Transformacija

 

„Esu šviesi amžiumi“ (Meridel Le Sueur). Jos žodžiai skatina mus įsiklausyti ir susimąstyti.

Vyresni žmonės būna dvejopi – kupini kartėlio arba giedros. Pirmieji pyksta ant pasaulio, kad nebepriklauso tiems, kurie jį valdo ir kontroliuoja. Jie reikalauja, kad likęs pasaulis trokštų su jais bendrauti, gailėtųsi jų, klausytų jų įsakymų, taptų savotiškais jų pykčio belaisviais.

Švytintys senoliai gyvena su švelnia šypsena senstančiuose veiduose ir liudija pasauliui, ką reiškia gražiai pasenti. Sulaukti senatvės malonės. Jie reikalauja, kad sendami vis labiau pasinertume į save. Jie yra iš tų, apie kuriuos Meridel Le Sueur, gyvenusi iki devyniasdešimt šešerių, rašė: „Esu šviesi amžiumi.“ Šviesi. Ne išsidažiusi. Šviesi! Tokie vyrai ir moterys, kurie žvelgia plačiai atmerktomis akimis, atidžiai klausosi, išmintingai kalba. Tai žmonės su siela.

Mada ir sveikatingumo žurnalai rodo, kaip turi atrodyti septyniasdešimtmetis. Septyniasdešimtmetis ant treniruoklių ar balinių šokių pamokoje. Septyniasdešimtmečiai dabar praktikuoja šiaurietišką ėjimą ir žaidžia boulingą, plaukia ir važinėja dviračiais. Žvejoja ir žaidžia golfą, dainuoja choruose ir lošia bridžą. Jie pasitempę, kupini gyvybės ir aštraus proto. Jie sveiki, energingi, žvalūs. Lankosi madingose vietose, susitinka su įtakingais žmonėmis ir daro visus teisingus dalykus. Ir tai darydami niekada nepavargsta. Jie elegantiškai mėgaujasi gyvenimu. Nepaiso savo amžiaus ir pasitinka gyvenimo saulėlydį dainuodami ir šokdami.

Daugeliui bent iš dalies tai tinka. Niekada anksčiau nebuvo kartos, kuri gyventų taip ilgai ir gerai, kaip dabar gyvenama turtinguose Vakaruose. Gyvenimas dar niekada neatrodė toks amžinas.

Tačiau egzistuoja ir kita tikrovė. Jau nebegalime skaityti laikraščio neprisimerkę – tad nusiperkame skaitymo akinius. Žiūrime televizorių paleidę jį stipresniu garsu. Vis dažniau metame žvilgsnį į plaukų dažymo priemones. Nors po truputį vaikštinėjame kiekvieną dieną, bet nebegalime nueiti taip toli ir taip greitai kaip prieš daugelį metų.

Kai kurie pokyčiai ateina neprašyti, bet užtikrintai. Kelio atgal nebėra, ir mes tai žinome. Žinoma, niekam to nesakome. Laikome tai savo viduje kaip didelę pilką paslaptį. Tačiau žinome. Giliai viduje suprantame, kad keičiamės.

Bet esminiai su amžiumi ateinantys pokyčiai yra daug svarbesni nei gera fizinė savijauta, sugebėjimas žaisti golfo partiją, trečiadienio bridžas ar kassavaitinis apsilankymas klubuose.

Senstant labai svarbu paprasčiausiai priprasti būti senam. Norint būti energingu vyresnio amžiaus žmogumi, reikia išmokti priimti senatvę kaip naują ir nuostabią, tačiau kitokią gyvenimo pakopą. Turime gerai suvokti, kad atstovaujame senatvei kultūroje, kuri šlovina jaunystę, kurioje savo amžių tenka slėpti, o ne švęsti.

„Aš? Septyniasdešimties? Neįmanoma.“ Šiuose žodžiuose beveik girdėti gėda. Ji įsismelkia į mūsų vidų ir širdyje suskamba pavojaus signalas. „Kaip? Gyvenimas jau beveik baigias? – susijaudiname mes. Kai tik pradėjome jį suprasti ir mylėti, juo džiaugtis?

Jei pasiduosime senatvės baimei, jei pripažinsime, kad mūsų amžius yra kažkokia kliūtis, prarasime vieną esmingiausių gyvenimo laikotarpių.

Gaila, kad pasiruošimas brandžiam amžiui moderniame pasaulyje apsiriboja tik rūpesčiu dėl kremų nuo raukšlių ir užsirašymu į sveikatingumo klubą, o iš tikrųjų dabar turime rūpintis ne tuo, kaip atrodome, o kaip žvelgiame į gyvenimą. Sulig metais ateina akimirka, kai reikia susitaikyti su savimi. Pažvelgti į savo vidų. Pradėti semtis jėgų daugiau iš dvasios, o ne iš kūno.

Santykis su savimi kinta keičiantis gyvenimo tarpsniams. Ryškiausias savęs vaizdas suformuojamas vidutiniame amžiuje. Tuomet įgyjame tam tikros, nors ir ribotos, valdžios, jei ne dėl gebėjimų, tai bent dėl amžiaus. Turime įsipareigojimų: rūpinamės vaikais, įtvirtiname pozicijas darbe, užimame išskirtinę padėtį šeimoje, priklausome aukštesniam socialiniam sluoksniui. Mes atvykome.

Staiga taip pat tyliai, kaip atvykau, esu išleidžiamas į pensiją. Valdžia ir kontrolė jau ne mano rankose. Dabar turiu atrasti savyje tai, kas garantuotų man vietą pasaulyje: gal su manimi smagu būti, gal aš rūpinuosi kitais žmonėmis, o gal pradėjau gyventi dėl gilesnių, geresnių ir daug svarbesnių dalykų nei anksčiau. Dabar aš globėjas, visuomenininkas, socialinių tarnybų savanoris. Pradedu kitaip save matyti. Atrandu, kad daugeliu atvejų dabar esu svarbesnis nei visą ankstesnį gyvenimą.

Kitaip pradedu žvelgti ir į gyvenimą, suprantu, kad jį reikia branginti, tyrinėti, juo džiaugtis. Saulėlydis pajūryje vertesnis už visus aplankytus kokteilių vakarėlius.

Kitaip vertinu ir žmones. Jie pasikeitė, kaip ir aš. Nustoju tapatinęs juos su jų pareigomis. Dabar jie individai, o ne reikalingi ryšiai, ne asmeninės mano vertės matas. Dabar aš pats lemiu savo vertę. Ir mano santykius su kitais.

Taip pat atrandu, kad jau ne taip viską absoliutinu. Tapau ne toks dogmatiškas Dievo prigimties klausimu. Jau nebesu toks tikras, kas yra mirtina nuodėmė, o kas ne. Svarbiausia, kad esu laimingas, palikdamas daug dalykų spręsti Dievui, kurio prigimtis dabar man atrodo labiau susijusi su užuojauta, nes ir pats daugiau jos jaučiu.

Ir savo gyvenimą matau iš naujo taško. Kažkada galvojau apie jį kaip apie nepaprastai svarbias varžybas dėl pinigų, padėties, daiktų. Dabar jis savaime vertingas. Pradedu suprasti, kad svarbu turėti ne daug, o pakankamai. Suprantu, kad didžiulė neteisybė, jog tokia daugybė žmonių yra tokie neturtingi, kad net turėti pakankamai jiems yra neįvykdoma užduotis. Imu suprasti, kad čia kažkas negerai. Gyvenime sulaukiau apsčiai pagalbos. O kiti? Gal dabar aš už juos atsakingas?

Tai galutinės ir visiškos transformacijos momentas. Tačiau tik sugebėjęs atsikratyti savo asmenybės „pagražinimų“: titulų, privilegijų, statusų, vardų, rodančių, kad esu kažkas daugiau, pasieksiu dvasinę pilnatvę.

 

Metai slegia, jei panyrame į savo netektis ir nekreipiame dėmesio į laimėjimus.

Metai džiugina, jei tampame tokiomis asmenybėmis, kokiomis siekėme tapti visą gyvenimą, – ramybės oaze sumaišties apimtame pasaulyje.

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“