Kai ima nepatikti sutuoktinis

Mūsų šeima yra klasikinis pavyzdys, kad priešingybės traukia viena kitą. Mus su vyru jungia tikėjimas, pamatinės vertybės, įsipareigojimai ir meilė vienas kitam bei mūsų vaikams. Žinoma, turime ir bendrų pomėgių, tad mūsų gyvenimas pilnas linksmybių ir juoko.

Tačiau mes su vyru išties esame labai skirtingi. Nors dažnai į gyvenimą žvelgiame iš visiškai priešingų pusių, esame dėkingi Dievui už mūsų sąjungą. Mūsų abiejų stiprybės ir silpnybės sukuria gražią pusiausvyrą. Mums nereikia daug ieškoti, kad surastume kitokią nei mano ar mano vyro nuomonę ar perspektyvą. Tačiau mes nelinkę pateisinti kito nuodėmių ar silpnumų ir turime sunkiai dirbti, kad suprastume, priimtume ir įvertintume vienas kito skirtumus. Tiesą sakant, visas šis mokymosi procesas yra daug sunkesnis, nei tikėjomės.

Kai buvome tik susižadėję, sulaukėme daug padrąsinimų tarp žodžių „santuoka yra sudėtinga“. Vertiname gerus patarimus davusių žmonių ketinimus ir dėkojame už patarimus. Gyvenimas įsipareigojus kitam nuodėmingam, netobulam žmogui išties yra nelengvas. Nors patiriame ir daugybę gražių akimirkų, bet tai tikrai - ne pasaka. Ar jūs su sutuoktiniu esate tokie skirtingi kaip mes su vyru? O gal jūs radote labai panašų į save žmogų? Tačiau nė vienam gyventi santuokoje nėra paprasta. 

Buvo tikrai naudinga, dar prieš tai patiriant, sužinoti, kad sunkumų neišvengsime, kad tai - normalu.

Priimkite jo kitoniškumą

Žinojimas, kad santuoka yra sudėtinga, ir žinojimas, kaip praktiškai mylėti, išgyvenant kasdienę rutiną, yra du skirtingi dalykai. Mūsų atveju tai dažnai reiškė, jog turime stengtis suvokti vienas kito požiūrį ir veiksmus, ypač tose situacijose, kuriose mūsų skirtybės santuokai meta iššūkius. Mes rimtai žvelgiame į savo įsipareigojimus ir žinome, kad visam gyvenimui esame įsipareigoję vienas kitam ir Dievui, todėl nekuriame „pabėgimo plano“. 

Mes norime daugiau nei „verslo partnerių“ santykių, nenorime, kad pagundos, kartėlis ir pyktis augtų ir stotų tarp mūsų lyg tvora. Mes trokštame tokios santuokos, kurioje gerbtume vienas kitą ir džiaugtumės vienas kito skirtybėmis lyg Dievo dovanomis. 

Bėgant metams supratome, kad vertinti ir džiaugtis vienas kitu mums padeda praktinis ir specifinis darbas su savimi. Mes mokomės į tarp mūsų kylančią įtampą ar erzulį žvelgti kaip į Dievo suteiktą galimybę sustiprinti mūsų santuoką. Siekdami šio tikslo, mes nuolat praktikuojame keletą atgailos ir elgsenos būdų.

Atverkite Dievui savo vidines kovas

Atrodo, kad šio paprasto pirmo žingsnio mes dažniausiai bandome išvengti. Lengviau yra skųstis nei išpažinti savo nepasitenkinimą Dievui. Galime stengtis išoriškai pakeisti savo elgesį sutuoktinio atžvilgiu, nekreipdami dėmesio į gilesnius širdį skaudinančius dalykus. Suprantu, kad nepatogu pripažinti: „Šiandien mano sutuoktinis man visiškai nepatinka“ arba „Šiuo momentu santuoka man neatrodo dovana“.

Aš noriu mylėti savo vyrą, bet apsimetinėjimas, kad myliu jį labiau nei iš tiesų myliu, manęs nekeičia. Ir aš negaliu nuolankiai reaguoti į savo vyrą, jei nenoriu nusižeminti prieš Dievą ir pripažinti, kad man reikalinga pagalba. Gailestingas ir maloningas Dievas žino, kokie bejėgiai mes esame ir kaip mums reikia Jo pagalbos. Mes galime išpažinti Jam savo nuodėmes, atverti Jam sunkumus, su kuriais susiduriame, ir priimti Jo gailestingumą, malonę ir pagalbą mums sunkiu metu.

Atskirkite, kas yra asmens skirtybės, o kas - nuodėmė

Jei kalbėtume apie asmenybę, aš esu lėtos reakcijos, atsargi, viską planuojanti. Prieš priimdama sprendimą, mėgstu viską gerai apmąstyti. Kartais tai yra išmintinga ir mūsų šeimai išeina į gera. Dažnai Dvasios dovanos ir mano troškimas „matyti, kaip vystosi reikalai“, gali būti vertingi. Kitais atvejais, kai pagrindinė mano motyvacija yra baimė, mano atsargumas ir neveiksnumas gali būti nuodėmingi ir destruktyvūs tiek mano pačios, tiek aplinkinių atžvilgiu.

Mano vyro pašaukimo dalis yra padėti man pamatyti, kas dedasi mano širdyje. Kartais jis norėtų, kad aš kaip ir jis tiesiog „įšokčiau“ ir natūraliai veikčiau truputį greičiau. Jis galėtų reikalauti, kad aš būčiau panaši į jį, ir negerbti to, kaip Dievas mane veda. Kartais jam būtų lengviau neprieštarauti mano nuodėmingam polinkiui iš baimės elgtis labai atsargiai. Jis myli mane, todėl meldžiasi ir siekia aiškumo, užduodamas išmintingus klausimus ir pasipriešindamas mano nuodėmei, kai to reikia. Ne visada jam sekasi elgtis teisingai, bet jis yra įsipareigojęs padėti man dvasiškai augti ir gerbia mane tokią, kokią sukūrė Dievas.

Tai, kad mūsų sutuoktiniai ne visada elgiasi taip, kaip mes, ar ne visada renkasi tai, kam pirmenybę teiktume mes, dar nereiškia, kad jie yra neteisūs arba nusideda. Tačiau asmenybės skirtumai ir prioritetai neleidžia pateisinti nuodėmingo elgesio. Tad jei mes norime, kad mūsų meilė ir pagarba sutuoktiniui vis augtų,  turime apsispręsti tuos skirtumus pripažinti ir vienas kitam padėti.

Džiaukitės savo sutuoktiniu

Kai po vestuvių išvykome į povestuvinę kelionę, mano tėtis pamojavo ir tarė: „Džiaukitės vienas kitu!“ Šis paprastas padrąsinimas įsiminė man ilgam. Nors ne visada man pavyksta natūraliai džiaugtis savo vyro kitoniškumu, aš galiu apsispręsti kasdien pasirinkti būti dėkinga už jį ir jam ir jį vertinti. 

Esu palaiminta, turėdama vyrą, kuris daugeliu atžvilgiu yra nuostabus. Aš renkuosi nuolat tai prisiminti ir kasdien tuo džiaugtis. Galiu prašyti Dievo, kad atvertų mano akis regėti tas gerąsias jo savybes, kurių aš dar nematau. O melsdamasi už savo vyrą, aš leidžiu Dievui stiprinti mano meilę jam. Aš renkuosi džiaugtis savo vyru - tokiu žmogumi, kokį Dievas sukūrė, tikėdama, kad jis, nors ir netobulas, yra Dievo dovana man, kurią vis iš naujo ir iš naujo atrandu. Ši tikrovė yra didingesnė ir galingesnė nei tos „tvoros“, kurias tarp mūsų gali pastatyti mūsų „skirtumai“.

Iš http://www.thegospelcoalition.org 
vertė Raimonda Jašinauskienė