Tai bet kokios nešvaros arba nuodėmės vengimas, kūno netyrumo, gyvenimo išdidumo ar konkuravimo tarpusavyje išsižadėjimas. Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą (Ef 5, 2527). Vyrai, nepamirškite, kad žmona taip pat yra Šventosios Dvasios indas! Kaip ir mes, ji turi savo ribas, ir jei jas peržengiame nebendraudami, nesiderindami, vadinasi, verčiame ją nusižengti savo sąžinei, o tai pavojinga sielai.

 Mylėti reiškia išsižadėti savęs vardan kito gerovės, atsisakyti savo egoizmo, savanaudiškumo ir savivalės, suprantant, kad su tavimi gyvena kitas žmogus, sujungtas sandora, bet turintis savo pažiūras ir ribas. K. S. Luisas savo knygoje „Keturios meilės“ meilę agapao apibūdina taip: „Tai aukščiausias žmonijai žinomas meilės lygis – nesavanaudiška meilė, aistringai atsidavusi kito gerovei.“ Tai ne besąlyginė meilė, bet meilė, aistringai atsidavusi kito gerovei sandoroje su sutuoktiniu ir su Dievu. Ji palaiko, guodžia, stiprina, kalba tiesą, yra gailestinga ir darbais kuria gerovę. Taip jos veikimą apibūdina apaštalas Paulius: niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam (1 Kor 10, 24), ji neprimeta savo valios, bet miršta sau. Dar gražiau apie tai yra pasakęs Timotis Keleris: „Tai Dvasios išugdytas nesavanaudiškumas, kai apie save galvojama ne blogiau ar geriau, o mažiau.“

Iš kur gauti jėgų taip mylėti?

 Meilei visada yra svarbus elgesio, darbų, kuriuos darome, žodžių, kuriuos sakome savo sutuoktiniui, motyvas. Tik žiūrėdami į Kristų, mes įgyjame išminties atpažinti savo nuopuolį, egoizmo paveiktą elgesį ir keistis – iš viešpataujančiojo į patarnaujantį. Kokį gi motyvą atskleidžia apaštalas Paulius Laiško kolosiečiams 3 sk. 14–17 eil.? O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi. Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, kad ir ką darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui.

Meilė yra tobulumo raištis, nes ji visose situacijose skatina surasti Dievo ramybę, širdyje nuraminant aistras ir emocijas. Vyras ir žmona yra viena, tad jei darai gera jai, darai gera sau, o jeigu jai kenki, kenki sau. Dėkingumas Dievui skatina pagarbą ir meilę vienas kitam. Tad būkime dėkingi! Būkime dėkingi Dievui ir vienas kitam!

Kai drauge klausomės Dievo žodžio ir jį aptariame, atidžiau pažvelgiame į savo santykius ir šeimos atmosferą atvirai bendraudami, išgyvename vis gilesnio artėjimo vienas kito atžvilgiu paslaptį. Tokie pokalbiai, sakant tiesą ir būnant gailestingiems vienas kitam, turi didelę įtaką charakterio ir įpročių keitimuisi bei mūsų sąžinei. Kai giedame giesmes, meldžiamės, skaitome Dievo žodį, prisipildome Šventosios Dvasios – tai padeda mums nugalėti kūniškumą ir gyventi mylint bei patarnaujant vienas kitam – taip, lyg tarnautume Viešpačiui.

 Mokykite ir įspėkite – tai reiškia kalbėti tiesą vienas kitam ir nepykti, jei pokalbio metu išryškėja, jog kažkur pasielgėme savanaudiškai.

Kaip Kristus myli Bažnyčią

Įsižiūrėkime į Kristų, jei norime kurti darnią ir pilną meilės santuoką. Jo kryžius yra meilės paslaptis ir pagalba mums. Kaip Kristus elgiasi Bažnyčios atžvilgiu, taip elkimės ir mes, nes to nori mūsų Viešpats. Būdamas šeimos galva, turi tapti tarnu ir atiduoti save už savo žmoną: [...] vyras yra žmonos galva, kaip Kristus Bažnyčios [...], kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save [...] maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią (Ef 5, 22. 25. 29).

Apaštalas Paulius tęsia: Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas (2 Kor 5, 15). Kristui reikėjo nusižeminti gimstant žmogumi, kad būtų visų tarnas, ir mirti, atsisakant savo didybės, turtų ir valdžios. Pats Jėzus sakė: Žmogaus sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mt 20, 28). Jis mirė ir prisikėlė, kad mes ne sau gyventume, bet visa darytume lyg Viešpačiui. Tad norint būti Jo mokiniu, teks numarinti savo egoizmą arba, kitaip sakant, mirti sau – kaip Kristus. 

Tokiam gyvenimui Jėzus ir pašaukė mus. Jis ant kryžiaus sunaikino mūsų vergystę, kad būtume laisvi nusižeminti ir patarnauti. Nebijokime eiti prie Tėvo sosto, kai suklumpame, – tikrai gausime pagalbą reikiamu metu ir pamatysime, kaip stipriai viskas savo metu pasikeis.

Egoizmas ir sužeistumas 

Kalbant apie egoizmą, būtina paminėti, kad mūsų egoistinę sąmonę skatina sužeistumas. Kaip sako T. Keleris, žaizdos sukelia skausmą, o žaizdotumas suformuoja egoizmą. Kilus konfliktui, dažnai, užuot pripažinę, jog suklydome, slepiamės už savo žaizdų.

Šių dienų psichologai ir krikščionys sielovadininkai daug kalba apie žmogaus mąstymą, kuris  pasitelkiamas patarnauti arba manipuliuoti. Taip pat gerai žinome, kad mūsų patirtis šeimoje, vyravęs tėvo požiūris į mamą ar mamos žvilgsnis į tėvą net nesąmoningai veikia mūsų elgseną. Jei tėvas buvo grubus ir negerbė mamos, sūnus darys tą patį, o dukra manys, kad visi vyrai yra tokie, todėl kovos prieš savo sutuoktinį arba kitus vyrus. Toks moters požiūris gali susiformuoti ir jau gyvenant šeimoje, jei vyras bjauriai elgiasi žmonos atžvilgiu. Neteisingi santykiai tėvų šeimoje arba smurtiniai santykiai mūsų pačių šeimoje žeidžia mus iš vidaus ir daro didžiulę įtaką mūsų ryšiams šeimoje ir tarpusavyje. Santykius šeimoje veikia ir medijos: žiniasklaida, televizija, meniniai filmai, kurie pateikia labai daug įvairios, Dievo žodžiui prieštaraujančios, informacijos, taip skatindami formuoti nekrikščionišką požiūrį ir elgseną santuokoje vienas kito atžvilgiu.

 Timotis Keleris knygoje „Santuokos prasmė. Dievo išmintimi spręsti įsipareigojimų sunkumus“ puikiai pastebi, kad žaizdotumas nesumažina egoizmo, bet dar labiau jį išryškina. Tai greičiausiai vyksta dėl perdėto savęs gailėjimosi ir suformuoto saugojimosi, gynybos mechanizmo. Žiūrint iš krikščioniškos pusės, egoizmas gimsta ne dėl skausmingo elgesio, o todėl, kad visi tokie gimėme, visi paveldėjome kritimo pasekmes – norime patys būti dievais. 

Žaizdos apakina žmogų ir jis tiesiog nemato savo egoizmo. Ne grubus elgesys kaltas dėl egoizmo pasireiškimo, nes skriauda tik suformuoja ir sustiprina jau širdyje esamą kietumą, todėl mums reikia kito žmogaus, kad su meile kalbėdamas tiesą parodytų, kaip neteisingai mes kalbame ar elgiamės savo artimo atžvilgiu. Būtent šeima yra ta kasdienė kalvė, kurioje, pažinę vienas kitą, galime su meile patarnauti vienas kitam, padėdami suprasti šią bėdą ir dėl jos atgailauti. Žinoma, padėti galima tik tam, kuris nori išgirsti.

Nesuprasdamas šios tikrovės, žmogus ginasi, dažnai manipuliuoja ir, rodydamas į savo sužeistumą, bando pateisinti savo kietumą. Kalbėdamas su tokiu žmogumi, matai, kaip jis jautriai į viską reaguoja, užuot ramiai pripažinęs, kad elgiasi savanaudiškai. Toks žmogus ginasi: „Tu nežinai mano vaikystės, aš buvau ir esu labai sužeistas...“, taip norėdamas pasiteisinti: „Supraskite mano grubų elgesį ir dėl to pateisinkite mane.“ Nesvarbu, iš kaip sužeistos širdies kyla neteisingi dalykai, Dievo meilė niekada nepateisina nuodėmės, bet, jei ją pripažįstame, mus apvalo ir pakelia, todėl galime gyventi naujai.

T. Keleris pateikia puikią išvadą: „Jei kiekvienas sutuoktinis pasakys, kad daugiausiai bėdų santuokoje kelia jo paties egocentriškumas, turėsite galimybę puoselėti tikrai puikią santuoką.“

Kristaus baimė

Dar vienas pamatinis santykių santuokoje aspektas – Dievo baimė. Apaštalas Paulius ragina: [...] paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės (Ef 5, 21). Apaštalui svarbu ne tik tai, kad Kristus numirė už mus, parodydamas savo meilę, bet ir tai, kad mūsų kūnas silpnas. Nors Dievas myli ir atleidžia, bet nepamirškime, kad Jis mus teis.

Šventajame Rašte daug perspėjimų bažnyčioms ir tikintiesiems. Evangelijoje pagal Matą 25 skyriuje užrašyti net trys palyginimai šia tema. Palyginime apie dešimt mergaičių Jėzus moko, kad bažnyčios, kurios gyvens Kristui patinkantį gyvenimą, turės aliejaus ir jų žibintai degs net Jam sugrįžtant. O tos, kurios gyvens sau patinkantį gyvenimą, žibintuose neturės aliejaus ir nepateks į Avinėlio puotą. 

Palyginime apie talentus kalbama apie dovanas ir galimybes mylėti bei tarnauti kitiems: tie, kas klusniai leido į apyvartą talentus, uždirbo jų daugiau ir sulaukė pagyrimų, o tas, kuris užkasė savo talentą, buvo pavadintas tinginiu, nenaudingu tarnu ir išmestas. Visi vyro gabumai skirti meilės augimui ir šeimos gerovei.

Palyginime apie avis ir ožius kalbama apie tuos, kurie vykdydami Kristaus įsakymą mylėti pamaitino išalkusį, pagirdė ištroškusį, buvo svetingi, aprengė nuogą, pasirūpino našle ir našlaičiu bei vargdieniu. Tuo tarpu „ožiai“ viso to nedaro ir dėl to Kristus juos atmeta, sakydamas: Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte (Mt 25, 46). Prisiminkime, kad vyrui pavesta rūpintis savo žmona, ją maitinant ir globojant...

Galiausiai bus palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų  įžengti pro vartus į miestą (Apr 22, 14). Palaiminti bus tie, kas tiki ir siekia gyventi Kristuje, trokšta būti meilės perkeisti. Kristus atleido jiems ir įgalino juos gyventi ne sau, bet gyventi mylint artimą. Tai – ne iš mūsų, tai – Jo buvimo mumyse ženklas ir pasekmė, „savęs nukryžiavimas“ mirštant kartu su Kristumi, kad prisikeltų naujas žmogus, gabus su meile ir tyrumu patarnauti kitiems.

Tad stiprybę gyvenant šeimoje mums suteikia savo egoizmo matymas ir suvokimas, kad visa, kas gera, ateina iš Dievo, mūsų sudužimas suklydus, atleidimas įsiskaudinus ir taikos siekimas, ieškant santykiuose Kristaus. Mažiau galvokime apie save, o daugiau apie kitus. Tegul laimina mus Viešpats, augant ir bręstant meilėje.

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, 2020 m. birželis, Nr. 476.

 

Bendrinti: