„Nereikia sekso – mes paaugliai“

Galbūt jūs manote, kad žiniasklaida nėra tinkama priemonė klausytis šlovinimo muzikos ir nepajėgia jos atskleisti; galbūt manote, kad bažnyčia negali pasiūlyti jaunuoliams nieko, kuo jie galėtų pasitikėti.

Jungtinėje Karalystėje transliuotos televizijos laidos Davido Frosto Alpha TV, „Vienuolynas" (angl. „The Monastery") ir „Nereikia sekso - mes paaugliai" (angl. „No sex please we‘re teenages) tai paneigia.

„Vienuolynas" atskleidžia benediktinų bendruomenės galimybes pakeisti gyvenimus tų, kurie nusprendė kuriam laikui atsiriboti nuo pasaulio. Projektas „Nereikia sekso - mes paaugliai" neįprastu būdu parodo, kaip Evangelijos principai gali visiškai pakeisti paprastų, nepasiturinčių, netvarkingų, nelankančių bažnyčios Londono paauglių gyvenimus. Paauglių, kuriuos lengvai įtraukia malonumų kultūra, pabrėžianti seksualumą, skatinanti girtavimą ir laikinus santykius.

Štai pavyzdys. Tarkime, jums keturiolika metų. Jūs jau turėjote lytinių santykių ir neketinate  jų nutraukti. Lytiniai santykiai rodo jūsų pasirinktą gyvenimo būdą. Taip gyvena dauguma jūsų bendraamžių. Tai suteikia jums autoritetą tarp draugų, padeda jaustis gerai ir nesivaržyti savo kūno. Bet staiga ateina asmuo, dvigubai vyresnis nei jūs, ir siūlo: „Ar sutiktum nesimylėti penkis mėnesius?"

Daugelis paauglių tik pasijuoktų iš tokio pasiūlymo. Kodėl, po galais, atsisakyti sekso? Kokia iš to nauda?

Šis šokiruojantis pasiūlymas buvo pateiktas dvylikai Harrowo rajono paauglių, kurie (visi kartu) jau buvo turėję maždaug 50 lytinių partnerių. Vienuolika iš jų nebuvo krikščionys. Krikščionys tarnautojai, dirbantys su jaunimu, Rachelė Gardner ir Danas Burke pavadino šį projektą „Meilės akademija" (angl. Romance Academy). Šis radikalus, įprastai kultūrinei terpei prieštaraujantis eksperimentas vėliau tapo BBC2 dokumentinės trijų dalių laidos „Nereikia sekso - mes paaugliai" pagrindu. Tai puikiai sukurta laida, kurioje žvelgiama giliau, atskleidžiamas paauglių nusivylimas kultūra nepripažįstančia ribojimų.

Rachelė ir Danas viso projekto metu panašiai reagavo į paauglių klaidas. Jie niekada nesmerkė paauglių. Tiesiog mylėjo juos besąlygiškai ir neveidmainiškai. Šis projektas - vertinga medžiaga tėvams (tikintiesiems ir netikintiems), mokykloms ir bažnyčioms. Informaciją apie jį galima rasti puikioje interneto svetainėje www.romanceacademy.org .
Rezultatai nustebino. Tikriausiai šie rezultatai padės rasti būdus Jungtinei Karalystei įveikti paauglių nėštumo problemą (pagal šį rodiklį Jungtinė Karalystė pirmauja Europoje) ir sustabdyti greitą lytiniu būdu perduodamų ligų plitimą. Šios problemos atneša neišmatuojamą emocinę bei psichinę žalą ir kasmet kainuoja milijardus mokesčių mokėtojų lėšų. Be to, eksperimentas dar kartą patvirtino, koks skurdus yra lytinis švietimas mokyklose - net 65 proc. vyresnių nei keturiolikos metų paauglių nenaudojo apsisaugojimo priemonių.

Rachelės ir Dano požiūris yra kur kas radikalesnis, nei (evangelikams) gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Projekto vadovai neslėpė nuo paauglių savo tikėjimo, tačiau „Meilės akademijos" tikslas nebuvo jų atsivertimas. Projektu buvo siekiama suteikti jiems pasirinkimo galimybę. Vadovai nepamokslavo dvylikai paauglių, kad palaidas seksualinis gyvenimas yra kvailystė, ar kad Dievas nekenčia netyrumo ir ištvirkimo. Jie taip pat nepradėjo projekto žinia, kad tik Kristaus mirtis ir prisikėlimas gali pakeisti gyvenimus. Ne. Jų pasirinktas darbo su paaugliais būdas taip pat visiškai neatitiko šių dienų jautraus postmodernistinio požiūrio. Jie kvietė paauglius laikytis įsipareigojimo, kurį sugalvojo ne patys paaugliai, bet projekto organizatoriai. Tiesiog išgyventi penkis mėnesius susilaikant ir pažiūrėti, kas įvyks.

Projekto vadovai įvardijo šį eksperimentą kaip radikalų būdą kurti gilesnius santykius, keisti kultūrą aplink save. Tai iššūkis paauglių valiai - ar jiems pakaks jėgų įvykdyti įsipareigojimus? Kitaip tariant, „Meilės akademija" atlieka ne tik seksualinį švietimą, bet ir padeda jaunuoliams siekti emocinės brandos bei sveikų tarpusavio santykių. Be to, projekto pavadinimas „Meilės akademija" reiškia, kad projektas turėtų padėti įgyvendinti paauglių trokštamą tikslą - rasti tikrą meilę. Taigi „užkabinami" natūralūs paauglių jausmai - noras nugalėti iššūkius ir kurti meilės ryšį. Siekdami šito paaugliai atskleidžia tikrąją savo asmenybę. „Kas esu? Kuo tampu? Ar esu patenkintas asmenybe, į kurią augu?"

„Meilės akademija" ne vien ragino paauglius laikytis įžadų, bet ir lankyti savaitinius grupės susirinkimus bei dalyvauti kituose renginiuose. „Akademija" neatitraukė jų nuo įprasto gyvenimo, tačiau grupės susirinkimuose paaugliai būdavo palaikomi, diskusijose jie padėdavo vieni kitiems priimti iššūkius, išgyventi sėkmę ir kritimus.

Labiausia nustebino tai, jog paaugliai labai greitai suvokė, kokią naudą jiems patiems teikia susilaikymas ir kad gyvenimo būdas, kurį jie buvo pasirinkę anksčiau, yra visiškai ne tai, ko jie iš tiesų norėjo. Jau po mėnesio merginos pastebėjo, kad vaikinai žiūri į jas kur kas pagarbiau ir jų neniekina. Jos ėmė suvokti savo vertę ir suprato, kad kultūrinės aplinkos raginimas „visada sakyti „taip" seksui" iš tiesų jas žemina. Sakydamos „ne", jos gauna daugiau. Be to, jos ėmė žvelgti į aplinkinius kitaip ir įsitikino, kad tarpusavio santykiai apima kur kas daugiau nei seksas.

Paulius laiško Galatams 5 skyriuje rašo krikščionims, kad Kristus juos išlaisvino. Krikščionys įgavo laisvę elgtis teisingai. Jie nebevergauja priklausomybėms bei nederamam elgesiui ir Kristuje tapo laisvi būti tokiais, kokie yra iš tikrųjų. Projekto vadovams nebuvo staigmena, kad kai kurie iš paauglių sulaužė susilaikymo įžadus, tačiau net ir tai visiškai nepanaikino jų patirties „Meilės akademijoje". Be to, paauglių sprendimas susilaikyti nuo lytinių santykių padėjo jiems išsilaisvinti iš kitų priklausomybių ir destruktyvaus elgesio. Jie suvokė Dievo išmintį, kad skaistumas keičia gyvenimą. Tai nebuvo atsivertimas, nors Dievas aiškiai liudijo apie save vienam iš paauglių. Tačiau jie patyrė, kad paklusnumas Dievui tikrai išaugina gerus vaisius. Ir kad skaistumo Evangelija yra išmintinga, nors vaikinams ji gali atrodyti suklupimo akmuo, o merginoms -kvailystė.

Projektas „Meilės akademija" neapsiribojo raginimu susilaikyti, bet stengėsi suteikti paaugliams ir daugiau progų apmąstyti tai, ką jie pasirenka. Danas ir Rachelė pakvietė dvylika išrinktų paauglių atvykti į Floridą ir apsistoti krikščionių šeimose bei prisijunti prie JAV vykdomo projekto „Sidabrinis žiedas", kurio tikslas - raginti paauglius išlikti skaisčiais iki santuokos. Įžadus priėmę paaugliai nešioja sidabrinius žiedus, simbolizuojančius skaistybę. Rachelė ir Danas ypač rūpinosi šiuo eksperimentu. Jie nerimavo, ar patekę į konservatyvią krikščionišką terpę paaugliai apskritai neatsisakys dalyvauti projekte? Be to, galimas daiktas kai kurie iš paauglių gali jaustis, jog buvo priversti priimti sidabrinius žiedus, nors iš tiesų jie nenorėjo šito. Visgi septyni iš vienuolikos paauglių, kurie apsisprendė vykti į JAV, priėmė žiedus. Vienas šešiolikmetis kalbėjo: „Gailiuosi, kad nenuvykau į Floridą, būdamas dvylikos."

Rachelė ir Danas stengėsi paaugliams „įduoti ir kitus įrankius", kurie padėtų jiems ir toliau rinktis teisingai. Jie pakvietė drabužių dizainerį, kuris mokė atsakingai rinktis drabužius ir nepamiršti, kokią įtaką apranga daro aplinkiniams ir patiems paaugliams. Įdomu buvo stebėti, kaip kruopščiai parinkta jaunatviška, tačiau elegantiška apranga, padėjo paaugliams suprasti, jog drabužiai leidžia tapti asmenybėmis, apie kurias jie vos išdrįsdavo svajoti. Rachelė ir Danas nepaniekino natūralaus paauglių noro šokti, tačiau mokė paauglius šokti salsą kitaip, nei įprastus „seksualius" šokius. 

Danas ir Rachelė neapsiribojo vienos paauglių gyvenimą griaunančios problemos sprendimu, o stengėsi išspręsti daugelį susijusių neigiamų veiksnių ir priklausomybių, lemiančių destruktyvų elgesį. Tai esminis skirtumas. Jeigu norite išspręsti tik konkrečią problemą, galite pateikti tam tikrą požiūrį ir argumentuoti siūlomą sprendimo būdą. Bet jeigu norite pakeisti elgesio kultūrą, turite sukurti vertybių sistemą, kuri būtų nukreipta ne vien konkrečiai problemai spręsti, bet leistų žmonėms gyventi kitaip, parodytų ir patartų, kaip gyventi. Nepakanka pasakyti: „Susilaikyk", reikia pasiūlyti jaunuoliams kitokį požiūrį į santykius, sudėtingas situacijas ir kitokius galimus pasirinkimus. Toks buvo ir projekto rengėjų tikslas, kurį jie įvykdė. Galbūt konservatyviosios krikščionybės požiūriu reikėjo siekti daugiau, bet, autoriaus nuomone, šis projektas -  pirmas tikro gyvenimo gūsis, daugelį sričių apimantis krikščioniškas auklėjimas.

Paulas Woolley (viešo teologinės minties, tyrimų ir socialinių komentarų  projekto Theos direktorius http://www.theosthinktank.co.uk/)   kartą pasakė: „Jeigu žmones privertėte susimąstyti, nuėjote 90 proc. kelio." Rachelė ir Danas vylėsi, kad paaugliai susimąstytų apie šią savo gyvenimo sritį, o vėliau - ir apie kitas. Būtent taip ir įvyko, paaugliams pradėjus kelti klausimus apie santykius, gyvenimo tikslus, tapatybę ir tikėjimą.

Žinoma, Rachelė ir Danas norėtų, kad kiekvienas Harrowo paauglys taptų krikščioniu, tačiau projekto tikslas buvo kitas. Panašiai krikščionių įkurtos ligoninės, skirtos visų pirma rūpintis sergančiais, o krikščioniškose mokyklose vaikai pirmiausiai mokomi skaityti. Vakarų verslininkų parama, skirta besivystančių šalių žmonėms verslui pradėti. Taip ir Rachelė bei Danas siekė suteikti paaugliams, prisijungusiems prie „Akademijos" išminties, nevienadienių žinių ir įgūdžių. Ar tai ves kai kuriuos iš jų tikėjimo link? Žinoma. Ir vieną jau atvedė. Taip kaip profesionali slauga kartu su medicinos darbuotojų liudijimu gali atvesti žmones pas Kristų.

Žinoma, viena kviesti paauglius susilaikymui, kai jie žino, jog apie juos bus sukurta televizijos laida arba jie bus pakviesti skristi į Floridą. Visai kas kita - raginti jaunuolius įsijungti į „Meilės akademiją" nežadant jiems eterio arba kelionių. Tačiau Danas ir Rachelė toliau skelbia susilaikymo žinią Harrowo mokyklose ir paaugliai palankiai priima ją, galbūt todėl, kad jau dalyvavę projekte jaunuoliai savo pavyzdžiu atskleidžia susilaikymo naudą. Viena mergina, „Akademijos" baigimo ceremonijoje kreipėsi į artimuosius ir draugus šiais žodžiais: „Jeigu ne „Akademija", nebūčiau tapusi tokia, kokia esu šiandien. Ir aš didžiuojuosi tuo."

Ar šiuos žodžius gali ištarti jūsų bažnyčios jaunuoliai apie bendruomenės jaunimo grupę (tarnavimą)? Tikiuosi, kad taip.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal The London Institute for Contemporary Christianity http://www.licc.org.uk/