Malda – tai meilės kalba

Kai meldžiamės už kitus žmones, nuostabūs dalykai pradeda vykti mūsų pačių širdyse. Jos ima minkštėti ir tirpti. Mes tampame pajėgūs nepriimti į širdį skaudulių ir atleidžiame, o galų gale, žiūrėk, net pamilstame tą, už kurį nuolat meldžiamės. Tai stebuklas! Ir jis nutinka todėl, kad melsdamiesi būname Dievo artume, kur Jis pripildo mus savo Dvasios meilės. Kai meldžiatės už savo vyrą, jūsų širdyje auga ir Dievo meilė jam. Ir ne tik tai! Dar pastebėsite, kad vyro širdyje auga meilė jums, jam nė neįtariant, kad už jį meldžiatės. Taip yra todėl, kad malda –tai meilės kalba, aukščiausia meilės išraiška. Ji veikia tada, kai mes nieko neįstengiame padaryti patys. Esu sutikusi moterų, kurių jausmai sutuoktiniams buvo išblėsę, bet su laiku, joms ištikimai meldžiantis, tie jausmai buvo pažadinti ir vėl atgaivinti. O kai kurios moterys skirtumą pajusdavo jau po pirmos nuoširdžios maldos.

Kalbėjimas apie savo vyrą Dievui – meilės veiksmas. Malda sužadina meilę, kuri paragina dar uoliau melstis. Taip meilė dar labiau auga. Net jei maldos pradžioje jūsų motyvai būtų šiek tiek savanaudiški, tai besimeldžiant jie praskaidrėtų. Su laiku pastebėsite, kad jūsų reakcijose daugiau meilės, kad klausimai, anksčiau sukeldavę barnius, nebedirgina. Jūs įstengsite prieiti prie vieningų sprendimų nesibardami. Tokia vienybė yra gyvybiškai svarbi.

Kai vienybės nėra, viskas griūva. Jėzus pasakė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“ (Mt 12, 25). Malda pagimdo vienybę net ir tuo atveju, jei nesimeldžiate drauge. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įtampa tarp manęs ir vyro dažnai atslūgdavo vien man pasimeldus už jį. Rūpestį ir meilę parodo ir klausimas: „Kokia malda galėčiau už tave pasimelsti?“ Mano vyras po tokio klausimo paprastai stabteli ir pagalvojęs į jį atsako labai išsamiai, su smulkmenomis – nors kitu atveju gal nutylėtų ir išvis nepratartų nė žodžio. Pažįstu net ir netikinčių vyrų, kurie labai teigiamai reaguoja ir noriai atsako į tokį žmonų pateiktą klausimą.

O esmė tokia, kad mes, kaip vyras su žmona, nenorime patraukti kiekvienas savo keliu. Norime kartu eiti vienu ir tuo pačiu taku, iš esmės derėti, sutapti, būti vienas kitam gyvenimo palydovai ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą besitęsiančia meile. Malda – aukščiausios meilės kalba – padeda tam išsipildyti.

Jis man nė nepatinka – kaip tad galiu melstis už jį?

Ar esate ant vyro įniršusi taip, kad apie maldą už jį negali būti nė kalbos? Man taip irgi yra buvę. Labai sunku melstis už žmogų, kai niršti ant jo arba kai jis tave įskaudinęs. Bet kaip tik to Dievas iš mūsų tikisi. Jei Jis prašo, kad melstumėmės už savo priešus, kaip tad turėtume melstis už žmogų, kuris yra antroji mūsų pusė ir kurį turėtume mylėti? Tačiau kaip įveikti neatlaidumą ir kritiškas nuostatas?

Visų pirma ir svarbiausia – būti visiškai atvirai prieš Dievą. Norint nugriauti sienas širdyje ir su žemėmis sulyginti bendravimui kliudančias užkardas, turime Viešpačiui atvirai išsakyti savo jausmus. Kalbant su Juo nieko nereikia pagražinti. Jis ir taip žino tiesą, tiesiog nori pamatyti, ar mes pasirengusios prisipažinti ir išpažinti tai kaip neklusnumą Jo keliams. Jei taip, Dievas gali darbuotis mūsų širdyje.

Jei pykstate ant vyro, taip Dievui ir pasakykite. Tenetampa tai diena iš dienos jus vis labiau ėdančiu vėžiu. Nesakykite: „Aš gyvensiu savo gyvenimą, o jis tegul gyvena savo.“ Jei stengsitės gyventi nepriklausomai vienas nuo kito, tai vėliau jums teks mokėti didelę kainą. „Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia (angl. „nėra nepriklausoma“) be vyro, nei vyras (angl. „nėra nepriklausomas“) be moters“ (1 Kor 11, 11).

Verčiau susiimkite ir tarkite: „Viešpatie, nors neturiu nė menkiausio noro melstis už šitą žmogų, išpažįstu Tau savo pyktį, įsiskaudinimą, neatlaidumą, nusivylimą, apmaudą ir širdies kietumą prieš jį. Atleisk man ir sukurk manyje švarią širdį ir teisią dvasią. Pagimdyk manyje naują, teigiamą, džiugų, meilų, atlaidų požiūrį į savo vyrą. Parodyk jam, kur jis klysta, ir apkaltink jo širdį. Vesk jį atgailos ir išlaisvinimo keliu. Apsaugok, kad neatleidimas neleistų man atsiskirti nuo vyro nei emociškai, nei mintimis, nei fiziškai. Jei turime prašyti vienas kito atleidimo, padėk mums taip pasielgti. Jei yra, ko aš nematau, bet kas apsunkina situaciją, apreikšk tai ir padėk man suprasti. Pašalink bet kokį sumišimo pleištą, keliantį nesusipratimus ir kliudantį bendrauti. Jei kuriam nors iš mūsų reikia ką nors pakeisti savo elgsenoje, meldžiu, suteik jėgų pasikeisti. Kad ir kaip norisi toliau pykti ant savo vyro (nes tokiam pykčiui turiu pagrindo), dar labiau noriu pasielgti taip, kaip nori Tu. Visus jausmus atiduodu Tau. Suteik man naują meilės pojūtį ir žodžius, padėsiančius išgydyti šioje situacijoje atsivėrusias žaizdas.“

Jei jaučiate, kad įstengtumėte taip melstis, išmėginkite tai. Atlikite šį nedidelį eksperimentą ir žiūrėkite, kas bus. Melskitės už savo vyrą kasdien mėnesį, pasitelkdama trisdešimt mano šioje knygoje nurodytų maldos aspektų, pavyzdžiui, po skyrių per dieną. Prašykite Dievo išlieti ant jūsų sutuoktinio savo palaimi-nimų lietų ir pripildyti judu abu savo meilės. Stebėkite, ar jūsų širdis neminkštėja. Žiūrėkite, ar kartais nesikeičia ir jo požiūris į jus. Atkreipkite dėmesį, ar jūsų santykiai netapo sklandesni. Jei jaučiate, kad jums sunku atsidėti nuosekliai maldai, mėginkite pažvelgti į tai Viešpaties akimis. Pamatykite savo vyrą kaip Dievo vaiką ir mylimą Jo sūnų. Tai gali būti labai svarbus apreiškimas. Juk jei kas nors paskambintų ir prašytų pasimelsti už jų sūnų, greičiausiai bemat pultumėte tai daryti, ar ne? Tai štai, Dievas jūsų to prašo.

„Nutilk. Verčiau pasimelsk.“

Kaip sako Šventasis Raštas, viskam savas laikas. Tai itin aktualu vedybiniame gyvenime – ypač kalbant apie žodžius, išeinančius iš mūsų lūpų. Yra laikas kalbėti ir laikas tylėti. Laimingas vyras, kurio žmona žino, kada ir ką iš šių dviejų dalykų rinktis. Apskritai bet kuris santuokoje ilgesnį laiką nugyvenęs žmogus puikiausiai supranta, kad kai kurie dalykai turėtų likti neišsakyti. Žmona vyrą gali įskaudinti labiau nei bet kuris kitas žmogus. Taip pat ir vyras žmoną. Kad ir kiek paskui būtų atsiprašinėjama, ištartų žodžių nebeištrinsi. Už juos galima nebent atleisti. O tai ne visuomet lengva. Kartais mūsų žodžiai tik stabdo Dievo tėkmę. Taigi kartais geriausia tiesiog prikąsti liežuvį, o paskui imti melstis.

Pačioje mūsų santuokos pradžioje dažniausiai nutylėdavau ir nieko nesakydavau, kai kas nors būdavo ne taip. Savo jausmus tuomet buvau linkusi išgyventi viduje. Tačiau po mūsų pirmojo vaiko gimimo, kažkas tarsi pratrūko. Pradėjau vis dažniau reikšti savo prieštaravimus ir nuomonę skirtingais klausimais. Ir kuo įkyriau tai darydavau, tuo labiau Maiklas man priešindavosi, tuo dažniau mes susiginčydavome. Savo žodžiais aš ne tik nepasiekdavau to, ko norėdavau. Dar blogiau – šie žodžiai duodavo priešingus rezultatus. Tik po daugelio metų supratau tai, kas milijonams moterų tapo aišku per daugel amžių, – kad kabinėjimasis ir zyzimas nieko nepakeis. Kritika nieko gero neduoda. O kartais net ir paprastu pokalbiu nieko nepasieksite. Galiausiai pamačiau, kad tik malda vienintelė visuomet padeda ir ką nors keičia. Melsdamasis žmogus turi garantiją ir apsaugos priemonę – mat pirmiau tenka eiti pro Dievą. Vadinasi, kad turint neteisingą nuostatą, klaidingą mąstymą ir netikusius motyvus prasmukti tikrai nepavyks. Kai meldžiatės, Dievas atskleidžia visa tai, kas jumyse priešinasi Jo nustatytai tvarkai.

Mano vyras, pavyzdžiui, nedarys nieko, ko nenori. Jei jam tai tenka daryti, artimieji iškart pajunta savo kailiu. Jeigu labai noriu, kad jis ką nors padarytų, pirmiausia išmokau dėl to melstis – ir prieš prašydama jo meldžiuosi tol, kol širdyje užgimsta ramybė. Kartais Dievas kita linkme nukreipia mano pačios širdį arba parodo kitą kelią – ir man išvis nieko nebereikia sakyti. Jei ir turiu ką nors pasakyti, tai netariu, kas šauna į galvą, bet pirmiau pasimeldžiu, kad Dievas įdėtų žodžius į mano lūpas.

Tiesa, prireikė nemažai laiko, kol tai suvokiau, vieną gražią dieną Patarlių knygoje perskaičiusi: „Geriau gyventi dykumos šalyje negu su irzlia ir priekabia žmona“ (Pat 21, 19). Kažkodėl ši patarlė man smigo giliai į širdį.

„Bet, Viešpatie, argi ne geriau atviras papeikimas nei slapta meilė?“ – klausiau aš (žr. Pat 27, 5). – Argi mes, žmonos, neprivalome pasakyti vyrams, kai kas nors būna ne taip?“

Dievas atsakė: „Viskam yra metas <...> tinkamas laikas po dangumi. <...> laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mok 3, 1–7). Bėda ta, kad nežinai, kada kalbėti, o kada patylėti. Be to, nemoki kalbėti su meile.“

„Gerai, – atsakiau aš. – Tuomet parodyk man, kada laikas kalbėti, o kada laikas prikąsti liežuvį ir melstis.“

Ilgai nelaukus tam pasitaikė puiki proga. Kaip tik buvau savo namuose pradėjusi kassavaitinę maldą su kitomis moterimis. Mano gyvenimą tai pakeitė iš pagrindų, todėl ir savo vyrą ėmiau įkalbinėti padaryti tą patį – suburti pamaldžių vyrų grupę. Tačiau jis apie tai nenorėjo nė girdėti.

„Visai neturiu laiko“, – toks buvo jo atsakymas ir nepasitenkinimo išraiška.

Ir kuo daugiau apie tai įsijautusi kalbėdavau, tuo labiau irzdavo Maiklas. Tada nusprendžiau išmėginti Dievo nurodymą prikąsti liežuvį ir verčiau pasimelsti. Lioviausi ūžusi vyrui ausis ir pradėjau melstis. Maldos grupelės dalyvių paprašiau melstis dėl to kartu su manimi. Prabėgo daugiau nei dveji metai. Nuo to laiko nėkart vyrui apie tai neužsiminiau nė puse lūpų. Ir štai vieną gražią dieną Maiklas pareiškė organizuojąs vyrų maldos grupę. Ji veikia lig šiol, o jis nė neįtaria, kiek dėl to melstasi. Nors viskas truko kur kas ilgiau, nei tikėjausi, tai vis dėlto išsipildė. Laukiau kupina ramybės, kurios, neprikandusi liežuvio, nebūčiau patyrusi.

Karalienė Estera, apie kurią skaitome Biblijoje, melsdavosi, pasninkaudavo ir siekdavo sužinoti, koks geriausias Dievo numatytas laikas, kaskart prieš eidama pas savo vyrą karalių kokiu nors svarbiu klausimu. Paprastai tokiomis akimirkomis ji labai rizikuodavo ir tai puikiai suprasdavo. Ji nelėkdavo ir neklykdavo: „Tu su tais savo draugužiais tik sužlugdysi mūsų bendrą gyvenimą!“ Pirmiau ji pasimelsdavo, paskui su meile patarnaudavo jam, o Dievas tuo metu paruošdavo jo širdį. Viešpats visuomet įdės mums į lūpas tinkamus žodžius ir nurodys, kada juos ištarti, jei tik Jo paprašysime. Labai svarbu, kad laikas būtų parinktas tinkamai.

Ištrauka iš Stormie Omartian knygos „Žmonos maldų galia“.

Knygą netrukus galėsite įsigyti internetiniame knygyne (elknygynas.lt) ir www.upe-leidykla.lt.

Bendrinti: