Būti mama

Ilgai galvojau, ar būti mama yra talentas. Gal tai pašaukimas, o gal įstatymo „dauginkitės ir pripildykite visą žemę" vykdymas?

Pamenu lankiausi kūdikių namuose. Erdvūs, šviesūs, DIDELI namai. Daug ir paliktų kūdikių. Daug vienodai rudų vystyklų. Ir vaiko langelis. Pirmasis Lietuvoje. Turėtume tuo didžiuotis, tik kažkodėl išvydus jį, gerklėje įstrigo kamuolys, o skruostais tekėjo ašaros.

Saulėtą dieną darbuotojai vežė, nešė vaikučius į pilną pienių pievą. Pro vartus nuolat zujo „Gerumo akcijos" autobusiukai. Man belaukiant priėmimo netilo telefono skambučiai - įvairūs prekybos centrai kvietė atvažiuoti paimti vaikams suruoštos siuntos. Gyvenimas intensyviai virė ir sukosi apie devyniasdešimt paliktų vaikelių, bet... TO vieno vienintelio žmogaus - MAMOS - nebuvo. Mamos nėra.

Motinystė yra dovana. Vaikai yra Dievo dovana. Suteikti TALENTAI taip pat yra Jo malonės dovanos. Bet kaip juos atpažinti ir jų neužkasti?

Auginu tris mažylius. Pasakysiu atvirai - kiekvieną dieną kapstau giliai, prakaituoju, ieškodama to SUTEIKTOJO talento. Talento, kurį matytų ir didžiuotųsi visa Lietuva. Deja, deja... prarandu viltį jį atkasti.

Jaučiu, kaip per devynerius motinystės metus nyko nunyko, suvyto ir nukrito tie talentai, kurių dėka ant mano pečių puikavosi įvairūs pripažinimai.

Dabar aš ne tik nenešioju antpečių, bet kone kiaurą parą vaikštau po namus su naktiniais marškiniais. Mūsų paštininkė turbūt mano, kad esu sunkus ligonis ir visą korespondenciją pristato tiesiai į namus.  Diagnozė - „mama, kuriai skirtas pižamos režimas". Kaip šios diagnozės atsikratyti, kai gatvėje pamačius svetimą kūdikėlį ima virpėti apatinis žandikaulis, o perskaičius žurnale vardą Elzė prapliumpu raudoti, koks jis gražus. Aš ir vėl noriu leliuko. Tai tikrai liga, kai kartą pastojus negali sustoti. Tikriausiai iš šios ligos gali išvaduoti tik garsioji menopauzė.

O ką jei Viešpats kito talento man ir neatseikėjo. Ką, jei Jis trokšta, jog nustočiau ieškoti ir nuolankiai tarčiau: „Taip, Viešpatie, aš sutinku būti mama".

Daugeliui šis talentas gali pasirodyti per daug paprastas ir nuobodus. Juk visa žemė pilna motinų. Tačiau jei šis talentas toks jau paprastas ir savaime suprantamas, tikrai nereikėtų kurti „Vaiko langelio".
Nežinau, kaip Jums, bet man motinystės talentas yra be galo žavus: gana isteriškas, atsiduodantis nervinio išsekimo sindromu, negrįžtamai sunaikinantis krūtis ir pilvuko stangrumą. Jau nekalbu apie tai, kaip iš seksualios liūtės pavirstame naminėmis katėmis, kurios gali užmigti stovėdamos ir iškart nubusti, pasigirdus keistam garsui („Sysiukoooo! Pieniukooo!").

Laisvoji enciklopedija teigia, kad talentas - tai gabumų visuma, padedanti gauti naują bei originalų, reikšmingą visuomenei rezultatą ar produktą.

Kas jau kas, bet mamytė ir tėvelis yra apdovanoti pačiais didžiausiais talentais šioje planetoje. Kas gali sukurti NAUJĄ originaliai bežviegiantį, meiliai besišypsantį PRODUKTĄ?

O ar šis „produktas" bus reikšmingas visuomenei, priklauso nuo moters žodžių: „Taip, Viešpatie, aš sutinku būti mama". Mama ne tik biologine, bet ir psichologine prasme. Man tai didžiulis iššūkis - atrasti ir išlaikyti artimą ryšį su vaikais, patenkinti jų dvasinius poreikius ir mylėti juos, kai jie tampa atskiros, savitos (dažnai man nepatinkančios) asmenybės. Auklėdama vaikus jaučiuosi bejėgė, nežinanti, pasimetusi ir dažnai nusiviliu savimi. Galiu parašyti daug bakalauro, magistro darbų, apginti juos ir pasikabinti ant sienos, bet ar pavyks man apginti GYVENIMO darbą, siekiant vaikų laimės šitoje žemėje, jų saugumo, mokant juos būti savimi... Jei tai pavyktų, būčiau pati laimingiausia šioje žemėje ir galėčiau drąsiai teigti, jog motinystė yra daugiau nei dauginimasis, tai - TALENTAS užauginti žmogų tokį, kokį nori matyti jo KŪRĖJAS.

Šis straipsnis buvo spausdintas žurnale "Tapati"