Aš nemyliu savo anytos?..

Šis tekstas mūsų redakciją pasiekė tarsi atsitiktinai. Tačiau atsitiktinumų nebūna. O ir tekstas gimė, pasirodo, ruošiantis moterų tarnavimui...
Moterys ruošėsi aptarti Rūtos knygą, pasidalinti įžvalgomis. Viena krikščionė savo mintis užrašė - taigi, tikimės, jog šios mintys pasitarnaus tiek marčioms, tiek anytoms.

Biblijoje esanti Rūtos knyga tarsi neatitina tikrovės... Ar gali jauna moteris taip mylėti savo mirusio vyro mamą - anytą, kad savo noru praleistų visą likusį gyvenimą? Ar įmanoma taip nusižeminti svetimoje šalyje, kad klusniai laikytis anytos šalies papročių ir nuėjus į svetimo vyro namus, ne tik atsigulti nakčia prie jo kojų, bet ir jam pasipiršti? Ar gali marti išsižadėti savęs ir ištarti senai moteriai „Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota“. Daugiau nei dvidešimt metų pati esu marti, deja, nemačiau ir negirdėjau, kad tarp marčios ir anytos gali susiklostyti panašūs į šioje knygoje aprašytus moterų santykius.

Mano anyta yra puiki, išsilavinusi ir savarankiška moteris. Jai labiau tiktų žodis mama, nei žodis anyta. Ji verta visokeriopos pagarbos. Močiutę myli anūkai, sūnus patenkintas savo mamos ir mano gražia bendryste. Aš pati esu be galo dėkinga už jos palaikymą ir didelę pagalbą buityje. Pakartosiu, kad ši moteris mūsų namuose yra gerbiama ir vertinama visomis prasmėmis.

Žvelgiant iš išorės, mūsų santykiai su vyro mama tikrai labai gražūs. Deja, šių metų vasarą „suklupau“ žiūrėdama į savo, kaip marčios ir anytos bendrystę - pavargau stengtis būti gera marti. Aš tarsi „šaukiau“ niekam negirdint - nepakanka man vien gražių išorinių santykių, man reikia tikro nuoširdumo ir tikro atvirumo! Man reikia draugystės su šia brangia moterimi! Juk šiai moteriai - mano anytai, reikia tiek pat šilumos, atvirumo ir dėmesio, kiek jo reikia man ar kuriai nors kitai moteriai.

Jau praėjo daugiau, nei dvidešimt metų, užaugo anūkai, o draugystės tarp dviejų artimų moterų kaip nebuvo taip nebuvo, nors jos abi be galo mylėjo tą patį asmenį: ji - savo sūnų, o aš - savo vyrą. Ir savęs vis klausiau: kiek dar metų reiks laukti nuoširdžios draugystės, o gal per anksti „suklupau“?

Pagalbos ieškojau, klausdama ištekėjusių draugių patarimų. Deja, jų atsakymuose skambėjo ta pati neviltis: „Susitaikyk - taip bus visada, svarbu kad ją gerbi, nenorėk per daug ir nieko tu nepakeisi“. Kai draugės nepadėjo, pradėjau kaltinti pačią anytą, kad ji nenori šiltų santykių ir pati „neprisileidžia“. Deja, greitai sau prisipažinau, kad mano kaltinimai jos atžvilgiu buvo melas ir, kad greičiausiai nerasčiau nei vienos moters kuri nenorėtų nuoširdžių, atvirų ir šiltų santykių su jai pačiais brangiausiais žmonėmis - vaikais!

Stovėjau aklavietėje. Mama apie mano paieškas nieko nežinojo, aš neprasitariau. Gyvenimas tekėjo savo įprasta vaga pirmyn. Vidinės jėgos kažką pakeisti išseko ir aš aiškiai supratau, kad iš savo pusės pasiekiau dugną, kuriame jau teko prisipažinti, kad tikrai nemyliu šios moters ir, baisiausia, kad nenoriu Jos pamilti. Žmogiškos pastangos tokios, kaip mandagumas ar auklėjimas buvo bejėgiai prieš bjaurią mano žmogišką prigimtį. Aš norėjau kažko, kas galėtų “atšildyti vidinį ryšį“. Deja, teko prisipažinti, kad mylėti svetimą žmogų savo jėgomis buvo neįmanoma. Aš nusilenkiau prieš Dievą ir paprašiau, kad Jis man padėtu - atitirpdytų mano „ledinę širdį“, nes man jau verkiant reikėjo stebuklo, kuris buvo aprašytas Rūtos knygoje: Tavo marti, kuri myli tave, ir yra tau daugiau negu septyni sūnūs.

Tai kas gi buvo ta jėga leidusi, Rūtai pamilti nelaimingą moterį? Juk anyta neturėjo nieko patrauklaus, kuo galėtų sužavėti jauną moterį: Rūtos vyras (Noomės sūnus) jau buvo miręs, finansinės gerovės nebuvo visai, ypatingų sugebėjimų Noomė neturėjo taip pat. Tai ką gi tokio Rūta pamatė anytoje ir kas ją privertė pasakyti: Tavo Dievas yra mano Dievas ir Tavo tauta yra mano tauta. Ir kodėl ši trumputė istorija aprašyta Biblijoje pasirodė „misija neįmanoma“ mano žmogiškai prigimčiai?

Rūta matė tai, ko aš nepastebėjau, rodos, su realybe nieko bendro atrodo neturinčioje senovinėje knygoje. Ji anytoje matė tai, kas buvo nematoma žmogiškomis akimis. Ji matė kitokią Izraelio tautą - tautą, išsiskiriančią iš kitų tautų. Ji matė gyvą Izraelio tautos Dievą! Ir tik pažinusi patį visatos Kūrėją, jauna našlė sugebėjo duoti ne tik priesaiką senai moteriai, bet ir ją įvykdyti:  Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs. O Rūtos pasišventimas jos mirusio vyro gimtinėje buvo sutiktas šiais žodžiais: Teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti.

Pagonė Rūta panašiai, kaip šių laikų vienuolės (pvz. Motina Teresė ir kitos), patyrusios realų Viešpaties prisilietimą, atsisako asmeninio gyvenimo, eina tarnauti kitiems ir padaro protu nesuvokiamų darbų!

Greičiausiai paklausite manęs, ar pasikeitė kas nors mūsų santykiuose? Atsakau, nuoširdžiu Taip. Į vyro mamą pradedu žiūrėti lygiai taip, kai žiūriu į savo mamą ir tėtį: atrandu bendravimo paprastumą, nekonkuruoju, nepavydžiu vyro, nenoriu slėpti nesėkmių, jei mano šeimoje nesiseka ar neklauso vaikai, galiu priimti ją tokią, kokia ji yra, ir nenoriu būti tobula marti.

Ar vyro mama pastebėjo ką nors naujo mano elgesyje? Atsakau taip, nes Ji sureagavo taip greitai, taip kaip gali sureaguoti kiekvienas asmuo kai pajaučią, kad yra priimtinas ir mylimas!

Nežinau ar tai sutapimas, ar ne, kad mūsų namuose keičiasi marčios santykis į anytą, tačiau be galo apsidžiaugiau, kai prieš kelias dienas išgirdau, kad mano suaugę vaikai (studentai) pirmą kartą patys pakvietė močiutę kartu su jais važiuoti į kurortą!

Dukra (marti)