.jpg)
Šį pavasarį evangelija.tv filmavimo grupė lankėsi vidurio Lietuvoje – Raseiniuose, kur svečiavosi evangelinės bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorės Jurgitos Kučinskienės šeimoje. Siūlome susipažinti su šia šeima, jų tarnyste ir tikėjimu Dievu bei iššūkiais, patirtais tarnaujant nedideliame mieste.
Kornelijau ir Evelina, jūsų mama yra pastorė, tad noriu paklausti, ką jums tai reiškia? Ar jautėte dėl to naštą? Ar sulaukdavote daugiau dėmesio iš kitų todėl, kad mama pastorė?
Kornelijus: Vaikystėje problemų nekilo, nors tada mama jau buvo bažnyčios vyresnioji. Man tai buvo įprasta... Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, šis klausimas iškilo kiek ryškiau – kitiems buvo keista, kaip gali mama būti dvasininkė? Juk paprastai dvasininkai būna vyrai. Kai kas klausdavo, kas apskritai yra pastorius.
Evelina: Mama buvo ordinuota pastore, kai mes buvome paaugliai. Tuo tikrai džiaugėmės. Tai buvo natūralu. Žinoma, kartais sekmadieniais, ypač paauglystėje, būdavo sunku klausyti jos pamokslų, nes visą savaitę girdi mamą namuose, o sekmadienį nueini į bažnyčią, ir ten vėl pamokslauja mama (šypsosi). Kai dar gyvenau Raseiniuose, ir mama važiuodavo kur pamokslauti, dažnai kartu važiuodavau ir aš. Mama pamokslaudama labai mėgsta visokius gyvenimiškus pavyzdžius įterpti, tad kartais ji pamokslo metu įterpdavo kokį pavyzdį, kurį mes ką tik mašinoje aptarinėjome. Dažnai tu tiesiog tampi vienu iš pavyzdžių pamoksluose.
O kaip jums, Egidijau, kaip vyrui – ką reiškia turėti žmoną pastorę?
Manajam ego tai buvo iššūkis. Bet aš pripažinau, kad daugelyje sričių ji priima protingesnius sprendimus, ypač kalbant apie vaikų auklėjimą. Žinoma, kartais norėdavau nesutikti, pasiginčyti, viduje tas manasis ego kartais sucypdavo, bet aš stengdavausi patylėti ir galiausiai rezultatai buvo geri. Gerbiu ją. Matau, kad turi dovaną pamokslauti – tai tikrai Šventosios Dvasios dovana. Nes kartais, žinai, kad mažai laiko, bet ji geba susikoncentruoti ir paruošti pamokslą. Rezultatas būna puikus. Dievo Dvasia tikrai veikia ir padeda. Man tai būtų didelis stresas. Keletą metų teko tarnauti kaliniams Alytaus pataisos namuose, tai prisimenu, kad būdavau labai įsitempęs, visą kelią važiuodamas melsdavausi, kad ten pakalbėčiau pusę valandos. Bet žmonai, matau, tai ne problema.
Smalsu Jurgitos paklausti, ar tarnauti bažnyčioje, paruošti pamokslus iš tiesų ne problema? Juk jūs turite šeimą, dirbate ir dar tarnaujate bažnyčioje. Kaip pavyksta pakelti visus iššūkius? Juk jūs dar ir moteris dvasininkė, o dažniausiai įsivaizduojama, kad dvasininkas turi būti vyras. Kaip jums pavyko įveikti šį stereotipą?
Nemanau, kad šį stereotupą įveikiau. Artimiesiems tai įprasta, o kitiems vis dar kelia nuostabą. Šiaip aš gyvenu normalų tikinčio žmogaus gyvenimą. Iš savo gyvenimo ir daliniesi su kitais – kaip Dievas veikia kasdienybėje. Aš esu analitikė. Man reikia įsigilinti, atsekti priežastis, o apmąstant situacijas Šventojo Rašto šviesoje viskas taip natūraliai ir persipina. Manau, kad ir mano pamokslai labiau praktiški, iš gyvenimo. Žinoma, ir juos reikia tinkamai paruošti, sudėlioti. Būdavo, kad pervargdavau (šalia tarnystės dirbu visu etatu vienoje tarptautinėje įmonėje). Susikurti atokvėpio akimirkų man padeda vyras: šeštadienio ir sekmadienio rytais jis paruošia pusryčius ir atneša man juos į lovą. Taip šeštadienio rytais pusryčiaudama dar pavartau spaudą, pailsiu, o sekmadienio rytais dar kartą permąstau pamokslą. Mūsų bažnyčioje daugiau mus pažįstantys žmonės sako: „Jurgita nebūtų Jurgita, jei šalia nebūtų Egidijaus.“
Papasakokite, kaip jūs susipažinote? Labai įdomu išgirsti jūsų meilės istoriją.
Jurgita: aš įtikėjau besimokydama 12-oje klasėje, 1992 metų sausio 4 d., o Egidijus bažnyčioje pasirodė gal po mėnesio. Čia mes ir susipažinome, o po 1,5 metų susituokėme.
Pamenu vieną akimirką iš paauglystės, kai mes su Egidijumi prasilenkėme Raseinių gatvėje. Tada aš pagalvojau: „O, koks įdomus vaikinas. Vyresnis už mane, ilgoki juodi plaukai ir blyški oda.“ Šis epizodas man įstrigo, ir kai jis pasirodė bažnyčioje, aš jį prisiminiau: „Čia juk tas pats įdomus vaikinas!“
Egidijau, o kaip jūs pastebėjote Jurgitą?
Pirmiausia pamačiau Jurgitą, giedančią bažnyčios chore. Ji buvo jau kelias savaites įtikėjusi ir iškart pradėjo tarnauti – giedojo chore. Žinoma, mažoje bažnytėlėje visi lankytojai tapdavo bičiuliais. Kai Jurgita išvyko mokytis į Kretingą, rašėme vienas kitam laiškus. Aš rašydavau lyg ir nuo kelių brolių, bet širdy jau domėjausi ja. Buvau sau prisiekęs, kad mano žmona bus įtikėjusi ir gero charakterio, nes mačiau, kaip pasaulyje žmonės gyvena... Supratau, kad išvaizda gali pasikeisti, bet geras charakteris yra vertybė.
Jurgita: Mūsų santykių istorija yra gana neįprasta. Tokio nepaprasto įsimylėjimo, begalinės aistros lyg ir nebuvo. Mes labai blaiviai mąstėme. Draugaudami kartu skaitėme knygas, ilgai kalbėdavomės, darbuodavomės, tarnavome bažnyčioje. Iškilo tam tikrų charakterio, pasaulėžiūros neatitikimų. Mes pusmetį draugavome, susižadėjome ir dar po pusmečio šventėme vestuves. Bet prieš pat vestuves iškilo rimtų dvejonių...
Egidijus: Taip, prieš pat vestuves mes atvėrėme širdis, ir iškilo gilesni dalykai, kurie mums vienas kitame nepatiko... Maldoje vienumoje verkiau ir klausiau Dievo: „Dieve, negi viskas tuo baigsis?“ Bet Dievas įsikišo ir pasakė: „Jos nuodėmės yra atleistos...“ Šventoji Dvasia manęs neteisino... Man teko pripažinti, kad aš buvau toje situacijoje neteisus, tad teko įveikti save ir keistis pačiam. Tuo metu mūsų santykiai buvo priėję kritinę ribą.
Jurgita: Taip, savaitę ar dvi mes beveik nebendravome ir maldoje ieškojome atsakymų. Aš taip pat gavau „žinutę iš dangaus“, kuri padėjo apsispręsti ir nenutraukti santykių. Mes abu turbūt Dievą mylime labiausiai. Ir jau santuokoje, kai iškyla įvairių krizių, tas prieš vestuves mūsų atskirai gautas pažadas, kad Viešpats išves, Viešpats sutvirtins, kad Jis mūsų santuokoje yra Tas, kuris statydina santykius, labai padeda. Aš labai aiškiai supratau, kad du žemėje gyvenantys žmonės artės vienas prie kito tada, kai jie artės prie Dievo. Santuokai tai itin tinka. Jeigu kyla koks konfliktas, kokie sunkesni periodai, tai faktas, kad tuo metu esame atitolę nuo Dievo. Mes neįsiklausome, nebesuprantame vienas kito...
Evelina, koks įvykis su šeima labiausiai tau įsiminė? Gal koks vaikystės prisiminimas?
Maždaug iki 10-ojo mano gimtadienio mes gyvenome kaime, Betygaloje. Ten nepaprastai graži vieta. Mūsų šeima turėjo tradiciją – pavasarį eidavome prie upelio, susikurdavome lauželį, kepdavome bulves ir bendraudavome... Prisimenu, kaip mes visi keturi (mes su Kornelijumi buvome dar visai maži) eidavome tiesiog per pievą, ir tėtis su mama traukdavo giesmę „Žygiuoja štai šventų būrys“. Prisimenu, kaip mes žygiuodavome vienas paskui kitą ir traukdavome šią giesmę.
Kornelijau, o kas tau labiausiai įsiminė?
Man irgi įstrigęs panašus vaizdas, tik miške – kaip visi kepėme dešreles, statėme užtvanką... Bet tai iš to paties laiko – iš vaikystės, kai visi leisdavome laiką drauge. Tas tėvų vaikams skiriamas laikas yra labai brangus.
Kaip jūs, kaip šeima, leidžiate laisvalaikį? Ką jūs veikiate?
Jurgita: Kalbamės.
Evelina: Taip, iš tiesų. Ypač tuo metu, kai visi keturi dar būdavome namie, susėdame vakarieniauti ir pradedame šnekėtis. Taip įsišnekame, kad nepastebimai ateina vėlus vakaras, o dar reikia namų darbus daryti... Taip, mes dažnai kalbamės.
Kornelijus: Taip, susėdame ir aptariame dienos ar savaitės įvykius.
Egidijus: Na, o dideliame mieste atsidūrę mėgstame pažaisti boulingą. Tai irgi toks patogus judrus bendras užsiėmimas.
Jurgita: Aš mėgstu ką nors spontaniškai suorganizuoti: kyla mintis ir lekiam. Kartą išlėkėme į Panemunę, viščiukus kepėme, kitą kartą staiga išsiruošėme į Palangą porai dienų. Mėgstame važiuoti į mišką, į gamtą, vienus Naujuosius metus sutikome prie laužo vidury miško. Be to, mėgstame žiūrėti filmus.
O kaip į jūsų šeimą reaguoja jūsų kaimynai? Raseiniai – mažas miestelis, tad ar nesulaukiate replikų: „Čia pastorė“ ar panašiai?
Egidijus: Artimiausi kaimynai į tai reaguoja ramiai.
Jurgita: Kartais būna taip, kad tu galvoji, jog žmogus žino, kas tu esi, tačiau kai pasakai, iš kokios tu bendruomenės, kas esi, žmogus labai nustemba – atrodo, kad jis net negirdėjęs apie tai.
Evelina: Prisiminiau vieną atvejį... Kalbėjau su kurso draugu... Šnekėjomės apie „Simpsonus“, po to perėjome prie dvasinių dalykų... Jis prisiminė, kad Simpsonas yra kažkoks pastorius. Tada aš jam pradėjau aiškinti, kas yra pastoriai, kuo jie skiriasi nuo kunigų. Jis tada sako: „Taip, reikėtų ir Lietuvoje tokio pastoriaus... Kaip yra vyskupas, tai reikėtų, kad būtų ir pastorių...“ Tada aš jam atsakiau: „Na, šiaip yra Lietuvoje pastorių.“ Jis labai nustebo: „Tikrai?“ Tada aš jam ir sakau: „Na, mano mama pastorė.“ (Šypsosi).
Jurgita: Šiaip juk nesakai: „Aš esu pastorė.“ Mes tiesiog gyvename įprastą gyvenimą. Tikiu, kad pats elgesys ir gyvenimas turi liudyti, kas tu esi, o tada žmonės klausia, kodėl tu toks. Aš dirbu vienos kompanijos administracijoje. Darbuotojų ten daug – per 400. Vieną vakarą, man besiilsint namuose, kažkas pasibeldė į duris. Egidijus pakvietė mane ir sako: „Eik, tavo bendradarbis, toks jaunuolis, atėjo...“ Pasirodo, darbe kažkas jam pasakė: „Jei tau reikia užtarimo administracijoje, eik pas Jurgitą – ji tau padės.“ Jis susirado, kur aš gyvenu, ir atėjo prašyti pagalbos. Mes visą vakarą prasėdėjome, prašnekėjome... Ačiū Dievui, pavyko jam pagelbėti. Šiandien jis domisi Dievu, jam įdomus Šventasis Raštas.
Ar nebuvo kokių baimių prieš ordinaciją pastore? Ar tarėtės su šeima? Kaip vyko visas procesas?
Jurgita: Viskas vyko labai natūraliai. Kai įtikėjome, maždaug po metų mes su Egidijumi tapome Raseinių bažnyčios vyresniaisiais (nepamenu kaip). Tada buvome dar jaunuoliai – trise nešėme atsakomybės naštą. Paskui mes sukūrėme šeimą ir kiek atsitraukėme, bet po 10 metų Viešpats mus vėl atvedė į Raseinius. Man pasiūlė prisiimti bažnyčios vyresniosios atsakomybę, o po kurio laiko tuometinis Kauno regiono vadovas pastorius Gabrielius Lukošius pasiūlė ordinuoti ir pastore.
Kadangi Viešpats dar pačioje mano tikėjimo pradžioje paliudijo apie pašaukimą pamokslauti, pastoriui Gabrieliui pasiūlius prisiimti Raseinių bažnyčios vadovo atsakomybę, man nebuvo jokių abejonių – aš žinojau, kad Dievas kviečia į tą tarnystę.
Ar mes su šeima apie tai kalbėjomės? Turbūt. Nepamenu. Apie viską kalbėdavomės ir visi būdavome bendroje gyvenimo tėkmėje.
Egidijus: Įtampų nebuvo.
Jurgita, labai smalsu, kaip jūs atėjote pas Kristų?
Jurgita: Kaip minėjau, tai buvo 1992 metų sausis. Tuo metu mokiausi 12 klasėje. Buvau labai užsispyrusi, padūkusi, mėgstanti kompanijas, pramogas, išsilavinusi mergina. Buvau moksliukė, aktyvistė. Visur dalyvaudavau, visur manęs buvo pilna, tad dalyvaudavau ir visokiuose vakarėliuose. Nuo mažumės buvau užsispyrusi ir galima sakyti „sunkus vaikas“. Paauglystėje aš kartais dingdavau savaitgaliais, grįždavau neblaivi, prisirūkiusi... Mano tėvai labai išgyveno dėl to. Jie labai mylėjo vaikus ir tikrai yra pavyzdys, kaip auklėti vaikus. Tačiau tuomet jie matė, kad praranda savo jauniausią dukrą ir meldėsi. Jie prašė Dievo pagalbos, nes nebežinojo, ką su manimi daryti...
Šiaip aš atrodžiau visai geras žmogus: gerai mokiausi, visur dalyvaudavau. Bet širdis buvo kieta. Vieną dieną pastebėjau tą savo širdies kietumą ir aiškiai suvokiau, kad negaliu pati jos suminkštinti... Noriu būti geresnė, bet nesugebu. Atsimenu momentą, kuris giliai įsirėžė mano atminty, tarytum Dievas, kurio tada dar nepažinojau, norėjo parodyti man tikrąją mano būseną: tą vakarą aš ruošiausi į vakarėlį, puošiausi ir pastebėjau mamą, sėdinčią ir nežinios kupinu žvilgsniu žvelgiančią į mane, – ji nežino, kada aš grįšiu, kokia aš grįšiu, bet leidžia eiti... Norėjau prieiti, ją apkabinti ir nuraminti, bet viduje kilo ir pasipriešinimas tam. Suvokiau, kad aš noriu, bet negaliu pasakyti artimiems žmonėms, kokie jie man brangūs!
Kai man buvo 17 metų, mano nuosmukis darėsi vis ryškesnis. Kartą mano draugės iš dainuojamosios poezijos ansamblio papasakojo, kad jos rado bendruomenę, kurioje šlovinamas Dievas, meldžiamasi, ir Dievas atsako į maldas. Man pasidarė įdomu, tad nusprendžiau ir šią naujovę išbandyti.
Vaikystėje ir net paauglystėje mes su broliu nueidavome į katalikų bažnyčią ir laukdavome, kada Dievas prakalbės. Kai nuėjau į muzikos mokykloje besirenkančią „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią, Dievas mane iš karto palietė. Jis prisilietė prie mano širdies. Supratau, kad man reikia Dievo. Meldžiausi atgailos malda, atrodė dužo mano kietos širdies sienos, verkiau kaip vaikas, gavau Šventosios Dvasios krikštą. Tą sekmadienį aš grįžau namo švytinti ir, vos įėjusi, pasakiau mamai, kad ją labai myliu. Mama nustebo, o jos žvilgsnis tarsi klausė: „Kažin ar ilgai šis pokytis tęsis?“ Bet tėvai matė mano atvirumą ir stebėjo kitus mano pokyčius. Ne viskas iš karto pasikeitė: aš dar pusę metų „suderindavau“ vakarėlius, alkoholį, o sekmadieniais eidavau į bažnyčią ir šlovindavau Dievą. Turbūt trečiame susirinkime mane pakvietė prisijungti ir prie šlovinimo grupės choro.
Kai mano tėvus kas nors bandydavo įspėti, klausdami: „Ar jūs žinote, kur jūsų dukra nuėjo? Kokią sektą ji lanko?“ – jie ramiai atsakydavo: „Taip, mes žinome. Mes matome, kas su ja vyksta.“ Vėliau jie man pasakė: „Mes už tave meldėmės, ir žinome, kad tai buvo Dievo atsakymas.“
Vadinasi, tėvai nesibaimino. Bet ar teiravosi, kokią bažnyčią tu pradėjai lankyti?
Aš pati jiems pasakojau. Mano mamytė ir dabar kartais ateina į bažnyčią, ji mėgsta mane lydėti, kai važiuoju pamokslauti į kitus miestus. Tėvelis taip pat, tik dabar jau 5 metai, kai jis išėjo amžinybėn, bet jis išėjo tikintis.
Egidijau, o kokia jūsų istorija?
Mano istorija kitokia. Mano vaikystė buvo sudėtinga: nebuvo nei saugumo, nei užtikrintumo. Tėtis mėgdavo išgerti. Būdavo, kad pusę metų negeria, bet kitą pusę metų geria... Ta aplinka įvarė man kompleksus. Kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau mokytis Kauno taikomosios dailės mokykloje, tarp menininkų, aš jau buvau nusivylęs gyvenimu. Mačiau, kaip jie gyvena, mačiau tą bohemą, bet tas pasaulis manęs nežavėjo... Ir dar mano depresiją sustiprino tai, kad aš susidėjau su kompanija, kuri kartkartėmis „išsikviesdavo dvasias“. Viena mergina „prisijaukino vieną demoną“. Tie okultiniai dalykai darė man įtaką per sapnus, aš nebenorėjau gyventi, mane ėmė kankinti savižudybės dvasia... Nors man atrodė, kad tuo metu tapydavau gerus paveikslus – iš tikrųjų jie buvo baisūs savo emocija, tačiau kažkam įdomūs. Aš jų nepardavinėjau, nes supratau, kad tapau kažkokį blogį ir skleidžiu depresiją.
Taigi, prieš susidurdamas su Dievu, aš jau žinojau, kad yra velnias. Mačiau neigiamas okultinių dalykų pasekmes – tos dvasios pakišdavo blogų minčių ir visai mūsų kompanijai... Kartą eidamas Raseinių gatve vienam bičiuliui pasiguodžiau, kad esu pasišlykštėjęs šiuo pasauliu, kad nenoriu gyventi ir tik laiko klausimas, kada aš pasitrauksiu iš gyvenimo... Ačiū Dievui už to draugo, per kurį aš ir įtikėjau, drąsą, kuris pasakė, kad jeigu tu jau planuoji nusižudyti, tai nieko neprarasi, jei nueisi į bažnyčią. Jis nusivedė mane, tokį depresuotą, kompleksuotą į „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią. Pradėjus šlovinti Dievą, pakilo mano rankos ir aš labai greitai pasidaviau Dievo Dvasiai. Pirmą susirinkimą aš nesimeldžiau atgailos malda, gal net pamelavau, kad viskas su manimi gerai, ir man nereikia, bet vėliau, pas tą draugą virtuvėje, meldžiausi atgailos malda. Sakiau jam, kad man tikrai reikia Dievo, tikrai reikia išlaisvinimo. Ir labai konkrečiai įvardinau Dievui keletą dalykų, ko aš noriu: prašiau, kad neturėčiau potraukio alkoholiui, nes mačiau tame vargstančius giminaičius; taip pat prašiau patraukti baisius sapnus ir depresiją. Dievas iš tiesų labai greitai atsakė: iškart po maldos aš pusmetį iš viso nieko nesapnavau ir ramiai išsimiegodavau! Jokių košmarų nesapnuoju iki šiol, esu blaivininkas – nuo to momento, kai meldžiausi atgailos malda, nesu prisigėręs.
Dėstydamas etiką mokykloje, turiu galimybę ir jaunimui užtikrintai atskleisti moralines vertybes. Nors, kaip mokytojas, aš esu apribotas, negaliu daug kalbėti apie religinius dalykus, bet Išmintį padeda atskleisti ir kritinį mastymą ugdantys filosofai, kurie įtraukti į etikos mokymo programą.
Egidijus: Dievas tikrai mane ištraukė iš labai gilios depresijos. Suprantu, kad nuolat turiu gyventi su Dievu, nes, kad ir kaip būtų liūdna, esu „velnio registre“, ir jis kartais vis patikrina: tos baisios mintys atsitraukimo atveju, grįžta labai greitai... Ir kai būna sunkios situacijos, dažnai įsisuku į antklodę, sėdžiu vonioj ir meldžiuosi, atveriu širdį Dievui ir žinau, kad uoliai Jo ieškantiems, Dievas duodasi surandamas.
Evelina ir Kornelijau, ką jums, kaip jaunuoliams, reiškia tikėti Dievu? Ar nejaučiate iš aplinkinių pasipriešinimo?
Kornelijus: Žinoma, kiti tai pastebi. Kai studijavau, vienas vaikinukas man sakė: „Tu kažkoks kitoks. Nesuprantu, kas yra, bet iš kitų išsiskiri.“ Mėginau jam papasakoti, bet jis nelabai norėjo klausyti. Tačiau kartais nereikia net kalbėti. Jei nesi užsidėjęs kaukės, jei esi Dievui atsidavęs, tai matysis.
Evelina: Na, aš tai esu „šnekorka“. Todėl mane supantys žmonės beveik visi žino, kad aš tikinti. Ir mokykloje aš mėgdavau pasireikšti, ypač per lietuvių kalbos pamokas ar tuomet, kai kalbama apie moralinius dalykus. Jei kur tik galima pakalbėti apie Dievą, tai aš naudodavausi proga. Ir mano bendraklasiai, ir dabartiniai kurso draugai, žino, kad esu tikinti. Aš nesusidūriau su konfrontacija dėl to, kad esu krikščionė. Čia, mažesniame miestelyje, kartais žmonės pasišnibždėdavo, kad mes lankome kitokią, protestantišką, bažnyčią, kartais išgirsdavau įvairių gandų... O universitete tai jaučiu pagarbą dėl savo įsitikinimų. Aš studijuoju labai teorinį mokslą – filosofiją, tai krikščionybė man net padeda. Kartais grupės draugai sako, kad pavydi man, nes jau turiu pagrindą ir man kiek lengviau dėlioti visokias sroves ir idėjas ant tvirto pamato. Konfrontacijos nesulaukiau, tik kartais pastebiu žvilgsnius – žmonės stebi, kaip tu pasielgsi: čia moralu ar nemoralu; tu esi krikščionė, tad ar gali būti vienokioje ar kitokioje kompanijoje?.. Bet didelio spaudimo nejaučiu. Mėgstu dalytis tuo, kuo gyvenu, o gyvenu tikėjimu.
Kornelijus: Dabar sulaukiame daugiau susidomėjimo nei konfrontacijos.
Evelina: Taip, tikrai, dabar dažniau žmonės klausia: „O kaip jūs mąstote? O kaip ten Biblijoje parašyta? O kaip jūsų bažnyčioje vyksta pamaldos? Ar panašiai kaip Amerikoje?“
Klausant jūsų atrodo, kad jūsų šeima niekada nebuvo susidūrusi su problemomis. Jūs tokie entuziastingi... Bet, manau, kad tų problemų būta. Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie šiuo metu susiduria su sunkumais?
Jurgita: Problemų visada būna... Problemų iškyla ir auklėjant vaikus, ir tarpusavio santykiuose, ir darbuose. Buvau ir be darbo, ir labai sunkius laikus išgyvenome... Buvo laikas, kai net valgyt nelabai ką turėjome... tik kruopas... Dabar, kai daug dalykų jau praeityje, viskas atrodo labai šviesiai. Tie blogi dalykai užsimiršta, lieka tik pamokos, kurias eidamas per sunkumus išmokai.
Šis mūsų gyvenimo periodas tikrai puikus. Tai malonės laikas. Bet mūsų santuoka išties ne auksinė, – vaikai tai žino. Mes abu labai skirtingi, tad konfliktų buvo, jie būdavo tylūs. Buvome priėję iki labai tamsių, gilių duobių, kai kalbėjome ir apie skyrybas...
Ką daryti tokiose sunkiose situacijose? Turi atsistoti akistaton su tiesa, pripažinti realybę. Ar tu gali iš tos situacijos išeiti? Jei gali, eik. Bet Dievas yra tas, kuris apšviečia, Jis leidžia pamatyti, kur dėti koją, o kai nesimato, – praneša tave. Ne viena beviltiška situacija gyvenime tai patvirtino.
Vienintelis svarbus dalykas – neprarasti pasitikėjimo Juo. Ar tu matai, kad vaikai šiandien klysta, – ką tu gali padaryti? Gali melstis kaip mano tėvai darė ir... kalbėtis. Kalbėtis vieniems su kitais ir su Dievu. Dievas išklauso.
Ačiū, kad priėmėte į savo šeimą, ačiū už atvirumą – labai smagu jūsų klausyti.
Kalbino Ignė Lembutytė
