Santuokos vadovas (II)

Puikiai prisimename pirmąjį kartą, kai į mus pagalbos kreipėsi viena sutuoktinių pora. Jiedu buvo susituokę šešiolika metų ir turėjo du vaikus. Mums paskambino vyras - verslininkas, kuriam puikiai sekėsi darbe ir kuris buvo gana aukštai užkopęs karjeros laiptais. Su didžiausia neviltimi balse jis pranešė, kad žmona rengiasi jį palikti. Atvažiavę pas mus jie jautėsi šiek tiek nejaukiai. Išvydę juos ant slenksčio mes irgi pasijutome kvailokai ir svarstėme, kuo galėtume padėti. Pradėjome nuo to, kad pasiteiravome, kada pašlijo jų santykiai. Jiedu puolė berti žodžius, vaizdžiai pateikdami kiekvienas savo versiją ir nupasakojo kelių mėnesių ir metų istoriją. Jiedu be perstojo pertraukinėjo vienas kitą ir neleisdavo savo sutuoktiniui baigti pradėto sakinio. Po kokių dešimties minučių tapo visiškai aišku, kad jiedviem knietėjo veikiau įgelti vienas kitam, negu atsakyti į pateiktą klausimą. Jų santuoka panašėjo į siūlų raizgalynę, kurią kur kas paprasčiau išmesti laukan nei imtis narplioti.

Gerai dar, kad abu vieningai sutarė išsaugoti santuoką.

Pamatėme, kad jų santuokoje turėjo įvykti dvi gyvybiškai svarbios permainos. Pirma - jiedu turėjo kur kas daugiau laiko praleisti kartu. Antra - tą laiką jiedu turėjo išnaudoti efektyviai. Labai nedrąsiai mudu patarėme pokalbiams paskirti bent po pusvalandį per dieną. Nurodėme leisti savo sutuoktiniui kalbėti apie savo jausmus, bent penkias minutes jo nepertraukinėjant. Dar paraginome juos kartą per savaitę kur nors išeiti kartu pasižmonėti ar šiaip smagiai pasibūti - trumpai tariant, nuveikti ką nors tokio, ką jiedu kartu veikdavo prieš susituokdami.

Kai jiedu vėl atvažiavo pas mus po poros savaičių, atrodė labai pasikeitę. Galima sakyti, kad priešais mus stovėjo visai kita pora. Pagaliau jiedu pradėjo vienas kitą suprasti. Labai džiaugėmės matydami tokias teigiamas permainas, kai sutuoktiniai, užuot vienas kitą puolę, pradėjo rodyti iniciatyvą ir dėmesį. Puiku, kad jie abu tų permainų norėjo ir pasistengė atrasti vienas kitam laiko.
 
Kartu praleistas laikas

Sutuoktinių santykiams kartu praleistas laikas gyvybiškai svarbus. Tai - kaip oras žmogui arba vanduo augalui. Žinoma, vieni augalai be vandens ištveria ilgiau, kiti - trumpiau, tačiau ilgainiui visi nuvysta ir numiršta.

Štai ką autorius Robas Parsonas, „CARE for the Family“ generalinis direktorius, vadina didžiąja iliuzija: Žinoma, gyvenime įmanoma veikti „keliais frontais“. Deja, jei esi iki kaklo užsivertęs darbais, nukenčia tavo artimieji. [...] Tačiau mes puolame teisintis ir atrandame aibes dingsčių. Populiariausias pasiteisinimas yra toks: darbus laiko, dar suspėsiu, padarysiu tai „kitą dieną“. „Kai pasidarysiu remontą, kai mane paaukštins pareigomis, kai išlaikysiu egzaminus ir t. t., tada turėsiu daugiau laiko ir galėsiu skirti jo tam ir tam.“ Mes taip dažnai išsisukinėjame, sakydami: „Tik ne šią akimirką, brangusis (-ioji). Gal vėliau?“ Mes bandome įtikinti save, kad viską išspręsime kada nors vėliau, kitą dieną. Tačiau toji „kita diena“ taip ir neišaušta. Ji nėra mūsų didžioji iliuzija, mes galime planuoti savo laiką ir turime jo skirti tam, kas mums svarbu, - ir tai padaryti turime neatidėliodami.[1]

Ana Merdok pasakė, kad pagrindinė skyrybų su Rupertu priežastis buvo amžinas laiko neturėjimas. 1988 m., kai pasirodė jos antrasis romanas „Family Business“, viename interviu apie savo kūrybą ji pasakė štai ką: „Juk turėjau ką nors daryti su savo laiku - mano vyras amžinai užsiėmęs, vaikams manęs jau nebereikia taip kaip anksčiau. Turėjau kuo nors užpildyti vienatvę.“ [2] O štai kaip Merdokų situaciją pakomentavo vienas jų bičiulis: „O man atrodo, kad Anai tiesiog trūko kantrybė. Jos vyras amžinai užsivertęs darbais, ir ji ne kartą sakėsi nenorinti šitaip nugyventi viso likusio gyvenimo. Manau, kad ji stengėsi atkreipti jo dėmesį. [...] O Rupertas be galo daug dirba: kai reikia palaikyti ryšį su JAV, Didžiąja Britanija, Tolimaisiais Rytais ir Australija, praktiškai gyveni nuo ausies neatitraukdamas telefono ragelio.“ [3]

Paklaustas apie pagrindines skyrybų priežastis, panašiai kalbėjo ir pats Rupertas Merdokas. Štai ką 1999 m. jis pasakė savo biografui Viljamui Šokrosui: Aš labai daug keliavau ir daug dirbau - ko gero, nepalyginamai daugiau negu kiti. Vaikai užaugo ir paliko mus. „Namų lizdelis“ tapo tuščias. Staiga pamatėme, kad namuose vėl likome vienu du - tik šįkart paaiškėjo, kad esame visiškai susvetimėję ir nebeturime nieko bendra. Viskas buvo išbarstyta kažkur kitur po pasaulį. Tokia ir buvo pagrindinė mūsų skyrybų priežastis.

Visiškai priešingas pavyzdys - buvusios grupės „Beatles“ narys Polas Makartnis. Jis savo žmonai Lindai skirdavo labai daug laiko. Nepaisydami slegiančios šlovės, jiedu stengdavosi kuo daugiau laiko praleisti kartu. Artimas jų bičiulis ir biografas Hanteris Deivisas prisimena, kad Polui gyvenime svarbiausi buvo du dalykai - šeima ir muzika.

Jis nepasididžiavo ir sutiko grįžti ten, kur ir pradėjo, - mielu noru grodavo nedidelėms auditorijoms, studentų miesteliuose ir pan. Mane tiesiog pribloškė toks brandus ir išmintingas požiūris. Taip gimė grupė „Wings“, kurioje sutilpo abi jo gyvenimo aistros: drauge jis visuomet pasiimdavo Lindą ir vaikus. Jei reikėdavo, jie mielai ir nesiskųsdami pernakvodavo automobilių priekabose.

Natūralu, kad kritikai liežuviais pliekė Lindą, į šuns dienas dėjo jos muzikinius gabumus, o kartais tvirtino, kad ji jų apskritai neturinti. Kandžių pašaipų susilaukdavo ir Polas - jie sakydavo, kad labai kvaila visur šitaip kartu tampytis ir Lindą. „Wings“ nebuvo pati geriausia grupė, bet ilgainiui jos nariai daug ko išmoko ir patobulėjo. O santuokai tai išėjo tik į naudą. [5]

Laiko artimiesiems neatsiranda šiaip sau, iš niekur. Jo reikia sąmoningai rasti ir skirti. Prieš susituokdami žmonės sugeba rasti vienas kitam laiko ir kuo dažniau stengiasi pabūti kartu. Štai ką rašo šeimų konsultantas Garis Čapmenas: Įsimylėjimas - euforiška būsena. Emociškai mes būname vienas kito tarsi apsėsti: apie savo meilę galvojame eidami miegoti, su ta pačia mintimi nubundame ryte. Mes nekantraujame pabūti kartu. [...] O kai laikomės už rankų, atrodo, kad mūsų kraujas susilieja ir teka viena srove. [...] Didžiausia klaida manyti, jog šitai tęsis amžinai. [6]

Susidaro įspūdis, kad ką nors mylint ši euforiška būsena nesibaigs ir tokios emocijos niekada neišblės. Tačiau psichologinių tyrimų duomenimis, tokia būsena, deja, tęsiasi tik maždaug dvejus metus. Toliau pora nebegali remtis vien tik jausmais, o meilė tampa pasirinkimu, valios sprendimu. Labai dažnai susituokus kartu praleidžiamas laikas išbraukiamas iš prioritetų sąrašo. Apsigyvenę po vienu stogu pradedame manyti, kad mums nebereikia derinti savo darbotvarkės ir planuoti laiko. Buvimas su sutuoktiniu tampa savaime suprantamu dalyku. Tačiau, mūsų įsitikinimu, sutuoktinių poros turi planuoti ir skirti vienas kitam pasimatymus. Kodėl su tokiu džiaugsmu prisimename laiką iki santuokos? Todėl, kad tuo metu pora išradingai planuoja savo laiką, abu vaikšto kupini laukimo ir džiaugsmo, lankosi pačiose įvairiausiose vietose pačiu įvairiausiu laiku. Susituokę nesiliaukime skyrę vienas kitam laiko. Pasimatymai pakursto romantiškus jausmus, mes turime puikią progą turiningai pabendrauti, o mūsų savitarpio supratimas tik dar labiau pagilėja. Kaip ir kiek laiko praleidžiame kartu, nulems tolesnius mūsų santykius šeimoje.

Pavyzdžiui, mudu iš anksto suplanuojame, kada ir kur susitiksime ir kaip praleisime laiką dviese. Žinoma, kiekvienos poros aplinkybės ir galimybės skirsis, tačiau galime pasakyti tik tiek, kad, iš anksto ir sąmoningai neskiriant tam laiko, nieko nebus - sutuoktiniai taip ir nesuras laiko pabūti dviese. Žmonės mūsų dažnai klausia, ką daryti, norint ne tik išlaikyti santuoką, bet ir brandinti meilę bei tarpusavio supratimą. Mūsų atsakymas būtų toks: Kiekvieną savaitę reguliariai skirkite bent dvi valandas, kurias galėtumėte praleisti dviese, niekeno netrukdomi.

Skirkime vienas kitam pasimatymus 

Vien tik sutuoktiniui skirtas laikas kokybės prasme turėtų skirtis nuo likusios dienos dalies, kurią praleidžiame kartu. Eilinis vakaras namuose (kai reikia mokėti mokesčius, sutaisyti durų rankeną, lyginti skalbinius ar atlikti kitus namų ruošos darbus) nesiskaito. Namų ruoša, buitis - neišvengiama ir neatskiriama šeimos gyvenimo dalis. Tačiau jeigu su savo sutuoktiniu susitinkame tik sąskaitų apmokėti arba prie įrankių dėžės, nebelieka prasmingo bendravimo, o mūsų meilė pradeda dusti.

Konkrečiai planuojami pasimatymai atgaivina romantiką ir suteikia santuokai naujo žavesio. Ir nebūtina planuoti kažin ko: pradžiuginti gali žvakių šviesa per vakarienę, širdžiai mielos muzikos garsai ar užsakytas maistas (kad šeimininkei nereikėtų vargti). O kad nereikėtų bėgioti prie telefono, galima įjungti atsakiklį. Svarbiausia, kad pora smagiai pasibūtų, pabendrautų. Tai turėtų būti įsimintinos, mielos akimirkos. Galima nueiti į kiną ar restoraną. Tai - laikas laikytis susikibus už rankų, kartu juoktis, linksmintis ir, svarbiausia, pasikalbėti. Tomis akimirkomis su sutuoktiniu turėtume pasidalinti savo lūkesčiais ir baimėmis, savo džiaugsmu ir nerimu, savo nesėkmėmis ir pasiekimais. Pasidalinimas mintimis labai suartina. Atrodo, paprasta, bet labai veiksminga.

Užbėgdami už akių, iškart norime pasakyti, kad šitaip skirti laiko pasimatymui su sutuoktiniu nėra taip jau lengva ir paprasta. Kas nors amžinai trukdo ir trukdys: darbe spaudžia terminai (ir paprastai tai - ne mūsų valioje), iš darželio ar mokyklos reikia pasiimti vaikus ir parvežti juos namo ar nuvežti kur nors kitur (į būrelį ar pan.), krūvos kitų dar nepradėtų ar neužbaigtų darbų, kuriems irgi turime surasti laiko. Daugelis mūsų vakarop būname taip nusivarę nuo kojų, kad nieko daugiau nebenorime - tik ramiai padrybsoti priešais televizorių. Ir tomis akimirkomis fiziškai mes būname šalia, tačiau mintimis skrajojame kažin kur toliausiai.

Iš patirties žinome, kad skiriant savaitinius pasimatymus svarbu laikytis trijų taisyklių. Pirmoji - pasimatymą planuokite iš anksto. Vyras su žmona turi atsiversti savo darbo kalendorių ir išsirinkti bei pasižymėti geriausiai tam tinkamą laiką. Planuojant pasimatymus svarbūs ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, ar pora turi vaikų. Jei turi, tai kokio amžiaus. Svarbu, kur dirbate - namuose ar toli nuo jų ir pan. Išsirinkite ir paskirkite pasimatymui abiem tinkamiausią laiką. Mūsų vaikai jau ūgtelėję, todėl mums ištrūkti jau šiek tiek lengviau. Paprastai einame kur nors dviese pavakarieniauti ir kartu praleidžiame maždaug porą valandų. Šį savaitinį pasimatymą mudu pasižymime savo kalendoriuje ir laikome jį tokiu pat svarbiu kaip ir bet kurį kitą susitikimą. Turime labai daug darbų, todėl mūsų pasimatymai paprastai būna suplanuoti trims mėnesiams į priekį.

Iš pradžių mintis planuoti pasimatymą su sutuoktiniu gali pasirodyti pernelyg išpūsta. Tačiau tai bene pirmas dalykas, kuris nejučiom išsprūsta iš santuokos. Nesakau, kad gyvendami po vienu stogu pradedame vienas kitą ignoruoti. Tiesiog buitis ir kasdieniai rūpesčiai kartais pavagia iš poros daug smagaus laiko.

Antra taisyklė - tegul šie pasimatymai su sutuoktiniu jums būna prioritetas. Tegul jums tai būna išskirtinės svarbos įvykis. Žiūrėkite į tai rimtai ir branginkite kartu praleistą laiką. Turint minutėlę laisvo laiko, gali kilti kitų pagundų: aplankyti gimines, smagiai pasibūti namuose, nueiti į vakarėlį, žiūrėti su draugais futbolo rungtynes, nubėgti į bažnyčią ir pan. Tačiau jei pasimatymas su sutuoktiniu mums svarbiau už viską, tai savo antrajai pusei duodame suprasti, kad ją mylime ir branginame. Tai - labai svarbus meilės įrodymas.

Trečia taisyklė - saugokite pasimatymui skirtą laiką. Aplink amžinai gausu visokiausių trukdžių. Laiko iš mūsų pavogti gali kad ir, pavyzdžiui, telefono skambutis. Daugelis mūsų neatsispiriame pagundai, pakeliame ragelį ir tarškiame ištisas valandas. Jei taip nutinka dažnai, reikėtų įsigyti atsakiklį arba tiesiog išjungti telefoną. 

Kitas laiko „vagišius“ - televizorius. Jis tiesiog ryte ryja mūsų laiką - ištisas valandas, kurias puikiausiai galėtume praleisti vaisingai bendraudami. Štai ką savo knygoje „Santuoka ir šiuolaikinė jos krizė“ rašo autorius Alanas Storkis: „Rydamas mūsų laiką, televizorius daro neigiamą įtaką tarpusavio santykiams ir labai kenkia sutuoktinių bendravimui. Be to, televizija populiarina ir skatina pataikavimą ir meilikavimą sau.“[7] Jei televizorius kelia jums bėdų, imkitės ryžtingų veiksmų. Išmeskite jį iš svetainės arba apskritai iš namų.

Paprastai pasimatyti susitariame ten, kur mažiausia tikimybė sutikti pažįstamų. Šeimos nariai ir draugai mums svarbūs, tačiau santuoka - dar svarbesnė.

Kuo užimtesni esame, tuo svarbiau ir nepatogiau darosi susitikti. Būna, kad iki kaklo skendėdami darbuose jaučiame didelę pagundą pasimatymą atidėti, nukelti į kitą dieną. Tačiau to nedarome, nes žinome, kad pasekmės bus ne pačios geriausios. Aišku, yra buvę tokių savaičių, kai susitikti mudviem taip ir nepavykdavo. Mes iš to pasimokėme ir supratome, kad dvi savaitės be smagaus pasimatymo ir pabendravimo - labai jau ilgas laikotarpis. Ilgiau nesimatę pajuntame, kad tolstame vienas nuo kito, netenkame ryšio, nebežinome, kuo gyvena mūsų sutuoktinis. O reguliariai susitikdami patiriame vienovės jausmą, jaučiame stiprų mus jungiantį ryšį. Tada ir savaitę ištverti lengviau, jaučiame mažiau streso darbe, gražiau sutariame su savo antrąja puse ir vaikais.

1 Rob Parsons, Loving Against the Odds, Hodder & Stoughton, 1994, p. 39.
2  Raymond Snoddy & Carol Midgley, The Time, 1998 m. balandžio 22 d., p. 22.
3  Ibid.
4  Vanity Fair, 1999 m. spalis, p. 135.
5  The Daily Mail, 1998 m. balandžio 20 d.
6  Gary Chapman, Penkios sutuoktinių meilės kalbos, „Sidabrinis trimitas“, 2001.
7  Alan Storkey, Marriage and its Modern Crisis, Hodder & Stoughton, 1996, p. 25.