Kūdikių ir žindomųjų lūpomis … (Ps 8, 2)

Pamenu, kaip dar būdama dukrelės priežiūros „atostogose" vėl po truputį pradėjau važinėti pamokslauti. Tiesa, pats pirmas kartas po ilgesnės pertraukos buvo gana įdomus - prie mano kojų nuolat guglinėjo dukrelė, kuri, mums sėdint puslankiu, į pamokslo pabaigą panoro piešti ne bet kur, o ant mano konspekto.

Turėjau nusileisti vardan bendros gerovės - tylos. Ir širdy šypsojausi - visai smagu, kai tavo vaikas liečia tą svarbų popieriaus lapą. Nejučia imi svajoti - gal ir širdyje taip, kada nors, norės paliesti Viešpaties žodį...

Kitą kartą, man stovint prie sakyklos ji suprato, kur galėtų daugiausiai gauti dėmesio - mat visi žiūrėjo į mane, tad ir ji atsistojo netoliese, rodydama visokius draugiškumo gestus ir mimikas susirinkusiems (mūsų susirinkimas daugiau buvo panašus į namų grupelę, nes buvome tik keliese). Nors teko ją sudrausminti, širdyje juokiausi - (tuo metu dar) pusantrų pyplė greitai sumojo, kur nukreiptos žmonių akys. Ir pagalvojau - ir mes kitą kartą taip norime pastovėti tame pačiame priekyje, kad sužibėtų žiūrinčių (į mus) akys. Et, tas dėmesio troškimas...

Ir tik Dievo akivaizdoje būdamas imi suvokti, kieno žvilgsnis į tave yra pats svarbiausias. „Sugavęs" tą šventą žvilgsnį nustoji lipti į matomas vietas, nes nori išsaugoti tą vienintelį, svarbiausiąjį...

O prieš kurį laiką būdama Panevėžyje žiūrėjau į vieną mūsų bendruomenės seserį... Kuri prieš daug metų į namus tiesiog parsinešė mažą, bejėgį kūdikį. Paliktą, našlaitį. Kūdikio vystymasis buvo smarkiai sutrikęs, gydytojų prognozės - pačios liūdniausios. Bet štai, atsirado būsimoji gydytoja, kuri nusprendė tą vaikelį auginti... Įsivaizduoju, koks tai buvo sukrėtimas tėvams! Duktė - perspektyvi medikė, o čia... Juk, mąstant „protingai", pirmiausiai bent jau šeimą reikėtų sukurti. O kur dar vaikelio sutrikusi raida, kokia - „jo TOKIO" - ateitis? Bet - stebuklas! - berniuko raida ėmė sparčiai keistis į gera, atsidūrus mylinčiose rankose.

Ir štai, tas vaikelis, jau jaunuolis, pasitiko mane šypsodamasis prie durų, kai atvykau į bendruomenę. Dar pakvietė jaunimo suvenyrų įsigyti (tokių būdu jaunimas rinko lėšas stovyklai). Jo mama, jau senokai „-ienė", pamaldų metu teikė informaciją, meldėsi už poreikius.

Pagalvojau, jog ši moteris jau galėtų visą gyvenimą vien tik sėdėti, ilsėtis ir žiūrėti pro langą. Nes ji jau padarė kažką neįmanomo, itin svarbaus, beprotiškai žmogiško, dieviško... Užaugino visų paliktą ir apleistą, ligotą vaikelį. Na, jis dar nesuaugęs vyras, bet jau jaunuolis (tik pabandykit jam pasakyt, kad jis dar neužaugo!).

O aš kadaise svarsčiau, - Dieve, KAIP Tu paskelbei apie savo jėgą kūdikių ir žindomųjų lūpomis? Ar tai rėkimas per naktis, nuo kurių alpsta ir „krenta" tėvai, yra tas „jėgos skelbimas"?

Žiūrėdama į savo dukrą kai ką supratau... Štai kur ta Viešpaties jėga - kai žmogus išmoksta būti ne vienas, gyventi dėl kito. Mažas kūdikėlis ima šito mokyti kiekvieną mamą, tėtį. Važiuoji su svarbiu konspektu, bet drauge važiuoja labai svarbus žmogutis, kurio visi norai, polinkiai ir troškimai vyksta drauge, ir jie visuomet „išpakuoti", „išmėtyti", energingi ir itin kalbūs... Vežiesi į atostogas knygą, bet nuolat laksto ir zuja „atversta knyga", kuri nuolat, nepavargstamai šaukia: „skaityk mane, mane, ir tik mane!".

O žiūrėdama į Aušrą, kuri užaugino Daliuką, suvokiu - štai kokią jėgą Viešpats paskelbė kūdikio (Daliaus) lūpomis - kad žmogus gali pasiaukoti virš savo jėgų... Kad jis gali, mylėdamas ir aukodamas padaryti tai, apie ką kiti sakys - ne, tai neįmanoma. 

Ir šiandien, kai daugelis žiūrime į Aušros šeimą, jos gyvenimą - šloviname Viešpatį.

Ar gi mažas, bejėgis, ir dar ligotas kūdikėlis galėtų tiek daug širdžių paraginti dėkoti Dievui?

Pasirodo, jei Viešpats nusprendė per jį paskelbti apie savo jėgą - taip.


Nuotrauka iš asmeninio archyvo