Apie sportą, krikščionišką švietimą ir vertybes

Kviečiame susipažinti su Jurga ir Valdu Statulevičiais, maloniai sutikusiais pasidalinti savo išgyvenimais siekiant sporto ir profesinių aukštumų. Jurga Statulevičienė – kūno kultūros mokytoja, gimnastikos trenerė, buvusi meninės gimnastikos sportininkė, Valdas Statulevičius – buvęs sportininkas, dabartinis Vilniaus krikščionių gimnazijos direktorius. Sutuoktiniai pasakoja, kokius iššūkius teko nugalėti, žengiant pasirinktu gyvenimo keliu.

Jurga, jūsų namuose galima pamatyti daug įvairių medalių, apdovanojimų... Papasakok apie tuos laikus, kai tavo gyvenimas virte virė sporto arenoje.

8-erių metų buvau pakviesta į meninės gimnastikos grupę. Buvau labai lanksti, bet fiziškai silpna. Turėjau nuostabias treneres, kurios manimi tikėjo, tad šiame sporte dalyvavau 12 metų. Tai buvo tėčio noras. Tėtis buvo griežtas ir kategoriškas, jis labai norėjo, kad aš sportuočiau, nors man labiau patiko skaityti knygas ir leisti laiką namuose... Esu dėkinga tėčiui už jo ryžtą, padėjusį man daug pasiekti. Tuo metu treneriai vaikščiodavo po mokyklas ir rinkdavo vaikus į įvairias sporto šakas. Mane vienintelę iš klasės atrinko į sportinę gimnastiką, bet, kadangi buvau labai silpna, pervedė į meninę gimnastiką. Taip ir prasidėjo mano vadinamoji karjera.

Pirmaisiais metais treniruotės vykdavo keturis kartus per savaitę. Vėliau mane pervedė pas kitą trenerę, su kuria nelabai sutarėme, tad aš sportą mečiau. Tuo metu man buvo apie 10 metų. Buvau laiminga, kad galiu atsitraukti nuo sporto iššūkių. Bet mano „atostogos“ truko gal mėnesį. Vėliau manimi patikėjo kita trenerė – Aldona Giriūnienė. Ji ištraukė mane iš namų ir tapo antrąja mama, padariusia man didžiulę įtaką. Iki šiol su ja šauniai bendraujame.

Kaip vystėsi tavo sporto karjera?

Sportuodavau daug, treniruotės būdavo ilgos. Ypač vasarą, kai išvažiuodavome į sporto stovyklas, – treniruotės salėje vykdavo 6–8 valandas. Vėliau, besimokydama 8 klasėje, perėjau į Respublikinę Olimpinio rezervo sporto mokyklą-internatą (dabar Ozo g. Vilniuje), kur vykdavo po dvi treniruotes per dieną, o stovyklų metu ir po tris treniruotes kasdien. Tai buvo normalus sportinis gyvenimas – darbas. 

Kai patekau į Tarybų Sąjungos rinktinę, pusę metų nebūdavau namie. Mokytis ir atsiskaityti reikėdavo kitaip.

Esu girdėjusi, kad tu buvai pavyzdys kitoms merginoms. Tad ką tu pasiekei?

Na, nesu girdėjusi, kad buvau kažkam pavyzdys... (juokiasi). Mes, visos sportuojančios, buvome labai draugiškos. Na, o ką pasiekiau... Buvau Lietuvos rinktinės, Tarybų Sąjungos rinktinės grupinių pratimų narė, Lietuvos čempionė, prizininkė, tarptautinių turnyrų nugalėtoja ir prizininkė, buvau atrinkta į Tarybų Sąjungos suaugusiųjų grupinių pratimų rinktinę ir ruošėmės pasaulio čempionatui, bet, pasikeitus politinei situacijai – Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, – mes pasirinkome likti Lietuvoje. Turiu sporto meistrės vardą, esu daugelio turnyrų nugalėtoja... Turiu daugiau nei 100 medalių ir dar daugiau diplomų... Mano tėtis juos kolekcionuoja.

Gimnastės sportinę karjerą baigia anksti... Aš profesionalios sportininkės karjerą baigiau 19-os metų, nes turėjau problemų su nugara. Žinoma, buvo labai gaila, nes buvo įdėta labai daug darbo. Bet iškart pradėjau dirbti trenere, tad meninės gimnastikos sferoje sukausi daugelį metų.  

Kokį charakterį reikia turėti žmogui, kad pasiektum tokių aukštumų? Kas tave motyvavo, kas ragino siekti tikslo? Ko palinkėtum jaunam žmogui, šiuolaikiniam paaugliui, jaunuoliui, kuris daug laiko praleidžia sėdėdamas prie kompiuterio ir žaisdamas kompiuterinius žaidimus?

Manau, kad mano atveju tikrai didelį indėlį turėjo trenerė. Na, o pergalių norėjosi, nes buvo įdėta tikrai daug darbo... Jei ne trenerė, tikrai būtų buvę lengviau viską mesti ir pasukti kitu keliu – eiti su bendraamžiais į kiną ar kur kitur. Aš į pirmą pasimatymą nuėjau tik būdama 18 metų.

Trenerė davė man paskaityti knygą apie neribotas žmogaus galimybes. Ji liepė man ją perskaityti, kad pradėčiau tikėti savimi. Būtent trenerė keitė mano charakterį... Ji ne tik treniravo, bet ir daug prisidėjo prie to, kuo aš šiandien esu. Išmokau kovoti, nors galbūt ne tiek, kiek galėčiau... Iki šiol prisimenu tą knygą... Žmogus gali labai daug. Jis taip sukurtas, jis panašus į savo Kūrėją. Ir dabar vaikams, kuriuos mokau ir treniruoju, dažnai sakau: „Tu gali viską. Jeigu tik nori, tu gali tikrai daug.“ Dažnai girdžiu: „Negaliu. Nemoku. Nepadarysiu...“ Bet aš sakau: „Tu gali!“ Šį suvokimą gavau iš savo trenerės, tai patvirtino ir mano patirtis – tu tikrai gali pasiekti labai daug. Žinoma, sėdėdamas nieko nepadarysi, bet jei sieksi, jei šalia bus žmogus, kuris tau padės, kuris žino tavo galimybes ir tavimi tiki, tada tikrai pasieksi.

Būti tuometinėje Tarybų Sąjungos rinktinėje – didelis iššūkis...

Taip, jeigu patekdavai į Tarybų Sąjungos rinktinę, reikšdavo, kad tikrai gali pelnyti Pasaulio arba Europos čempionato medalį. Tuo metu į Tarybų Sąjungos rinktinę sportininkes atrinkdavo iš visų 15 respublikų. Po kelių savaičių atrankos, atliekant grupinius pratimus, likome tik 8. Tai iš tiesų labai sudėtingas procesas ir didelis darbas – nuolatinės treniruotės, griežta tvarka, disciplina. Išlikdavo tik stipriausieji. Net sirgdama eidavau į treniruotes. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir gimnasčių svoriui: juk turėdavome atrodyti lieknos, grakščios... Buvo pasakyta: sustorėji, važiuoji namo – tavęs rinktinei nereikia... Bet valgyti juk norisi…

Valdai, tu taip pat buvai sportininkas. Ar su Jurga mokėtės vienoje mokykloje?

Aš irgi maždaug nuo 10 metų pradėjau sportuoti. Tuo metu visus mokinius vesdavo į baseiną, aš išmokau plaukti ir toliau lankiau plaukimo treniruotes. Su Jurga susitikome, kai mokiausi gal 8 klasėje, kai atidarė Respublikinę Olimpinio rezervo sporto mokyklą. Tik aš buvau kitokio lygio sportininkas. O Jurga mūsų klasėje buvo žvaigždė. Mes žinojome, kad Tarybų Sąjungos rinktinė – pats aukščiausias lygis, apie kurį gali tik pasvajoti. Jei ten pakliuvai – esi tarp tos sporto šakos pasaulio elito atstovų.  

Tik tuo metu, kai susipažinome su Jurga, mes dar nedraugavome... Vėliau Jurga išėjo į kitą klasę, kur daugiau mergaičių, ir mes susitikome tik po trejų metų, jau besimokydami Pedagoginiame institute. Abu įstojome į Kūno kultūros specialybę. Ten vėl susitikome.

Panašiu laiku jūs ir įtikėjote Kristų?

Valdas: Taip, 1991 gruodžio 5 d. apsilankėme viename Sporto rūmuose vykusiame susirinkime, kur ir įtikėjome. Nors aš jau prieš tai lankiausi keliuose bažnyčios susirinkimuose.

Ar tiesa, kad atėję į bažnyčią pradėjote tarnauti vaikams?

Taip, tuo metu, kai atėjome į bažnyčią, kiekvieną susirinkimą nuo sakyklos skambėdavo raginimas kur nors tarnauti. Ieškojome širdy atgarsio, kur tarnauti, nes tarnauti norėjome. Na, kadangi mokėmės Pedagoginiame institute, ruošėmės dirbti su vaikais, tad visai natūraliai ir bažnyčioje pradėjome tarnauti vaikams. Tuo metu kaip tik pradėjo veikti Sekmadieninė mokykla ir reikėjo mokytojų. 

Jurga: Nuo to laiko Valdas ir tarnauja vaikams. Aš tarnavau su pertraukomis – nes buvau motinystės atostogose.

Vėliau, 1993 m., susituokėte. Gimė dukrytė...

Valdas: Taip, tai – mūsų stebuklas. Mes sunkiai susilaukėme vaiko. Lankėmės pas gydytojus, kurie Jurgai pasakė, kad neturės vaikų... Tad beveik jau buvome su tuo susitaikę...

Jurga: Tie dveji laukimo metai buvo ilgas laikotarpis – kiekviena diena pilna laukimo skausmo. Bet galiausiai sužinojau, kad laukiuosi. Nėštumas buvo sudėtingas – aš visą laiką turėjau gulėti...

Valdas: Apie pusę metų Jurga gulėjo arba namuose, arba ligoninėje.

Jurga: Dukrytė Agnė gimė anksčiau laiko – silpnutė, mažutė... Buvo labai daug nerimo ir streso... Vaikelis pirmas, nesupranti, kas vyksta... Labai džiaugiamės, kad bažnyčioje turėjome puikių gydytojų, kurios guosdavo, drąsindavo, stiprindavo... Žinoma, mes ir patys daug dirbome su kūdikėliu: Valdas masažuodavo, aš mankštindavau... Mes su Agne vaikščiodavome po stadioną – padėdavau jai įsikibti į vežimėlį ir vaikščiodavome ratais stadione. Daug sportavome, nes buvo mažas raumenukų tonusas.

Agnė – mūsų stebuklas... Pasirodo, jai ir kraujas gimdymo metu buvo išsiliejęs į smegenis... Tai sužinojome tik po trijų mėnesių... Jos gyvybė kabojo ant plauko, bet Viešpats stebuklingai viską sutvarkė... Tai – milžiniškas stebuklas.

Kai paaugo Agnė, nusprendėte leisti ją į Krikščionių mokyklą?

Jurga: Apsispręsti, į kokią mokyklą vesti dukrą, buvo nelengva. Tuo metu turėjome finansinių sunkumų, be to, Krikščionių mokykla tuomet buvo įsikūrusi užmiestyje, Skaidiškėse, tad – toli... Tai irgi stabdė... Bet leisti Agnę į Krikščionių mokyklą buvo Valdo sprendimas – ir šiandien esu už tai dėkinga. Jis visuomet tikėjo šia mokykla. Nors mes gavome piniginį palaiminimą, kad galėtume įnešti pirmąjį įnašą, aš vis dar žiūrėjau skeptiškai... Šiandien visgi matau gerus tuomet padaryto pasirinkimo vaisius – vaikai skleidžiasi, keičiasi...

Valdas: Man net nekilo kitų minčių. Mes patys – pedagogai, tuo metu jau dirbome pedagoginį darbą (Jurga nuo pirmo kurso dirbo su gimnastėmis, o aš pradėjau dirbti baigęs magistrantūrą). Buvau jau matęs įvairių – tiek valstybinių, tiek privačių – mokyklų. Bet mąsčiau taip: jei Dievo valia, kad žmogus lankytų bažnyčią – čia augtų ir bręstų, ir jei bažnyčia įsteigia mokyklą (ne dėl to, kad neturi, ką veikti, bet Dievo paraginta), vadinasi, tokia yra Dievo valia. Jei Dievas paragina bažnyčią įkurti mokyklą, tai, mano manymu, tikinčiųjų vaikai toje mokykloje ir turėtų mokytis. Man tai atrodė labai logiška: jei bažnyčia įkūrė mokyklą, ir tai vienintelė krikščioniška mokykla, tai ten ir turi mokytis mūsų vaikai. Tada taip ir dėlioji savo prioritetus – tu darysi viską, kad ten mokytųsi tavo vaikai.

Nors tuo metu mūsų šeimos finansinė situacija tikrai buvo sunki... Maži atlyginimai, gyvenome savarankiškai nedideliame savo bute... Tai buvo išbandymas ir tikėjimo žingsnis: tu tiki, kad reikia, pasirenki, o tada Viešpats suteikia malonę. 

Iš tiesų buvo nelengva. Kiekvieną rytą valandą veždavome vaiką į mokyklą, po to vidury dienos reikėdavo išbėgti iš darbo, kad galėtum vaiką pasiimti... Žinoma, draugiškai kooperuodavomės su kitų vaikų tėveliais: vieną dieną vienas veždavome kelių šeimų vaikus, kitą dieną – kitas. Ir taip išgyvenome. Niekada nesigailėjau. Ir Agnė tuos dvejus metus, kai važinėdavome į Skaidiškes, atsimena labai gražiai: „Pameni, kaip ilgai važiuodavome, kalbėdavomės, kaip buvo linksma...“ Tai buvo vaikui skirtas laikas – kai vidury dienos tu valandą laiko bendrauji su vaiku. O kur dar mokyklos atmosfera, mokymo kokybė ir kt.

Pamenu, kai jūsų sūnus Ainis lankė priešmokyklinio ugdymo klasę, mes, tėveliai, sužinojome, kad tave, Valdai, paskyrė krikščioniškos mokyklos direktoriumi. Ar tai buvo netikėta? Kaip sureagavai į šį pasiūlymą?

Tuomet jau dirbau pedagoginį darbą. Mano gyvenime taip yra: aš niekada neieškojau darbo, darbas visuomet mane susiranda. Gal aš taip ir Dievo vedimą suvokiu... Dievas kalba su kiekvienu žmogumi jam suprantama kalba. Aš melsdavausi, prašydamas Dievo vedimo ir Jo valios išsipildymo, ir tuomet sulaukdavau kokio nors pasiūlymo. Taip visi darbai atsirasdavo.

Kelerius metus dirbau Globos namuose direktoriaus pavaduotoju, bet iš ten išėjau. Su Jurga nusprendėme, kad reiktų pasirūpinti savo būstu, paėmėme paskolą – ėmiau statyti namą. Tada tuometinė mokyklos direktorė Jūratė Bernotienė paprašė, kad bent kelias valandas padirbėčiau Krikščionių mokykloje kūno kultūros mokytoju, nes trūko mokytojo. Vėliau mokyklos vadovė pasikvietė mus su Jurga pasikalbėti. Buvo tikrai labai netikėta, kad Jūratė, išeidama gimdymo atostogų, man pasiūlė vadovauti mokyklai. Bet tiek pedagoginio, tiek vadovavimo patirties jau turėjau... Aš esu penktas direktorius šioje mokykloje, ir dirbu jau aštuonerius metus. Pernai Jūratė pasveikino mane kaip ilgiausiai čia dirbantį direktorių.

Jurga: Priimti sprendimą buvo sunku. Kaip Valdas minėjo, pasistatėme namus, bet turėjome paskolą. Tuo metu Lietuvoje buvo didžiulė krizė, o Valdas turėjo neblogą darbą statybose. Atrodė, kad finansiškai tas darbas patikimesnis. Aš pamenu tuos kelis vakarus, kai labai daug su Valdu kalbėjomės, taip pat prašėme Viešpaties mus nukreipti, nes buvo baisoka. Laukė ir nauja patirtis, ir mažiau finansų... Reikėjo ir paskolą mokėti, ir du vaikus auginti. Aš tuo metu mokytojavau specialiojoje mokykloje, atlyginimas taip pat buvo nedidelis. Tad apsispręsti buvo nelengva.

Valdas: Taip, reikėjo žengti tikėjimo žingsnį. Bet viskas vyko nuosekliai. Mąsčiau taip: jei Jūratė Bernotienė mato, kad aš galiu būti direktoriumi, tuometinis pastorius taip pat tam pritarė, vadinasi, reikia ryžtis. Nors dirbau šioje mokykloje kūno kultūros mokytoju, buvau tėvelių tarybos narys, kitoje įstaigoje dirbau vadovaujamą darbą, bet laukė visiškai naujas laukas, kitokia darbo specifika... Na, bet pasiryžom tokiam nuotykiui (šypsosi).

Kaip suprantu, pirmieji metai buvo nelengvi...

Ne tik pirmieji... Nelengvi buvo keleri metai. Viskas susidėjo: Lietuvoje buvo krizė, sudėtinga situacija buvo ir mokykloje... Praėjusiais metais mūsų mokykloje mokėsi 172 mokiniai, o tuo metu buvo tik apie 100 vaikų. Tad klasės nedidelės, ir finansiškai buvo labai sunku. Ir bažnyčią, kaip mokyklos steigėją, slėgė didelė našta.

Kadangi turi pedagoginės patirties, gal gali pasakyti, kuo skiriasi ši mokykla iš kitų? Juk ir baptistai atidarė savo mokyklą, tiesa?

Valdas: Kol kas evangelinių krikščioniškų mokyklų yra tik dvi: mūsų ir Vaivorykštės tako Klaipėdoje (turi filialą ir Vilniuje). Mes unikalūs dėl daugelio dalykų. Vilniaus krikščionių gimnazija – viena iš pačių mažiausių mokyklų. Čia mokosi 172 vaikai ir dirba 45 darbuotojai (30 mokytojų bei personalas). Tad nežinau, ar Lietuvoje dar kur nors yra geresnis mokinių ir darbuotojų skaičiaus santykis (kalbu grynai apie aritmetinį santykį, kai vienam mokytojui tenka maždaug 5 ar 6 mokiniai). Tokio santykio niekur nerasi... O juk kiekvienas tėvas nori savo vaikui kuo daugiau dėmesio.   

Kaip Jurga pasakojo, kad daug ką nulemia treneris, panašiai buvo ir mano gyvenime: kol neatsirado treneris, kuris mane pastebėjo ir manimi patikėjo, tol niekas nesikeitė. Tas asmeninis santykis su vaiku yra labai svarbus, to labai reikia. Na o mūsų mokykloje, kai yra toks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, beveik neįmanoma, kad vaikas liktų nepastebėtas. Mūsų mokykla privati ir unikali tuo, kad apie 20 proc. vaikų pas mus yra iš socialiai remtinų šeimų. Tad mes laužome visuomenėje gajų stereotipą, kad privati mokykla yra skirta tik turtingų šeimų vaikams. Kiek mums žinoma, mūsų mokykla – pati pigiausia privati mokykla Lietuvoje. Mes itin skatiname daugiavaikes šeimas vesti pas mus savo vaikus, nes jų situacija dar sunkesnė. Darome tokioms šeimoms nuolaidas. Mūsų mokykloje mokosi vaikų ir iš globos namų, yra įvaikintų vaikų, vaikų su negalia. Mes nesikratome ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Taip pat suteikiame galimybę pamėginti pas mus mokytis ir kitur nepritapusiems vaikams, ir iš kitų mokyklų pašalintiems mokiniams.   

Žinau, kad į šią mokyklą pereina mokytis ir patyčias kitur patyrę vaikai...

Taip, dažnai tokie vaikai ateina jau į vyresnes klases. Nes jei vaikas turi kokių nors problemų, dažnai tėvai galvoja, kad laikui bėgant tos problemos kaip nors išsispręs, vaikas išaugs... Dažnai mąstoma, kad mamos geriausiai žino, ko reikia vaikui, bet aš galiu šį mitą paneigti, pateikdamas dešimtis kitokių pavyzdžių. Yra buvę atvejų, kai mamos klydo, neleisdamos vaikų į mūsų mokyklą, bet po kelerių metų kreipėsi prašydamos padėti, nes su vaiku jau labai blogai... 

Taip, pas mus mokosi vaikų, kurie atėjo į vyresnes klases būdami visiškai sugniuždyti... Ir mes labai džiaugiamės matydami, kad tie vaikai čia gyja, atgyja, taisosi emocinė jų būklė, vaikai džiaugiasi, kad yra kitų priimami...

Na, tai daugiau išoriniai bruožai ir skirtumai, išskiriantys mus iš kitų... O jei kalbėtume, kodėl mūsų mokykla yra krikščioniška, tai, manyčiau, tėvams pakankamai sudėtinga perteikti vaikams tai, kas jiems yra vertinga ir brangu – savo pasaulėžiūrą. Tad mes esame vienintelė evangelinė mokykla, kurioje atvirai kalbama, kad čia formuojamos krikščioniškos vertybės. Kiekviena mokykla formuoja kokias nors vertybes, nėra mokyklų neformuojančių jokios pasaulėžiūros. Nėra vadovėlių ir metodų, kaip suformuoti krikščionišką pasaulėžiūrą, tad šiame procese svarbiausias yra mokytojas – kokią jis pasaulėžiūrą turi, tokią jis ir formuoja vaike. Jis daro vaikui labai didelę įtaką, nes perteikia jam savo pažiūras.

Kartais paskambina koks tėvelis ir sako: „Pas jus turbūt visi vaikai labai geri... mano vaikas ne toks...“ Bet visi vaikai yra vaikai. Ši krikščioniška mokykla gyvuoja dėl mokytojų ir tėvelių. Mes sutariame dėl pasaulėžiūros. Mes sakome, kad esame krikščionys, tikime Kristumi ir norime vaikams perteikti Biblija pagrįstą pasaulėžiūrą, norime vaikams sudėti krikščioniškus pamatus. Tad mūsų mokyklą renkasi tėveliai, kurie nori to paties. Mes bandome perteikti vaikui krikščioniškas vertybes, norime, kad jis nesijaustų pasidalijęs. Nes, tarkime, jei tėvai yra tikintys, o vaiką veda į pasaulietinę mokyklą, tai vaikas, matydamas vienas vertybes namuose, o kitas – mokykloje, ima dvejoti: „Tai kur tiesa?“

Pamenu, kaip prieš kelerius metus atėjo vaikas iš musulmoniškos šeimos. Aš klausiau tėvų, kodėl jūs renkatės šią mokyklą, juk mes aiškiai sakome, kad ugdome krikščionišką pasaulėžiūrą? Jie girdėjo gerų atsiliepimų apie mūsų mokyklą, kaip apie labai draugišką, saugią, vaikui palankią mokyklą, bet pats vaikas išgyveno vidinį konfliktą. Po metų vaikas pats suformulavo tokią tiesą: „Aš noriu tikėti Kristumi. Bet jei pasirenku Kristų, tai konfliktuosiu su savo šeima. O jei aš renkuosi kitą tikėjimą, sekdamas šeimos pavyzdžiu, ką aš tada veikiu krikščioniškoje mokykloje?“ Vaikas suvokia, kad turi rinktis.  

Aš manau, kad krikščionys tėvai privalo leisti vaiką į krikščionišką mokyklą.

Kas tau, Valdai, yra krikščioniškas švietimas?

Maždaug prieš 6-erius metus dalyvavau tarptautinėje konferencijoje Singapūre, kurią organizavo pasaulinis krikščioniškas judėjimas „Langas 4/14“. Ten susirinko 70-ies šalių atstovai. Dalyvavo ir mokslininkai, atlikę didelį tyrimą (deja, Lietuva į tą tyrimą nepateko), kurie nustatė, kad 80 proc. žmonių krikščionybę pasirenka ir savo gyvenimą Kristui atiduoda maždaug iki 20 metų. 80 proc. jaunuolių teigia, kad jie tai pasirinko dėl bendraamžių įtakos. Vadinasi, vaikams nepaprastai svarbu turėti krikščioniškai mąstančių bendraamžių, leisti laiką drauge su jais. Tad mums, krikščionims, leisti vaikus į mokyklą, kur puoselėjamos krikščioniškos vertybės, kur jie susitinka su panašiai mąstančiais bendraamžiais, yra gyvybiškai svarbu. Žmogaus amžius iki 20 metų yra labai svarbus, nes vėlesniame amžiuje įtiki tik 20 proc. žmonių. Todėl krikščioniškos mokyklos yra labai svarbios.

Nuo 2001 metų mūsų mokykla yra Tarptautinės krikščioniškų mokyklų asociacijos narė. Dabar esame priskirti Europos regionui, lankomės įvairiose konferencijose, ieškome kontaktų, su kuo galėtume draugauti. Susipažinome su tokiomis šalimis kaip Olandija, Vengrija, Vokietija, kur labai daug krikščioniškų mokyklų. Ten suvokiama tokių mokyklų svarba. Krikščioniška mokykla turėtų būti prioritetas. Klysta tėvai, manantys, kad namas, geresni drabužiai ar kelionė į užsienį vaikui svarbiau už krikščionišką mokyklą.

Tokia nuomonė tikrai nesusilauktų populiarumo visuomenėje... Nes daugelis keliauja po pasaulį, ir net įtampa kyla dėl to, kad negali kur nors savo vaikų nuvežti...

Jurga: Mes taip ir gyvenome: taupydami tam, kad galėtume leisti vaiką į krikščionišką mokyklą. Kartais aš net pykdavau, sakydavau, kad mes su Valdu augome Sovietų Sąjungos laikais, mokėmės įprastose mokyklose, bet įtikėjome Kristų, ir viskas buvo gerai. Aš būdavau ta, kuri dvejodavau dėl šios mokyklos... Gerai, kad tos abejonės vyro širdy nesudygo... Todėl dabar man labai gera jo klausyti, nes jo tikėjimas neša vaisius, visą mūsų šeimą veda pirmyn. Ir tikrai galiu paliudyti, kad jis ir gyvena tuo, ką kalba. 

Prieš kurį laiką buvo atvažiavęs vienos krikščioniškos mokyklos Ukrainoje direktorius, kurio mintys paliko man gilų įspūdį. Jis paklausė, kokį jaunuolį norėtum sutikti tamsią naktį skersgatvyje? Ko mes norime iš mūsų jaunimo? Pamėginkime susidėlioti vertybes... Ar norėtum, kad tas naktį skersgatvyje sutiktas jaunuolis būtų sportiškas? Labai protingas? Sumanus?

Jis šį pavyzdį pateikė ir seminare mokytojams Ukrainoje. Ten taip pat didžioji dalis mokytojų yra moterys, tad jos tylėjo nuleidusios galvas, o viena mokytoja atsidususi tarė: „Kad tik jis būtų geras...“ Kokia mokykla akcentuoja šias dorybes: kad žmogus būtų doras, sąžiningas, dievotas?..

Valdas: Daugėja tėvelių, kurie nieko bendra neturi su bažnyčia, bet nori leisti vaikus į mūsų mokyklą. Dabar jau ir mūsų mokykloje yra eilės – užrašome vaikus jau 2021 metams. Jau nebesutalpiname visų norinčiųjų... Yra kelios laisvos vietos į vyresnes klases. Mūsų abiturientų pasiekimai yra labai aukšti, akreditavimo komisija mus labai aukštai įvertino – mes patenkame į pagal egzaminų rezultatus geriausių Lietuvos mokyklų 50-tuką. Bet ne tai svarbiausia. Mes dirbame pagal tą pačią programą kaip ir visos mokyklos (vaikai laikys tuos pačius abitūros egzaminus, todėl turime juos tam ruošti), tačiau stengiamės atrasti erdvės ir vietos vaikų charakteriui ugdyti. Kadangi mūsų klasės nedidelės, pastebime kiekvieną vaiką, – mums labai svarbu, kad jis būtų sąžiningas, darbštus, atsakingas...

Štai čia ir yra paslaptis – tėvai dažnai vertina vaikus kitaip nei suaugusius žmones. Kai darbdavys renkasi darbuotoją, jis žiūri į kompetenciją (ką esi baigęs, kokią specialybę įgijęs). Tačiau tarp vadovaujančių žmonių, verslininkų ir įmonių vadovų yra toks posakis: „Paprastai žmogų į darbą priima pagal kompetenciją, o atleidžia pagal vertybes.“ Taigi svarbiausia, kad teisingai būtų suformuotos vaiko vertybės. Nes baisiausia, jei vaikas bus išsilavinęs, bet neturės vertybių arba tos vertybės neatitiks mūsų požiūrio, svajonių apie tai, kokios jos turi būti. Jeigu vaikas puikiai moka lietuvių kalbą, matematiką, informatiką, anglų kalbą, bet yra nedoras, dėl to kenčia visa visuomenė. Tad būtent į dorybes ir reikėtų daugiau atkreipti dėmesį, daugiau apie tai galvoti ir kalbėti... 

Siekiame, kad mūsų mokyklos mokytojai būtų stiprūs, tikintys žmonės, kad jie būtų aktyvūs bažnyčių nariai, kad patys spinduliuotų tas vertybes ir perteiktų jas vaikams. Tai mums labai svarbu.

Krikščionių gimnazija palaiko ryšius su „Atgajos“ mokykla, skirta neįgaliems vaikams. Ar tai taip pat vertybių puoselėjimas? Kaip užsimezgė jūsų ryšys?

Jurga: Pirmasis „Atgajos“ mokykloje pradėjo dirbti Valdas. Jis pasiūlė direktorei priimti ir mane. Buvau pakviesta dirbti auklėtoja – tuo labai apsidžiaugiau. Po kelerių metų tapau koreguojamosios kūno kultūros mokytoja. Tai buvo mano svajonės išsipildymas. Ten dirbau 17 metų. Toje mokykloje visi vaikai buvo su intelekto negalia, o kai kurie dar turėjo ir fizinių negalių. Tiesiog mačiau prasmę jiems patarnauti...

Valdas: Taip, tas ryšys atsirado mums ten dirbant. Mes su Jurga dirbome ten 4 metus, paskui aš išėjau į SOS vaikų kaimą, o Jurga pasiliko. Jau tuomet Krikščionių mokyklos mokiniai vežė dovanėles neįgaliems „Atgajos“ mokyklos mokiniams. Tuos ryšius puoselėjame ir toliau. Tai vienas iš krikščioniško ugdymo praktinių elementų. Mes stengiamės mūsų mokykloje skirti kiek galima daugiau dėmesio krikščionybės praktikoje apraiškoms, tad turime kelis socialinius partnerius, su kuriais ir stengiamės draugauti. Daugiausia draugaujame su „Atgajos“ specialiąja mokykla (jau apie 10 metų lankome juos ne tik per šventes, stengiamės ir šiaip pabendrauti), taip pat su Fabijoniškių socialinių paslaugų centru (lankome Alzheimeriu sergančius senelius), kelis kartus darėme bendrus renginius su Silpnaregių ir aklųjų centru... Stengiamės, kad mūsų mokyklos vaikai pamatytų, jog visuomenėje yra ir silpnųjų, kad suprastų, jog krikščionys yra pašaukti jiems patarnauti.

Valdai, kokią matai Krikščionių gimnazijos ateitį?

Valdas: Ateity persipynusios ir svajonės, ir realūs dalykai... Labai džiaugiuosi Dievo darbu ir tuo, kad galiu jame dalyvauti. Žinoma, stengiuosi neapleisti, bet puoselėti man patikėtas dovanas, ir labai džiaugiuosi matydamas, kad Dievas tikrai laimina mokyklą. Mes tikrai augame – užaugome ir tapome gimnazija. Visus metus, kiek čia dirbu, auga ir mokinių skaičius, ir jau artėjame prie ribos, kai netilpsime į jokią klasę...

Daugėja ir mokytojų. Yra mokytojų, kurie čia dirba seniai, yra naujai atėjusiųjų ir labai gražiai įsiliejusių į kolektyvą. Žinoma, visuomet yra iššūkių. Yra dvyliktokų, kuriuos reikia ruošti egzaminams, yra pradinukų, yra neįgalių vaikų, kuriuos mes priimame ir stengiamės integruoti. Pedagoginė-psichologinė tarnyba dažnai rekomenduoja mūsų mokyklą kaip geriausią integracijos pavyzdį, tad daug tėvelių, turinčių vaikų su specialiaisiais poreikiais, nori, kad jų vaikai čia mokytųsi, bet mes negalime visų jų priimti, nes nesame specialioji mokykla. 

Kai kurios mano svajonės jau išsipildė. Viena iš jų, kad padaugėjo mokinių, be to, jau turime tokius specialistus, apie kuriuos anksčiau tik svajodavome: turime specialųjį pedagogą, kapelioną, kuris rūpinasi dvasiniu ugdymu. Taigi mes augame ir svajojame dar augti – norime priimti daugiau vaikų. Nesvajoju apie tūkstantinę mokyklą, nes tuomet prarastume savo tapatumą, bet labai norėčiau turėti galimybę praplėsti klases, kad kiekvienoje galėtų mokytis bent po 16 vaikų. Taip pat norėtume susirasti užsienio partnerių, – netrukus pradėsime draugauti ir su užsienio krikščioniškomis mokyklomis. 2018 metų rugsėjį švęsime mokyklos 25-etį – mūsų mokykla viena pirmųjų privačių mokyklų Lietuvoje, bet užsienyje kai kurios mokyklos gyvuoja jau 50 ar net 100 metų.

Ačiū už nuostabų pokalbį ir linkiu, kad evangelinė Krikščionių gimnazija dar daugelį metų laimintų ir ugdytų tikinčius vaikus.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: