Ar keičiasi vertybės gimus vaikui? (I)

Pamenu, kaip ištekėjus ėmiau lauktis pirmojo vaikelio ir draugė pasakė: „Dabar tavo vertybės pasikeis“. Nenorėjau su tuo sutikti ir visa širdimi priešinausi tokiai „perspektyvai“.
Kaip gali pasikeisti mano vertybės, jei pagrindinė vertybė man - meilė Dievui ir tarnavimas Jam? Argi mažytis vaikelis gali tai pakeisti? Šiandien apmąstydama prieš dvylika metų išsakytus žodžius, suprantu, kad draugė, pati tuo metu auginusi tris mažamečius vaikus, buvo teisi. Gimus vaikeliui, aš nepraradau meilės Dievui, atvirkščiai, gal dar labiau prie Jo prisiglaudžiau savo motinystės slaptumoje, tačiau tarnavimas Jam tikrai pasikeitė.

Gimus vaikui senosios vertybės niekur nedingsta, tiesiog jos perkainojamos. Šalia meilės Dievui ir artimui, noro Jam tarnauti, atsiranda naujos vertybės - šeima, vaikai, sveikata (kad galėtum užauginti vaikus), pasiaukojimas ir kt. Kūdikėlio laukimas ir auginimas labiausiai paliečia moterį, tad pirmiausia pakalbėkime apie ją bei jos vertybes.

Mamos įtaka mažam vaikui

Mama kasdienybėje

Šiandieninės mamos labai aktyvios, jos visur drauge su savo mažyliu bėga, skuba, dalyvauja, bendrauja, vedžioja vaikutį po meno ar sporto būrelius. Tačiau manau, kad toks reiškinys būdingas moterims, auginančioms pirmąjį vaikelį. Viskas nauja, įdomu, smalsu ne tik vaikui, bet ir ką tik mama tapusiai moteriai. Kai gimsta antras, trečias, na gal ir ketvirtas, taip skrajoti nebeįmanoma tiesiog fiziškai. Nes kai vienas mažylis snaudžia, kitas jau būdrauja ar aktyviai žaidžia, o trečias rodo „ožiukus“ ir pareiškia, kad neis su mama pas jos geriausią draugę gerti arbatos, nes jį „užkniso“ batai ar kelnės. Tuomet namuose prasideda erzelynė, pabunda ką tik užmigęs kūdikėlis, o netvarkingai po kambarį išmėtyti „netinkantys“ drabužiai išdavikiškai byloja, kad išvyką pas draugę teks atidėti... Mama nervingai žvilgteri į veidrodį, kuriame išvysta savo pavargusį, susiraukšlėjusį veidą ir rankos nusvyra kokioms trims dienoms...

Tačiau trumpam stabtelkime.

Visų pirma, tokiai pavargusiai mamai be galo noriu pasakyti - brangioji, tu labai reikalinga savo vaikams. Tu atlieki didelį, neįkainojamą darbą, kuris šiandien galbūt nematomas, bet labai reikalingas. Antra, tau labai svarbu suprasti, koks dabar tavo gyvenime laikas. Juk ne visada tavo vaikučiai bus mažamečiai, ne visada jiems reikės tavo rankų. Ateis laikas, kai jie paaugs ir patys norės nuo tavęs atsiskirti. Suprantu, kad šiandien tu džiaugiesi vaikeliu, bet kartu ir jautiesi lyg paukštis, apkarpytais sparnais ir negalintis skristi - skristi ten, kur norisi, kur visada buvai, kur gali dalyvauti tavo sutuoktinis ar draugai. Bet jei suvoksi, kokia be galo reikalinga esi savo mažyliui, tikrai atrasi vidinių jėgų aukotis.

Keičiasi mamos visuomeninis statusas

Kai sukuriame šeimą, džiaugiamės meile, savo sutuoktiniu, susimąstome apie naują gyvybę. Tačiau jos laukimas ir gimimas labiausiai susijęs su moterimi - jai tenka palikti savo darbą, visuomenines pareigas, atitolstama nuo bendradarbių ar draugių, kurios neaugina mažamečių vaikų, - pradeda skirtis interesai, prioritetai, o ir laiko trūksta ilgesniam pabendravimui. Dabar domina viskas, kas susiję su kūdikėliu ir jo auginimu. Mama jaučiasi „ištraukta“ iš visuomenės, nes viskas sukasi tik apie mažylį. Juk jį reikia nešioti, vystyti, migdyti, maitinti, masažuoti, bendrauti ir t.t. Nors sauskelnes gali pakeisti ir tėtukas, tačiau krūtimi pamaitina tik mama. Ir taip darbo netrūksta ištisą dieną, o kur dar naktys, ypač kai suriečia pilvo diegliukai... Tad ne veltui sakoma: „Ranka, supanti lopšį, priklauso žmogui, smarkiai stokojančiam miego“.

Pirmuosius metus moters gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom - beveik visą jos dėmesį užvaldo mažylis ir jo poreikiai, vėliau vaikelis prakunta, tampa savarankiškesnis, ima šliaužioti, vaikščioti, čiauškėti, krapštinėti įvairius daiktus ir daiktelius ne vietoje padėtus... Žodžiu, namuose dažnai rasi išmėtytus daiktus ir vyro nuostabą - „Ką tu veikei per visą dieną? Kodėl nesugebėjai susitvarkyti?“ Štai tuomet moteriai be galo reikalingas palaikymas, padrąsinimas, nors ir menkutė pagalba buityje, o gal net poilsis, miegas, kad toliau galėtų rūpintis savo nenuorama.

Taip prabėga keleri metai. Vėliau gimsta antras vaikelis, ir užmiršti rūpestėliai vėl sugrįžta į namus. „Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių“. O jei dar trečias, ketvirtas? Tuomet laikas įgauna begalybės atspalvį, o moterį kartais apima neviltis. Tačiau Viešpats mato mamos kasdienybę, be galo vertina ir brangina jos meilę bei atsidavimą kūdikiui. Nes šis laikas ypatingas - jis formuoja naują žmogų. Ne darželis, mokykla, būreliai ar auklės suformuos vaiko charakterį, bet tėvai, jų buvimas arba nebuvimas šalia, o ypač mama, jos meilė, paguoda, stiprybė ir gerumas.

Vaikystės patirtis išlieka visam gyvenimui

Psichologai teigia, kad žmogus susiformuoja per pirmuosius 5-7 metus. Visa tai, ką jis išgyveno, patyrė, suvokė, gulasi jo pasąmonėn ir lemia jo sąmoningą ar nesąmoningą elgesį ateityje. Ar jis bus saugus, ar mokės bendrauti su kitais, ar bus atviras ir nuoširdus, darbštus, smalsus, o gal atvirkščiai - nesaugus, nevisavertis, įtarus, piktas, linkęs jėga spręsti problemas - visa tai priklauso nuo to, kaip su juo elgėsi vaikystėje. Tad mums, tėvams, tenka didelė atsakomybė užauginti saugius, visaverčius vaikus: „Būtent nuo tėvų priklauso, kaip vaikas vertins save ir prisitaikys prie socialinės aplinkos.[...]kiekvienas tėvas savo santykius su vaiku turi kurti nuo pat pradžių, nes nuo to priklauso, kaip vaikas išmoks suvokti pasaulį, kaip jis jausis gyvenime, kaip vertins save ir aplinkinius,“ - teigia psichologė Anna Kirijeva.

Lektorius Aleksandras Žarskus pabrėžia, kad „kūdikystėje ir vaikystėje formuojasi svarbiausi ir pagrindiniai ryšiai tarp smegenų ląstelių - neuronų, kurie ir daro vaiką vienokiu ar kitokiu žmogumi. Paskaičiuota, kad per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus susiformuoja apie 70% ryšių smegenyse, nuo kurių priklauso vaiko psichika. Vaizdžiai sakant, iki septynerių metų vaikas praeina pagrindinius gyvenimo „universitetus“, lemiančius, koks jis bus žmogus. Žinoma, vėlesnės vaiko gyvenimo sąlygos taip pat turi įtakos, tačiau dažniausiai tai jau būna klaidų taisymas.“

Vaikai pakeičia mamos dienotvarkę ir asmenybę

Tai, kad žmogaus asmenybė susiformuoja per pirmuosius 7-erius metus, išgirdau augindama pirmąjį sūnų ir lankydama bažnyčioje įsikūrusį Mamų klubą. Galbūt tai nulėmė mano pasirinkimą atsidėti vaikų auginimui namuose, o galbūt prie to prisidėjo ir berniukų poreikis būti arčiau mamytės? Knygoje “Berniukai tiesiog kitokie” rašoma: “Maži berniukai kūdikystėje, pasak statistikos, elgiasi kitaip nei mergaitės: 1) jie dažniau verkia, 2) jie miega blogiau, 3) juos nuraminti sunkiau. Maži berniukai ypač jautriai reaguoja į aplinkos pasikeitimus. Kelionė, iškyla, oro pasikeitimai - viskas, dėl ko pasikeičia aplinka ir sutrinka įprasta dienotvarkė, išmuša juos iš pusiausvyros ir slegia”. (19) Tai lyg mintys iš mano dienoraščio - augindama keturis berniukus nejučia imu sutikti su statistika... Gimę berniukai išties šauniai „pakoregavo“ mano prioritetus - kad būtų visiems ramiau, atsisakiau „ekskursijų“ pas drauges ar po miestą, bene dešimt metų neteko gerai išsimiegoti, nes mažyliai keldavosi po penkis ar daugiau kartų per naktį, visus maitinau krūtimi iki dvejų metų, nes jiems be galo reikėjo mamos artumo. O kur dar devyni mėnesiai laukimo bei įvairios ligos, užpuolančios visus iš karto...

Turbūt ne viena mama, ilgesnį laiką auginanti vaikučius, pastebi, kad nejučia tapo „gydytoja“, nes per laiką susikaupia nemažai vertingos patirties. Mamos tampa puikiomis virėjomis, net jei iki tol nemokėjo šeimininkauti. Be to, vaikiškų prekių „žinovėmis“ - kur įsigyti daiktus, žaislus pigesnius ir vertingesnius. Ir dar - maisto „ekspertėmis“. (Kaip ir visos mamos, gimus pirmam vaikeliui puoliau domėtis vaikišku pasauliu, o ypač skaityti etiketes, iš ko pagamintas vienas ar kitas produktas. Anksti pasireiškus vaiko alergijai, nustatėme, kad jos priežastis - visokie konservantai. Tad kaip netapsi maisto „eksperte“?) O kur dar kūryba - kai su mažuoju pieši, lipdai, karpai, klijuoji; kai skaitai pasakų knygutes ar netikėtai imi pati jas kurti? Štai kaip mes, mamos, pasikeičiame iš meilės savo vaikams! Argi tai nežavinga? Nors žinau, kad ir skausminga...

Mamos meilė lyg vaistai gydo ir ugdo sielą

Kaip nesikeisi, kai matai, kad mažyliui esi labai reikalinga, kai jauti savo netobulumą, suirzimą, pavargimą, bet suvoki, kad esi jo vienintelė mama, kuri būtinai paguos, supras naują žodį, nušluostys ašaras, pajaus, ko jam labiausiai tuo metu reikia? Net mokslininkai teigia, kad mamos buvimas šalia suteikia vaikui ne tik saugumą, bet ir apsaugo nuo įvairių ligų. Mamos ne tik tampa „gydytojomis“, bet pačios savo buvimu ir meile gydo vaikučius. Paskaitoje apie vaiko vystymąsi žolininkas medikas Virgilijus Skirkevičius sako: „Nuo 0 iki 7 m. vystosi vaiko nervų jutiminė sistema. Tuomet svarbiausias faktorius yra mama, jos gerumas, šiluma. Mamos meilė ir šiluma padeda vystytis vaiko kaulams ir raumenims, ir nuo to priklausys jo ateitis, pavyzdžiui, ar vėlesniame amžiuje moteriai išsivystys osteoporozė, ar ne.[…] Visos ligos formuojasi nuo pat gimimo arba atvirkščiai - nesiformuoja, jei vaikas gauna daug šilumos.“ Kai vieno vaiko, turinčio silpnus kaulus, mama paklausė, kaip jam padėti, kokią arbatą gerti, gydytojas atsakė: “Reikia, kad iš Anglijos grįžtų mama. Gal jį augina kiti artimieji, bet jis neturi esminio dalyko, kuris stiprina ir leidžia harmoningai augti, - tai mamos.”

Mokslininkai teigia, kad vaiko vystymuisi labai svarbus artimas ryšys, glostymas bei lytėjimas. V. Skirkevičius pasakoja, kad Anglijoje neišnešioti vaikai buvo dedami į specialiai pritaikytus „krepšelius“, kurie primintų mamos įsčias, bet mažyliai vis tiek blogai augo. Tuomet viena medicinos sesuo, neištvėrusi verkiančio vaiko dejonių, įkišo ranką į „krepšelį“ ir ėmė glostyti vaikučio nugarėlę - nuo to laiko jis pradėjo augti. Visi suprato, kad lietimas - tai stimulas augti. “Tai ne mistika ar sentimentai. Vaikai turi jausti artumą, reikia juos liesti. Tai medicina, kuri sako, kad mama turi būti šalia vaiko, - jos buvimas suteikia jam stiprybės, stiprina jo imunitetą.“
Krikščionys psichologai Džonas ir Polė Sandfordai antrina, „[…] kad fizinis artumas ir glamonės emociškai gydo naujagimį. Be fizinių glamonių jis negali išgyventi emociškai. Kūdikis gyvena švelniais prisilietimais, išmokančiais jo dvasią priimti ir atiduoti prieraišumą ir meilę. Per pirmąsias gyvenimo savaites ir mėnesius susiformuoja jo sugebėjimas bendrauti. […] Jeigu vaikas motinos neprižiūrimas ir nesupamas, jo smegenėlės funkcionuoja nenormaliai, o tai atsiliepia jo socialiniam ir emociniam vystymuisi ir neretai sukelia rimtų proto sutrikimų.“

Bus daugiau.

Nuotrauka Aurelijos Umbrasienės