Artėjant Kalėdoms namai pakvimpa mamos keptais pyragais, cinamoninėmis bandelėmis, meduoliais ar imbieriniais sausainiukais. Visa tai sušildo mažas ir dideles širdeles ir primena, kad artėja nuostabi metų šventė – Jėzaus gimtadienis. Šia proga kviečiame pasigrožėti kiek neįprastu menu – dekoruotais Jūratės Augutytės-Gruzdienės meduoliukais, kurių kiekvienas numylėtas jos rankų prisilietimo.
Jūrate, papasakokite, kaip sugalvojote kurti tokį valgomą grožį?
Visą gyvenimą žavėjausi meduoline tešla. Labai mėgau meduolį. Vaikystėje gyvenome šalia konditerijos parduotuvės, kurioje kepdavo įvairius konditerijos gaminius ir jais prekiaudavo. Ten visad pirkdavau meduolį ir niekaip nesuprasdavau, kaip tą tamsų meduolį tokį purų iškepa (šypsosi). Galiausiai ir man pavyko įvaldyti meduolinę tešlą ir dabar pati kepu kvapnius meduoliukus su įvairiais prieskoniais, kvapais, kurie ypač tinka Kalėdoms.
Vaikystėje mėgdavau piešti. Tad ši patirtis praverčia ir dekoruojant meduoliukus. Meduolių kepimu ir dekoravimu susidomėjau prieš bene dvejus metus, kai dekoruotų meduoliukų iškepti pabandė mano draugė. Išvydusi jų grožį, pati panorau išmokti pasigaminti. Kartu su drauge nusipirkome meduolių gaminimo kursus internete, peržiūrėjome ir labai susidomėjome. Tas smulkus, kruopštus darbas jaudino mano širdį. Pačioje pradžioje buvo nedrąsu, net šiek tiek gėda, bet vyro drąsinama pradėjau gaminti ir meduoliukų paprašiusiems artimiems draugams.
Nemažai idėjų randu internete – esu prisijungusi prie įvairių internetinių grupių Lietuvoje ir Ispanijoje. Ten randu nuostabių piešinių tinkleliu pavyzdžių. Užsienyje dažnai naudojami trafaretai, o aš stengiuosi pati nupiešti tinklelį ranka. Man labai gražu, kai pavyksta padaryti tinklelį lygiai, kai linijos būna tiesios tiesios... Skaičiuoju kiekvieną langelį... Žmonės stebisi – ar tikrai darau pati, ranka, be pagalbinių priemonių... Išties tai reikalauja dėmesingumo ir kruopštumo, bet man labai patinka kurti kažką neįprastai gražaus. Darydama darbelius net pailsiu.
Pradžioje išspaudžiu glajų ant meduoliukų, tuomet teptuku dekoruoju, padailinu. Šiai technikai reikalinga išlavinta ranka. Kiekvienas meduoliukas individualus – atskiras meno kūrinys (šypsosi).
Neseniai Elektrėnų Meno mokykloje pradėjau lankyti du užsiėmimus – dailės studijas ir keramiką. Pastebėjau, kad piešimas labiau išlavino ranką, o keramikos mokytoja džiaugiasi, kad moku puikiai išminkyti molį (šypsosi)…
Turbūt ši patirtis susijusi su kepiniais? Papasakokite, kaip vyksta meduoliukų gaminimo procesas?
Pradžioje reikia užminkyti tešlą – tai užtrunka apie 2 valandas. Tešla turi parą pastovėti, tad kitą dieną atšalusią tešlą kočioju, kepu meduoliukus, o vėliau juos dekoruoju glajumi. Jei piešinukas sudėtingesnis, jam reikės 4 ar 5 spalvų, tai pasiruošti skirtingų spalvų glajų užtrunka net ir kelias valandas. Atrinktas spalvas maišau dar gerą valandą, nes reikia atitaikyti glajaus konsistenciją – skirtingoms detalėms ar pagrindui glajus turi būti skirtingo tirštumo. Pradžioje neturėjau didesnio mikserio, tai plakdavau ranka. Bet glajų plakti reikėtų pramoniniu tešlos maišytuvu – kitaip galima per daug perplakti baltymus ir glajus nepavyks.
Kai gaminu skirtingus meduoliukus ir noriu, kad išeitų 3D vaizdas, turiu kiekvieną detalę džiovinti atskirai. Užpylus glajų, įdedu į orkaitę ir džiovinu. Pradžiūvus traukiu meduoliukus iš orkaitės, pridedu kelias detales ir vėl džiovinu orkaitėje. Procesas tikrai ilgas, tad kartais „užsižaidžiu“ net iki pusės dviejų nakties. Bet stengiuosi ilgai nenaktinėti, nes toks smulkmeniškai kruopštus darbas labai išblaško ir po to sudėtinga užmigti.
Ar visuomet pavyksta iškepti tai, ką norite?
Ne, ne visuomet... Kartą užsisvajojusi įdėjau dvigubą porciją cukraus pudros (juokiasi). Ne iš karto supratau, kodėl nepavyksta dekoruoti. Glajus buvo skystas, neblizgėjo, trupėjo... Buvo apmaudu, bet juk iš klaidų mokaisi, apmąstai, kodėl nepavyko. Pamenu, pernai turėjau didelį užsakymą vaiko gimtadieniui, tad net naktį kepiau meduoliukus. Bet, užpylus juodą glajų, man viskas išdegė. Supratau, kad pridėjau per daug rūgšties, spalvos, perplakiau, todėl viskas ir išdegė. Laukiau ryto, kad viską pradėčiau iš naujo. Šią pamoką išmokau visam gyvenimui (šypsosi).
Gal pamąstote apie nuosavą konditerijos kepyklėlę?
Būtų įdomu, bet iš to tikrai neišgyventume, nes Elektrėnai – mažas miestelis. Be to, didesnį kiekį būtų sunku iškepti. Pagrindinis mano darbas – Elektrėnų poliklinikoje, kur dirbu slaugytoja. Po darbo dar dalyvauju visuomeninėje veikloje, mokausi dailės ir keramikos. Meduoliukus kepu vakarais. Pamenu, kartą iškepiau ir dekoravau net 150 meduolinių gėlių – norėjau pasveikinti kolegas Medikų dienos proga. Tai didžiausias kiekis, kokį esu pagaminusi vienu metu. Tąkart padėjo ir draugė – ji kepė, o aš dekoravau. Dirbome kelias dienas – tikrai buvo ką veikti...
Šiuo metu draugės, bendradarbės ar jų pažįstamos dažnai prašo papuošti vaikų gimtadienių tortus. Mamos parodo paveikslėlį ir klausia, ar galiu panašiai padaryti. Aš išsistudijuoju ir mąstau, ar galėsiu tai nupiešti, kiek bus detalių, kokio jos dydžio ir pan., tuomet imuosi darbo: ant kartono pasidarau formas ir jas išsipjaunu, o kartais jas paruošti paprašau vietinio meistro pagalbos.
Malonu, kad meduoliukais galiu pradžiuginti ir artimuosius, gyvenančius užsienyje – Norvegijoje, Vokietijoje. Džiaugiuosi, kad pavyko jiems saugiai nusiųsti – skanėstai nesutrupėjo (šypsosi).
Meduoliukus kepu ir dekoruoju savo malonumui, Kalėdoms, kitų švenčių progoms, draugams, dovanoms, kartais ir norėdama atsidėkoti. Kepu ir jei kas paprašo. Bet tai daugiau malonumas, ne verslas...
Jūrate, linkiu, kad šis kruopštus menas ir toliau džiugintų ne tik jus, bet ir daugelį šeimų.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
