Išklausyti. Kalbėtis.

Rašyti apie tai, ko pati dar tik mokausi, nėra lengva. Iš patirties galiu pasakyti - taip, motinystės instinktas įgimtas. Tėčiais, rodos, tampama.

Tačiau mokytis bendrauti su savo vaiku, jį išgirsti, išklausyti, padėti jam įvardyti savo jausmus bei nuotaikas, kalbėtis, reikia mokytis abiem. Ir kuo mūsų vaikai labiau auga, tuo aiškiau darosi, kad mokytis ir mums su vyru reikės vis daugiau - priimti, išgirsti, neteisti, išklausyti, patarti, taip pat parodyti ir savo lūkesčius bei jausmus, laiku sustabdyti netinkamą elgesį...

Kol augini kūdikį, tuo metu tai atrodo pats sunkiausias laikas - nemigo naktys, valgau-nevalgau, skaudantis pilvukas, nesupratimas, kas mažyliui yra, ko jis nori, pasakyti negali, o kūdikių ligos išvis mistika...

Bet kai dabar žiūriu į tą tarpsnį, man atrodo, kad tai pats lengviausias, artimiausias, intymiausias laikas su savo vaiku. Kūdikiui labiausiai reikia mamos ir tėčio, jų artumo, dažniausiai tuo metu niekas daugiau į šį santykį nesikiša. Tereikia pasistengti suprasti kūdikio poreikius, o jie daugiausia vis dėlto fiziologiniai. Žinoma, kad kūdikiui ne ką mažiau reikia mamos artumo nei vyresniam vaikui. Bet su vyresniu vaiku pradedi kalbėtis, ir iš to kyla milijonai problemų. O kūdikį tereikia pasistengti suprasti, dažniau imti ant rankų, maitinti, tiesiog būti su juo. Apgaubti globa ir dėmesiu. Įsiklausyti. Improvizuoti, nenusistatyti iš anksto.

Kažkada man padėjo vienoje protingoje knygoje rasta taisyklė. Ji labai paprasta - visi vaikai (net ir kūdikiai) elgiasi taip, kaip mes iš jų tikimės. Tereikia pasistengti priimti vaikutį kaip tuščią lapą, teigiamai žvelgiančią į tave ir pasaulį būtybę ir būti su ja. Neretai pasitaiko, kad tėvai nesugeba ramiai ir pagarbiai bei aiškiai žvelgti į savo vaiką ir priimti jį. Įsivaizduoja, kad kūdikiai specialiai kažką daro...

Aišku, kad iš pradžių būna ganėtinai sunku, nes mes, suaugusieji, esame pripratę galvoti, o ne (įsi)jausti. Be to, mūsų tėvai (buvo tokie laikai) mus augino pagal galima-negalima taisykles ir vadovėlius, todėl šitą balsą taip pat būtina nutildyti. Man patiko vienoje knygoje išsakyta kūdikių auginimo filosofija - su kūdikiu reikia: būti (tiesiog, pačia bendriausia prasme), veikti (elgtis) ir eksperimentuoti (mokytis atskirti daiktų savybes, leisti tyrinėti juos, semtis patirties). Ir, beje, tik kiekvienas iš mūsų konkrečioje situacijoje geriausiai žinome, ko reikia mūsų kūdikiams, net jei vadovėliai ar mamų pašnekesių internetiniai portalai to niekada neaprašė. Dabar surpantu, kad didžiausias to laiko (nors šiaip jau - ir apskritai) džiaugsmas - gyventi šia diena ir matyti, kaip kūdikis virsta vis savarankiškesniu žmogučiu, jam padėti, guosti, būti šalia.

O paskui... Paskui vaikai pradeda vaikščioti, šnekėti, eiti į darželį, mokyklą ir problemos pasidaro visai visai kitos. Anksčiau posakis „maži vaikai - maži vargai" man rodėsi nelogiškas. Taigi kiek vargo su mažu vaiku - matinti tam tikru maistu, tam tikru laiku, keisti sauskelnes, bandyti jį (nešnekantį) suprasti, nuolatinė miegojimo įpročių ir elgesio kaita... O dabar vis labiau jį suvokiu. Tiksliau patiriu savo kailiu kasdien. Kai vaikas auga, pamažu tarp tavęs ir jo įsikiša ... pasaulis: ne tik aplinkiniai žmonės, vietos, laikas, bet ir apskritai pasaulis kaip suvokimas, vaizdinys, patirtis. Tiesiog kai vaikas auga, pamažu ryšys ir artumus su juo tam tikrais momentais pradeda tolti. Nori nenori (ir tai yra normalu!) įsiterpia kiti santykiai, veiklos, jausmai. Todėl man rodos, kad labai svarbu to nepaleisti, kažko nenutylėti, nepalikti, nenutolti nuo vaiko, kartu išgyventi sunkias dienas ir emocijas ir tapti tik artimesniems... Ir tam stengiuosi mokytis klausytis savo vaikų bei kalbėti taip, kad jie mane suprastų. Dabar man tai atrodo svarbiausia.

Kita vertus, o kas čia tokio - kiekvienas mokame kalbėti ir kalbamės taip, kaip išeina. Tačiau kaip dažnai visi prišnekam ko nereikia, suveikia emocijos, pyktis, įtūžis, nepasitenkinimas, nuovargis.  O žodis, kaip sakoma, ne žvirblis... Beje, vaikai neretai sugeba greičiau išvesti iš kantrybės nei kas kitas. Dar pasitaikė koks sutapimas, kad blogai naktį išsimiegojai, ne ta koja iš lovos išlipai ar pan. Ir pati pastebėjau, kad labai dažnai bendraudama su vaikais tarsi stengiuosi pasakyti už juos, remdamasi savo patirtimi nukertu ir pasakau atsakymą, nurodau, tarsi iš anksto žinau, ką jie gali jausti ir kaip viską supranta. Toks bendravimas gerokai paprastesnis (tėvams!), bet vaikui visai netinkantis - nemokome jo mąstyti, savarankiškėti, mokytis priimti sprendimus, pajusti bent lašelį atsakomybės. Galų gale neretai taip yra nuneigiami vaikų jausmai.

Šimtą kartų parduotuvėje ar parke esu girdėjusi tokių mamų-vaikų pokalbių nuotrupų. Vaikas: „Mama, man karšta!" Mama: „Šalta, nenusirenk!" Vaikas: „Bet, mama, man karšta." Mama: „Aš pasakiau - nenusivilk megztinio." Vaikas: „Mama, aš noriu sausainių." Mama: „Aš neturiu sausainių." Vaikas: „Mama, bet aš noriu sausainių." Mama: „Suvalgyk šį obuolį." Tada vaikas krenta ant žemės, prasideda isterijos... Man atrodo, kai neišgirstame, ką mums sako vaikai, padarome ne tik juos nelaimingus, bet ir patys tokie tampame. Taigi visų pirma reikia vaiką išgirsti ir priimti jo jausmus. Tiesiog - ne patarinėti, ne filosofuoti, ne versti vaiką apsiginti dėl to, ką jaučia, neišsakyti savo požiūrio. O tiesiog iš pradžių išklausyti. Tai labai sunku. Nes gali atrodyti, kad ką jau čia tas vaikas gali jausti, ką pasakyti, aš ir taip viską žinau. Bet kaip nustembu, kai leidžiu joms kalbėti! Kiek viskos sužinau ir išgirstu ir nereikia tempti už liežuvio, kad papasakotų apie savo dieną. O jei leidžiamės fantazuoti vietoj to, kad dėl kažko, ko šiuo metu neturime, zyztume, tampa smagu ir man pačiai. Aišku, tam reikia praktikos ir nemažai savitvardos. Pripažinti ir savo, kaip mamos ar tėvo klaidas. Net atsiprašyti. Labai lengva užrikti ant vaiko, kai jis neklauso. Priimti jo jausmus ir juos nukreipti - daug sunkiau. Pripažindami vaiko jausmus mes jam tik padedame, arba, mažų mažiausiai, bent jau nepakenkiame.

Bet pripažinti jausmus, tai dar nereiškia ir tenkinti visus vaiko norus. Čia ir yra skirtumas, kad kai priimame jausmus, leidžiame vaikui geriau suvokti jo veiksmų ir elgesio ribas. Būti griežtam ir nuosekliam, bet geram tėvui, mokėti sustabdyti netinkamą elgesį, beje, irgi yra menas. Paprastai, kai vidurinioji užpyksta ant vyresnėlės ir pradeda kumščiuotis, sakau jai, kad išreikštų tai žodžiais, o ne ją muštų. Ir tai suveikia. O dar ir žodynas plečiasi. Tai, beje, irgi svarbu. Kiekvieną dieną tu situacijų su vaikais patiriame nemažai ir skirtingų, ne visos jos baigiasi sėmingai. Bet pradėjusi klausytis, žengiau, man rodos, labai didelį žingsnį arčiau savo vaikų.

Visame šiame mokymosi ir pažinimo procese mane įkvepia knyga „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų". Ji parašyta daugiau kaip prieš trisdešimt metų, tačiau nepraradus savo aktualumo. Sakyčiau, kad kaip tik dabar, kai tokia stipri vartotojiškos kultūros, televizijos (kuri pernelyg seksuali ir agresyvi), materialinių vertybių įtaka, kai tėvai, pernelyg apsikrovę įsipareigojimais ir darbais kitiems, bet ne savo vaikams, knygos principai tampa daug naudingesni. Šioje knygoje daug vietos tėvų praktikavimuisi, kas padeda labiau įsijausti į vaiko išgyvenimus. Daug konkrečių patarimų ir situacijų aprašymų, palyginimų. Padrąsinimo.

Vaikai kiekvieną mūsų dieną nuspalvina įvairiausiomis spalvomis. Nebūna taip, kad jos vien šviesios, ir nebus taip, kad, pradėję vaiko klausytis, nebeišgirsime jo kaprizų ir nelogiškų norų. Tiesiog juos ištverti tampa lengviau. Ir tėvams, ir vaikui. Išklausius pradėti kalbėtis. Ramiai ir pasitikėdami. Išreikšti džiaugsmą lygiai taip pat, kaip ir nepasitenkinimą. Fantazuoti, kai nėra kaip kitaip spręsti problemos. Tada ir bausti nebereikės.

Bernardinai.lt