Kur knygoms ne vieta

Neseniai socialiniame tinkle skaitydama pažįstamų žmonių pokalbį aptikau vienos mamos prisipažinimą: „Taip... skaityti. Nežinau. Kada būtų galima ramiai tai daryti, va per pirmą dekretą turėjau tam laiko.
Bet gimus antram - kažkur tas laikas „išgaravo“.

Pastaruoju metu ir aš apie tai vis pagalvoju... būna tokių žavių (tik) akimirkų, kai pasiimu glėbin pora knygų ir užsidarau. Beje, viename kambaryje tiesiog nėra durų, tai tas užsidarymas būna tik toks apsimestinis. Ir būtinai tuo metu vyresnėlei gimsta tūkstančiai klausimų. (Nors aš ir pati būnu kaip mūsų duktė, kai skaito mano vyras. Jei tuo metu esu šalia, man vis gimsta kokių pamąstymų, klausimų, kuriuos būtinai reikia čia pat užduoti...).

Taigi nutinka taip, kad paskaitęs vieną knygą po kokios savaitės prisimeni, jog ji taip ir guli kažkur stalčiuje... Nes namuose laksto dvi „knygos“, nuolat reikalaujančios „skaityti“ jas, o ne ką nors kitą. Pamenu, skaičiau vieną mamos, auginančios tris berniukus straipsnį šia tema ir jau savo mamai, vaikų močiutei, užduotą klausimą: „Mama, ar aš kada nors skaitysiu?“. Susigraudinau nuo to klausimo, bet kartu jaučiaus labai paguosta - va tai tau, galvoju, taigi tikrai ir kitos mamos tą patį išgyvena... O man nėra dar taip „nepataisomai blogai“, nes turiu ir dukrą, kuri kitą kartą mielai prisiima „motiniškus“ rūpesčius, pažaisdama su broliu.

Kai laukiaus antro vaikelio, viena mama pasakė: „Dabar tikrai žinosi, kas yra motinystė“. Pyktelėjau. Galvojau, nu jau baisus čia daiktas, lyg ir su vienu vaiku nėra tų rūpesčių... Bet mūsų antrasis išties „driokstelėjo“ su visokiom bėdelėm, begaliniu jautrumu, budrumu naktimis ir ištisiniu, rodos, nepertraukiamu verksmu. Dieną maždaug iki metukų miegodavo po pusvalandį - jam užmigus iš tos laimės, kad turėsiu šiek tiek ramybės, nežinodavau ko griebtis. „Et, - galvojau, - toji mama buvo teisi“. Ir tada svarstau, o kaip tos šeimos, kurios augina tris, keturis ir daugiau vaikų? Taip, tai tarnystė...  Viena mano bičiulė, augindama ketvirtą ar penktąjį vaikelį apsigynė daktaro laipsnį, o paskui, kaip juokavo draugams, kai su vyru meldėsi erdvesnio buto, susilaukė šešto... Oho, pagalvojau, ne man tokios aukštybės.

Vis tik matau, kaip augant abiem vaikam atsiranda tų akimirkų, kai vyresnioji pažaidžia su broliu. Jis kartais guviai ištaria „zezė“ (sesė) ir pažaidžia drauge. Žinoma, skaityti jiems ūžiant po namus vis tiek neišeina, o su dukra prieš Kalėdas eilėraščius mokėmės tik broliui miegant vežimėlyje, lauke, kai galėjom ramiai eidamos mokytis... Ir dabar tenka mokytis susidraugauti su laiko dovanom, kai gali skirti laiko sau - tai yra skaitymui.

Kadaise manęs paklausė - kaip tu viską suspėji? Tikrai nesuspėju, ir tikrai ne viską. Va ir dabar jau mažasis stovi čia pat ir laukia košės. O vakar, išvirus košę vienam, ir kepant blynus antram, dukra išpūtė akis: „Mama, ar tu grindis dabar plausi?“ - mat kepiau blynus ir nulėkiau grindų šepečio... Sakau, vaikeli, aš greit, čia tik šast ir perbraukiu tas šiukšles, mažylio priskabytus popieriukus.

O va knygos taip „šast“ ir nepaskaitysi. Todėl nenustebkite, kad turinčių mažų vaikų šeimų namuose aptiksite vertingų knygų vonios kambaryje... Nesusiraukite, kad tokiom knygom tik ne ten vieta. „Įsivaikinkite“ kokį artimųjų trejetą savaitgaliui, ir tuoj, nė nepajausite, vertingiausia literatūra atsidurs ten, kur jai ne vieta.

P.S. Šiuo metu skaitau D.Boenhofferio „Mokinystės kainą“ , ir turiu pripažinti, nepamenu, kad kuri knyga būtų taip mane įtraukus. Ši knyga lyg koks vaikas, dabar visur nešiojama glėby, kad nors kokią minutę radus, galėčiau atsiversti... Taigi, pasirodo, kartais reik ir gerą knygą, lyg tą brangiausią perlą surasti, ir tas laikas kažkaip įsprūsta glėbin, kad ir mažais „gabaliukais“...

Aurelija Umbrasienė