Sąmoninga viengungystė

Vieną įprastą praėjusio pavasario ketvirtadienį evangelinio koledžo dekanė studentų reikalams kreipėsi į mane, savo padėjėją: „Marcy, mūsų studentų bendruomenė įvairiais būdais moko studentus išlaikyti santuoką gyvą, tačiau beveik nieko nedaro, kad parengtų juos viengungystei. Turime ištaisyti padėtį.

Tu kalbėsi jiems," - nusprendė dekanė. - „Tavo pranešimo tema: „Vienišas savo noru".

Dekanės pasirinkta tema - aštri ir provokuojanti. Jau temos pavadinimas skamba tarsi ultimatumas, raginantis dar kartą permąstyti išankstines mūsų nuostatas apie santuoką ir viengungystę. Tai buvo ultimatumas ir man, nes aš atstovavau daugumai savo kartos jaunuolių, kurie (JAV gyventojų surašymo duomenimis) nesituokia bent iki dvidešimt septynerių metų. Bent penktadalis iš jų greičiausia niekad nesituoks.

Yra kelios priežastys, kodėl jaunuoliai taip ilgai lieka vieniši. Sociologai Robertas Wuthnowas ir Christianas Smithas ragina atkreipti dėmesį į besikeičiančią darbo rinką, kuri dabar reikalauja ilgiau trunkančio išsilavinimo, greta įprastų bakalauro studijų, trunkančių ketverius metus. Daugelis jaunuolių įgiję išsilavinimą pirmuosius metus dirba savanoriais arba mažai apmokamą darbą.

Vyraujant tarpusavio konkurencijos ir ambicijų atmosferai, tik nedaugelis jaunuolių jaudinasi, kad yra vieniši. Kartą paklausiau dvidešimt aštuonerių metų sulaukusio draugo, kodėl jis niekad nesilanko bažnyčios renginiuose nesusituokusiems. Jis atsakė, jog niekad nepagalvojęs, kad šie renginiai skirti būtent jam. Štai bažnyčioje, įsikūrusioje koledžo miestelyje, lankosi apie 500 narių; daugiau nei 120 iš jų - vieniši jaunuoliai. Tačiau tarnavimai nesusituokusiems nesusilaukia didesnio dėmesio. Vienišumas šiems jaunuoliams tapo gyvenimo būdu.

Ar pasikeičia jaunuolių požiūris, jeigu jie peržengia trisdešimtmetį būdami viengungiai? Kaip jie patenkina savo troškimą augti „į aukštį ir į plotį" - susisaistyti meilės ryšiais su kitu asmeniu? Santuokos ceremonija turėtų įteisinti šiuos gyvenimo pokyčius. Kaip priima juos bendruomenė? Kokie jie - suaugusieji, kuriems galbūt pakanka laiko, pinigų ir įspūdžių, tačiau jie vieniši?

Šiuos klausimus mano vadovė iškėlė man, trisdešimt penkerių metų amžiaus moteriai, kurios vienišumas keitėsi iš natūralios būsenos (kai buvau dvidešimties) į sąmoningą ilgalaikį apsisprendimą. Mąsčiau šia tema daugiau nei šešis mėnesius. Evangelinėje kultūroje įprasta, kad suaugę žmonės siekia sukurti šeimą. Ar galiu rasti šioje visuomenėje vietą, būdama vieniša?

Šį gyvenimo būdą paaiškinantis atsakymas būtų pasirinkta skaistybė. Aš neraginu laikytis celibato, atliekant tradicines religines apeigas, tačiau galvodama apie tai, jog pasirinkau skaistybę, klausiu savęs - o kodėl gi ne?

Kodėl nedera raginti vėl atsiminti įžadus, kurie būdavo duodami bažnyčios akivaizdoje? Kas pasikeistų mūsų vienišumo kultūroje, jeigu bažnyčia atgaivintų šią tradiciją, primenančią mums, jog gyvename laiku įsiterpusiu tarp Evangelijos paskelbimo ir jos visiško išpildymo? Laikmetyje, kuriame santuoka sveikintina, tačiau skaistybė gali būti laikoma ypatinga ištikimybės Kristui ir jo bažnyčiai išraiška?

Ar pasikeistų mūsų bažnyčių socialinė aplinka, jeigu papildytume savo bendruomenės sąmonę skaisčių senovės šventųjų paveikslais, kurie suvokė celibato tikslą ir patrauklumą? Ir kaip galėtų pasikeisti viengungių požiūris į save pačius, jeigu bažnyčia pabrėžtų ne tai, ko jiems trūksta (sutuoktinio), bet tai, kuo jie gali didžiuotis (skaistybe)?

Krikščionys yra skaitę Mato evangelijos 19 skyrių (12 eilutę) - čia Jėzus kalba „eunuchams", kurie „patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės." I Korintiečiams 7, 8 Paulius rašo: „: Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš." (t.y. nesusituokę). Jis tęsia (32 eil.): „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais - stengiasi patikti Viešpačiui." Evangelikų pastoriai pateisina viengungystę ir celibatą, tačiau beveik niekad jo neskatina, nevadina pašaukimu ar siektinu dalyku. Taigi aš iš naujo pradėjau gilintis į skaistybės, celibato sąvoką.

Žodinė ir vizualinė bažnyčių kultūra kuria tokį tipinį „svajonių šeimos" paveikslą: pradžioje santuoka, vėliau - būrys vaikų šalia dviejų aukštų namo ir krepšinio lanko ant sienos.
Šiuo kiek karikatūrišku vaizdu noriu iliustruoti Rodney Clappo knygoje „Šeimos kryžkelėse tarp tradicijos ir modernumo" (angl. „Families at the Crossroads: Beyond Traditional and Modern Options") kelis sykius pakartotą mintį. Pagal evangelinę tradiciją šeimos paveikslas nėra biblinis, o greičiau buržuazinis. Tai, anot R. Clappo,  sentimentalus prieglobstis, skirtas „suteikti oazę, emocinį stabilumą bei „įkrauti baterijas" savo nariams." R. Clappas neneigia, kad šie dalykai yra svarbi šeimos dalis ir tarnauja žmonių gerovei, tačiau jeigu jie yra didžiausia svajonė ir siekis - tokia šeimos vizija per ankšta krikščioniui. Kaip ir vienišiai, taip ir šeimos ima gyventi patys sau.

Prakilnesnis pasiūlymas

R. Clappas, kreipdamasis į evangelikų sąmonę, siūlė „pirmąja šeima" laikyti bažnyčią. Jis rašė: „Atnešdamas Karalystę , kuri yra ir kūniška, ir dvasinė, socialinė bei asmeniška, dabarties ir ateities, Jėzus sukūrė naują tikinčiųjų šeimą, kuriai jie visų pirma privalo likti ištikimi."

Panašiai ir Paulius aiškina savo viengungystę Kristuje. Jis skelbė besilaikąs celibato. Jis degė meile savo pašaukimui kurti bažnyčią ir niekad neprarado jos. Jis nebuvo „tiesiog viengungis" ir jis nebuvo vienišas. Savyje jis įžvelgė žmogų, laisvą sušildyti visus žmones savo meile, žvelgti į kitus kaip į motinas, brolius, seseris ar sūnus. Iš šio suvokimo vėliau gimė celibato tradicija.

Suvokimas, kad bažnyčia yra svarbiausia šeima, jau du tūkstančius metų išlaiko gyvybingą celibato idėją, kur kas platesnę, nei galimybė išreikšti viengungio asmens ambicijas ir ilgaamžiškesnę, nei amerikietiška „svajonių šeima".

„Dievo malonė atveria dievotai moteriai viziją, kurioje tiek daug paguodos žodžių tiems, kurie apsisprendė mylėti tik Kristų," - XIV a.  rašė Juliana iš Norvičo. Ji gyveno palapinėje už bažnyčios. Šis būstas atspindėjo jos gyvenimą: valandomis ji melsdavosi arba stovėdavo prie savo palapinės, kalbėdavo su pirkliais, patardavo ir melsdavosi už juos.
Skaičiau Julianos dvasinius memuarus praėjusią vasarą savo bute, virtuvėje, kurios langai atsidaro į universiteto teritoriją, o durys - į mano bažnyčią. Ir mąstydama apie skaistų Julianos gyvenimą, suvokiau, kad ir aš norėčiau taip gyventi.

Po kurio laiko bažnyčioje pradėjau diskusijas tema: „Pasirinkau viengungystę". Kartą, šio renginio metu, pietavau su viena geriausių draugių ir paklausiau jos: „Ką manai apie savo vienatvę?". Mano draugė yra aktyvi moteris, ji aktorė, vadovė. Ji atvira gyvenimui. Tačiau išgirdusi mano klausimą, ji nuleido akis. O kai vėl pažvelgė į mane, jose žibėjo ašaros: „Norėčiau turėti šeimą..."

Aš suvokiau, kad pasyvus požiūris į viengungystę, kurio laikosi daugelis evangelinių bažnyčių, neatskleidžia Dievui pašvęsto gyvenimo esmės ir jo grožio. Būti vienišam atrodo sunku ir neromantiška.

Jau nuo apaštalo Pauliaus laikų oficialus celibatas bažnyčioje būdavo vadinamas kvailyste ir kraštutinumu. Aš nesiruošiu griauti miesčioniško šeimos mito vien tam, kad pakeisčiau jį klaidingai idealizuotu išoriškai dvasingo skaisčiojo paveikslu.

Jeigu laikomės celibato, esame žmonės. Jeigu esame susituokę, esame tik žmonės. Krikščionybės istorija atskleidžia, kad ir vieną, ir kitą galima priimti su džiaugsmu ir malone, bet taip pat primena mums, kad mūsų meilė trokšta daugiau. Dėl nuoširdaus mano draugės atsakymo neliko triumfuojančių gaidelių mano balse ir jis priminė man, kad nesusituokusių žmonių bendruomenės didžiausias liudininkas galėtų būti jos neryžtingas ryžtingumas.

Katalikų tradicijoje asmuo, siekiantis priimti vienuolio šventimus, vyskupo akivaizdoje garsiai pasižada likti skaistus bei ištikimas Kristui ir bažnyčiai. Į tai vyskupas atsako: „Turi suvokti, kokią naštą užsikrauni laisva valia. Tu dar esi laisvas. Tu dar gali, jeigu nori, vėl grįžti prie pasaulio tikslų ir troškimų. Bet jeigu priimsi šį šventimą, jau nebeturėsi teisės nusigręžti nuo pasirinkto tikslo. Turėsi pasišvęsti Dievui ir su Jo pagalba gyventi dorovingai, nes nuolat tarnausi prie altoriaus Tam, kuris karaliauja."

Celibatas šiandien

Šio oficialaus įsipareigojimo sąlygos gąsdina ir vilioja. Ir kaip bebūtų keista, jos nesiskiria nuo santuokos sudarymo įsipareigojimų. Dorovingumas įpareigoja susituokusius dalintis intymumu tik tarpusavyje, o nesusituokusius - susilaikyti nuo lytinių santykių. Abiem atvejais tenka aukotis bei atiduoti dalį savęs, ir abu atvejai grindžiami meile ir tikėjimu.

Nebūtina viešai išpažinti sprendimą būti skaisčiu. Dievas gali tiesiog pašaukti vienišą žmogų pasišvęsti Jam tokiu būdu. Tačiau išlieka ankstesnė tokio žmogaus tapatybė - „tiesiog vienišas." Kitaip tariant, jeigu vertiname santuoką kaip šventą pašaukimą, kurio negalime priimti lengvabūdiškai, tai dar rimtesnis yra įsipareigojimas žmogaus, nusprendusio būti skaisčiu dėl Dievo.

Kai kurios bažnyčios gali kratytis viešo tikinčiųjų įsipareigojimo laikytis celibato. Bet mes galime vartoti terminą - celibatas, skaistybė, susilaikymas - su derama pagarba ir tinkamai įvertinti šį gyvenimo būdą, visiškai neatitinkantį dabartinės kultūros, į kurį kai kurie vieniši tikintieji yra pašaukti. Pripažindami tai, mes suvokiame, kad tai yra daugiau, nei vien susilaikymas nuo lytinių santykių. Mes pripažįstame, kad viengungystė gali būti palaiminimas. Vėl atsimename bažnyčios istoriją ir tikrąją šeimą. Mes - bažnyčia - palaiminame vienišuosius dovanomis, kurias gali teikti šeima.

Visuomenė gali atsigręžti į kultūrą, kurioje vertinamas celibatas, tada, kai joje daugės skaisčių krikščionių, kurie atspindės pergalingo tikinčiojo paveikslą. Kiekvienas, kuris skaitė Donaldo Millerio memuarus „Liūdni kaip džiazas" (angl. Blue Like Jazz), jo pasakojimuose apie aludes, kavines, studentų bendruomenes gali įžvelgti skaistų vyrą, kuris - panašiai kaip Pranciškus Asyžietis - buvo basas, tačiau gebantis kiekviename įžvelgti Jėzaus veidą. Panašiai elgėsi ir kiti, pavyzdžiui Shane Claiborne, jaunas vyras, kuris Filadelfijoje įsteigė „Paprastojo kelio" bendruomenę. Ši bendruomenė apjungė ir susituokusius, ir vienišus žmonės, kurie įsipareigojo laikytis neturto, skaistybės ir nuolankumo įžadų. Šis modelis atsirado jau ankstyvaisiais bažnyčios amžiais, vėliau jį apibrėžė Benediktas.

Viengungystė nėra socialinė anomalija ir neturėtų mums tokia atrodyti. Postmoderniaisiais laikas Motina Teresė ir naujasis vienuolių judėjimas metė bažnyčiai šventojo susilaikymo iššūkį. 

Bažnyčia turi galimybę tiesiog įvardinti tai, ką mato - jog vis daugėja jaunų žmonių, kurie yra išsilavinę, kūrybingi, iniciatyvūs, jautrios dvasios ir pasiruošę priimti pašaukimą, siekiantį bažnyčios ištakas. Panašiai kaip vienuoliai, išsaugoję senuosius Biblijos rankraščius arba bažnyčios tėvai, tokie kaip Atanazas, bažnyčios motinos, tokios kaip Macrina, teologai, tokie kaip Akvinietis, pranašai - kaip Teresa iš Avilos ar išminčiai, kokie buvo dykumų vienuoliai.

Mes esame pašaukti perduoti Dievo karalystę kitiems, atspindėti ją savo gyvenime. Grąžindami į bažnyčios leksikoną skaistybės, celibato sąvoką, atkursime tradiciją, kuri įkvėpė tiek daug gyvenimų. Taip pat atkursime kristologinę šeimos sampratą, kurioje celibatas yra pasirinkimas, garbingas įsipareigojimas ir šventi santykiai.

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.christianitytoday.com