Skiriu savo vaikams: norėčiau, kad jūs gyventumėt geriau

Mano tėvas mirė daugiau nei prieš dešimtmetį. Kartu su juo buvo „palaidoti“ ir klausimai, kurie neseniai vėl iškilo. Prabėgus kiek laiko, mes su mama kalbėdavomės apie mano tėvų skyrybas ir skausmą, likusį po to įvykio.

Kai diskutuodavome apie dar neužgijusias žaizdas, patirtus sunkumus, man visada norėjosi mamai pasakyti: „Žinai, tai nėra tavo kaltė.“ Ir kai kartą jai tai pasakiau, ji negalėjo sulaikyti ašarų... Dėkodama man ji ištarė, kad jai labai reikėjo tai išgirsti. Ji yra nuostabi mama, ir aš niekuomet nebūčiau įsivaizdavusi, kad tas sakinys jai bus toks svarbus. Visuomet galvojau, kad ta situacija (skyrybos) buvo sunki mums visiems. O mama niekaip negalėjo susitaikyti su faktu, kad mūsų šeimoje viskas susiklostė ne taip, kaip ji norėjo ir tikėjosi.

Tėvus persekiojantis kaltės jausmas

Mano gyvenimas atrodo kitaip negu mano mamos, kai ji buvo mano amžiaus. Žinoma, ir mano santuoka turi trūkumų, tačiau ji stipri. Neturiu problemų su vaikais, nesu turėjusi reikalų su socialinės rizikos šeimas prižiūrinčiomis institucijomis. Bet bendraudama su mama supratau, kad ir mane persekioja tas pats kaltės jausmas, koks persekiojo ir mano mamą – aš nesijaučiu pakankamai gera mama savo vaikams.

Ir su tokiais dalykais susiduriu ne aš viena. Turiu draugių, kurios vienos augina vaikus ir baiminasi, kad jų vaikai neturės supratimo, kaip atrodo tvirta santuoka, darni šeima, nematydami tokio pavyzdžio namuose. Mano draugės, turėjusios sunkumų dėl priklausomybių ar neištikimybės, labiausiai išgyvena dėl neišsipildžiusių lūkesčių šeimoje. Kitos kenčia dėl ribotų finansinių išteklių, kurių stygius taip pat neleidžia pasirūpinti vaikais taip, kaip jos norėtų.

Dauguma iš mūsų kenčiame, supratę, kad mūsų neišsipildę lūkesčiai ar neteisingi įsivaizdavimai paveikia mūsų vaikus. Girdėjau, kaip mano dukra skundėsi ir dalijosi skausmingais išgyvenimais, kai „privertėme“ ją lankyti sporto treniruotes. Po sunkios darbo dienos išgirdus tokius žodžius apima didžiulis kaltės jausmas ir gan dažnai pagalvoju, kad galbūt esu nepakankamai gera mama savo vaikams.

Kol mes įsivaizduojame, jog mes esame atsakingi už savo vaikų sėkmes ir nesėkmes, kaltė ir nevisavertiškumas gali mus silpninti, „naikinti“ ar net „paralyžiuoti“. Bet tik Dievas gali atsakyti mūsų vaikams į visus klausimus, ir mes Jam niekada neprilygsime. Mes neprivalome būti tobuli tėvai: pagrindinis mūsų darbas yra visur ir visada pasikliauti Kristumi. Tik prieš dešimtmetį pradėjau suprasti, jog pagrindinis mano uždavinys – būti Jėzaus mokine ir nukreipti savo vaikų dėmesį į Tą, kuris yra visa ko šaltinis.

Kuo praturtina sunkumai?

Dauguma iš mūsų suprantame, kad sudėtingos situacijos mus keičia ir formuoja kur kas labiau nei įprastas gyvenimas. Turiu pripažinti, jog būtent einant per itin sudėtingus gyvenimo etapus, aš pažinau Dievą daug giliau. Išgyvendama tuos sudėtingus laikus aš supratau, jog nei šeima, nei kiti dalykai nebūtų galėję suteikti man to, ką suteikė Dievas. Visose tose situacijose, kurios privertė mano tėvus nusižeminti, nusivilti lūkesčiais, o taip pat ir tėvams skiriantis, jaučiau didelį poreikį artintis prie Kristaus.

Esu dėkinga mamai, kad tomis sunkiomis akimirkomis ji nukreipė mane prie Jėzaus, – tai buvo geriausia, ką ji galėjo padaryti. Taigi, tais sunkiausiais metais Dievo artumas ir šviesa buvo tokie ryškūs, kokie tik gali būti tamsoje. Jis patraukė visą nešvarą, tamsą ir atvėrė man savo grožį, kuriam aš negalėjau atsispirti. Atradau Jį tamsoje ir netvarkoje. Atradau Jį bažnyčios žmonėse. Atradau Jį Jo Žodyje, kai sekmadienio rytais giedodavome giesmę „Galingoji tvirtovė“. Tamsoje Jis atskleidė man savo stipriąsias puses, kurių kitu atveju būčiau tiesiog nepastebėjusi. Jis suteikė man šviesą ir išmintį, kurių man tikrai reikės  gyvenant toliau.

Vilties šviesa

Tėvams, kurie jaučiasi sužlugdyti, noriu pasakyti: „Jūs nesate vieni. Taip jaučiasi ir daug kitų tėvų.“ Mes visi jaučiamės šiek tiek atstumti, tarsi nebūtume pakankamai tobuli, visi tyliai kenčiame dėl to, kad negalime savo vaikams suteikti visko, apie ką svajojome. Tačiau turime suprasti, kad pats geriausias dalykas, kurį galime padaryti vaikams susidūrus su sunkumais, tai nukreipti juos į šviesą, į Jėzaus Kristaus Evangeliją.

Aš, kaip mama, turėčiau sekti Kristų ir elgtis taip, kaip elgėsi Jis, bet kita mano pašaukimo dalis yra rodyti į Jį, kaip darė Jonas Krikštytojas, sakydamas: „Aš nesu Kristus – Jėzus yra Kristus!“ Tai reiškia, kad kasdieniame gyvenime, kai iškyla problemų, kurių mes patys negalime išspręsti, savo vaikams turėtume pasakyti: „Aš nesu tobula (-as), bet Jis yra tobulas, Jis gali padėti!“ arba „Tu nesi tobulas ir nežinai išeities, bet Jis tikrai žino sprendimą!“

Tėvams, kuriuos slegia kaltė, kurie nuolat siekia tobulumo ar nerimauja dėl to, kad jų vaikai gyvenime taip pat patiria sunkumų, noriu pasakyti: Jėzaus šviesa padės tiek jums, tiek jūsų vaikams įveikti bet kokią tamsą ir suteiks tikrąją viltį.

www.thegospelcoalition.org

vertė Jurgita Ratautienė

Bendrinti: