.jpg)
Artėja Kalėdos, bet jūsų nuotaika visai ne kalėdinė? O gal tiesiog mąstote, ką prasmingo galėtumėte padovanoti savo namiškiams ar draugams? Tuomet šis straipsnis skirtas Jums. Bet pirmiausia pradėkime nuo pasakojimo.
Kai man buvo dvylika, aš nenoromis keliavau į vieną gimtadienio šventę. Karena buvo dvejais metais už mane jaunesnė ir aš jos gerai nepažinojau, bet mažyčiame miestelyje, kuriame gyvenau, švenčių buvo labai mažai, o čia dar buvo ir galimybė pasmaguriauti torto, kas reiškė cukrų, kurio mūsų namuose taip pat buvo nedaug.
Susėdome aplink virtuvinį stalą. Mūsų buvo šeši. Kai sudainavome gimtadienio dainą, aš lėtai valgiau savo tortą, leisdama glajui tirpti burnoje. Karena pradėjo pakuoti savo gimtadienio dovanas. Lioviausi valgiusi tortą. Mano akimis žiūrint, tos dovanos buvo gan prabangios: žaisliniai arkliukai, lėlių namelis... Tokių žaislų mes neturėjome. Aš nepavydėjau – tai buvo kitiems žmonėms, ne mums skirti daiktai. Bet aš sėdėjau suimta baisios baimės. Galiausiai atėjo ir mano dovanos eilė. Tai buvo penkiasdešimt centų kainavusi knyga popieriniu viršeliu, kurią buvau gavusi iš Knygų mylėtojų klubo. Ta knyga apie arklį buvo skirta man. Deja, mano šeima neturėjo pinigų dovanai, o aš neturėjau nieko kito, ką galėčiau padovanoti. Karenos šeima nebuvo turtinga, bet jiems priklausė vietinė parduotuvė. Aš žinojau, jog tai apgailėtina dovana, beveik įžeidimas, bet turėjau dar vieną dovanėlę – vieną dolerį. Tik tiek tuo metu turėjau – vieną gležną, sulamdytą dolerio banknotą, ir aš niekaip negalėjau gauti daugiau. Aš įdėjau tą dolerį į knygos vidurį, įpakavau visą savo turtą į laikraštį ir surišau kaspinu, kurį buvau kažkur radusi. Visa tai ir atnešiau į šventę.
Karena abejingai laikė knygą, ją pervertė, o pastebėjusi dolerio banknotą paviršutiniškai tarė: „Ačiū, Lesle.“ Viskas tuo ir baigėsi. Jaučiau, kaip gėdos karštis užlieja mano veidą. Tai buvo pati prasčiausia dovana ant dovanomis nukrauto stalo, kaip ir kitose gimtadienio šventėse, kuriose aš dalyvaudavau. Dovanas aš dovanojau ne iš dosnumo, bet jausdama baimę ir gėdą.
Ką daryti, jei dovanų dovanojimo metui atėjus, gali duoti labai nedaug?
Kas, jei tuo metu esi nuliūdęs, nes gedi po mylimo žmogaus mirties?
Kas, jei šiais metais dovanoms pirkti gali skirti tik labai nedidelę sumą?
O kas, jei tu netrykšti džiaugsmu šį tamsų ir šaltą žiemos mėnesį?
O jei šiais metais tu visai nepuoši namų Kalėdoms?
Kas tuomet, jei tave šiek tiek piktina tūkstantis dalykų, kuriuos turi padaryti per šias Kalėdas visiems kitiems žmonėms?
Kas tada, jei kai kurias dovanas dovanoji ne iš meilės, bet iš pareigos ir norėdamas išvengti gėdos?
Tada tu toks, kaip ir visi kiti.
O jei tu esi kitoje pusėje – jei esi Kalėdų nykštukas ar dievota fėja, – šis straipsnis skirtas ir tau, nes šiuo metų laiku mums VISIEMS reikia šių kelių dalykų. Juos visus mes galime padovanoti Kalėdų laikotarpiu.
DOVANOK TIESĄ
Vakar vakare, paskambinusi brangi draugė paklausė, kaip aš laikausi. „Ganėtinai bjauriai“, – atsakiau jai ir papasakojau kodėl. Papasakojau apie prastą savo miegą, apie lietų ir tamsą, knygą, paauglius ir šį metų laiką. Turėjau visa tai išsakyti. Apsimetinėjimas kainuoja per brangiai. Ji išklausė mane ir su manimi kalbėjosi. Aš nebebuvau vieniša.
Aš neraginu jūsų verkti ant kiekvieno sutiktojo peties. Neraginu murkdytis savigailoje. Bet leiskite sau artimiausiems draugams pasakyti tiesą apie patiriamus sunkumus. Pema Chodron rašo: „Kaip man pasisekė, jog mano širdis pabudo kitiems ir jų kančiai!“ Te pasitikėjimo vertos širdys nubunda. Tiesa visomis formomis yra dovana. Draugystė be jos neišgyvens.
DOVANOKITE PASAKOJIMUS
Nesvarbu, kiek metų būtų jūsų vaikams, pasakokite jiems apie jų vaikystę. Te jie pamilsta tą mažą ir jauną nepažįstamąjį, t. y. jaunesnįjį save, te jie mato jūsų meilę jam. Papasakokite, kaip jūs patys augote, pasakokite apie savo Kalėdas, mokyklą, prisiminkite linksmus nutikimus, kurie kaskart priverčia jus juoktis. Be šeimos istorijų mes esame tremtiniai dabartyje, išmesti į negyvenamą salą be jokio konteksto, be istorijos. Netgi liūdnuose pasakojimuose mes galime rasti grožį ir paguodą. Perduokite tai. Kai praeitį supa vien tik tyla, mes klaidžiojame, esame lyg benamiai, ieškantys, kur galėtume prisiglausti ir kam galėtume priklausyti. Perduodami savo vaikams paveldą, jūs suteikiate jiems namus.
DOSNIAI DALINKITE KILNIUS ŽODŽIUS
Nesvarbu, kiek pinigų turite savo banko sąskaitoje, nesvarbu, ar gyvenate namelyje ant ratų, ar rūmuose kalnuose, jūs turite kai ką neįkainojamo – galią ir gebėjimą įsakyti netgi mirusiesiems atgyti. Yra žodžiai, kurių mes laukiame visą gyvenimą. Galbūt jūs pats nesate tų žodžių girdėjęs... Neverskite kitų žmonių laukti, kaip kad laukėte jūs. Pasakykite jiems:
- Aš tave myliu!
- Tu esi nuostabus!
- Tu esi toks puikus tėtis!
- Tu esi nepaprastas sūnus!
- Aš atsiprašau.
- Tu esi pats rūpestingiausias žmogus, kurį pažįstu!
- Tu esi toks gražus / graži – tiek vidumi, tiek išore.
- Aš taip tavimi didžiuojuosi!
- Aš tau atleidžiu. Ar tu atleisi man?
- Aš visada esu, kad tau padėčiau.
Kai mes tai kalbame, tai atspindi pirmąsias Kalėdas – mes perduodame žmonėms Jėzaus prisilietimą.
O štai ir ketvirtas dalykas, galbūt net svarbiausias:
DOVANOKITE priežastį vilčiai, kurią turite jūs, ypač, jei ta viltis yra Jėzus.
Viliuosi, kad tai jums ir padovanojau, draugai. Aš stengiausi kalbėti tiesą, pasakojau savo gyvenimo tiesas, pasakojau apie sunkumus, o dar svarbiau – siekiau perduoti Dievo tiesą. Stengiausi papasakoti tai, kas padėtų mums visiems rasti namus ir kalbėti kilnius žodžius, leisti jums pasijusti išklausytiems, pastebėtiems ir mylimiems.
Ir, kad ir kaip tai neįtikėtina, jūs, mano draugai, man padarėte tą patį. Dėkoju jums iš savo skylėtos, bet dėkingos širdies.
Gal ką nors praleidau? Ką dar mes galime duoti, nors esame vargšai dvasia ir neturime daug pinigų?
Išvertė Lina Kerbelytė
Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis
