Skyrybos vaiko akimis

Skyrybos visuomet žeidžia. Skyrybos žeidžia visus, kuriuos jos paliečia. Pastaruosius dvejus metus aš kalbėjau apie skausmą, kurį patyriau, ir apie tai, kaip per šį skausmą atradau džiaugsmą Kristuje. Dalijausi, kaip Dievas atpirko mano gyvenimą, prikėlė mane iš skyrybų mirties ir suteikė gyvenimo gausą.

 Kalbėjau apie tai, kad su viltimi žvelgiu į ateitį - ateitį, kurią Dievas paruošė man ir kuri bus kur kas didingesnė, negu aš galiu prašyti ar įsivaizduoti.

Tačiau beveik nekalbėjau apie tai, kaip skyrybų skausmas paveikė vaikus.

Manau, kad buvo ne viena priežastis, kodėl nevysčiau šios temos. Viena jų, kad aš tiesiog nesuprantu to skausmo. Mano tėvai santuokoje išgyveno 51 metus. Mano seneliai buvo susituokę beveik 72 metus. Aš niekuomet nepatyriau to skyrybų skausmo, kurį tėvams skiriantis jaučia vaikas. Antra, mano vaikai paaugo ir perėję šią patirtį tapo daug stipresni. Šiandien jie kur kas sveikesni ir laimingesni negu prieš penkerius metus. Galbūt todėl, kad jie tokie šaunūs vaikai, aš ne visuomet suprantu skausmą, kurį jie vis dar patiria. Šiame straipsnyje kalbėsiu apie tai, ką Dievas padarė manyje per šio gyvenimo išbandymus ir vargus. Nesiruošiu nepagarbiai kalbėti apie savo buvusį vyrą ir, žinoma, nenoriu pasakoti asmeniškų dalykų apie savo vaikus ir taip paniekinti jų pasitikėjimą.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad daug masčiau apie tą gilią žaizdą, kurią skyrybos paliko mano vaikuose. Suprantu, kad po jų liko randai. Žinau, kad jie vis dar kovoja vidines kovas. Suprantu, kad nepaisant laimingos išorės juose yra gilių sužalojimų, kurie paviršiuje beveik nepastebimi.

Šį savaitgalį aplankiau draugą, kuris dabar jau suvokia skyrybas iš abiejų pozicijų: jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo 14, ir visai jis neseniai išgyveno savo skyrybas. Klausydamasi jo pasakojimų apie vidines kovas, patirtas po tėvų skyrybų, aš kur kas geriau supratau, per ką eina mano vaikai kiekvieną dieną. Apie kai kurias šias kovas jie man pasakoja, o kiti dalykai paslėpti giliai jų sielose. Tačiau netgi šiandien, praėjus jau daugiau nei penkeriems metams po skyrybų, kovos nesiliauja.

Nors tas pačias kovas kovoja visi trys mano vaikai, kiekvienam vaikui jos atrodo visiškai skirtingos. Kiekvienas jų pasirinko kitokį būdą įveikti savo skausmą. Kai kurie šių būdų yra sveiki, o kai kurie - ne.

Norėčiau būti viena iš tų nedaugelio, kurie sugebėjo išlaikyti gražius, dalykinius santykius su buvusiu sutuoktiniu. Deja, mums taip nepavyko. Turėjau nubrėžti tam tikras ribas, kad apsisaugočiau psichiškai ir emociškai. Priėjau tą vietą, kai supratau, kad nebegaliu daugiau pakęsti net ir po skyrybų besitęsiančių nesveikų santykių. Nubrėžiau aiškią liniją ir sustiprinau ribas - to man būtinai reikėjo, kad išgyčiau.

Tačiau tos aiškios linijos reiškia, kad mes labai mažai bendraujame ir kalbant apie vaikus. Mes gyvename atskirus, labai skirtingus gyvenimus priešingose valstijos pusėse, tad ir mūsų vaikai priversti nuolat blaškytis tarp šių visiškai skirtingų pasaulių.

Kai tėvai išsiskiria, vaikams tenka taip blaškytis. Jis karštai trokšta mylėti ir būti mylimi abiejų tėvų. Idealiu atveju abu tėvai pripažįsta šį poreikį ir stengiasi suteikti vaikams tai, ko jiems reikia. Idealiu atveju abu tėvai žvelgia į situaciją ir keičia savo lūkesčius, atsižvelgdami į vaikų norus ir poreikius. Idealiu atveju abu tėvai siekia savo vaikų gerovės, ir visai nesvarbu, kas pasakyta teismo sprendime. Deja, tikrovėje ne visuomet taip būna.

Kai vienas ar abudu tėvai savanaudiškai paiso tik savo, o ne vaikų interesų, vaikuose auga nepasitenkinimas. Jie patenka į nesveiką aplinką. Jie praranda vaikystę.

Yra keli bendri dalykai, kuriuos matau, bendraudama su išsiskyrusių tėvų vaikais. Vienas iš jų -atsakomybė ir mėginimas apsaugoti motiną, kurį prisiima vyriausias berniukas. Aš tai įžvelgiau savo vyriausiame sūnuje. Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai su vyru pradėjome gyventi atskirai, jis pažvelgė man į akis ir tarė: „Atrodo, dabar šiuose namuose vyras esu aš.“ O jam buvo tik dešimt metų! Jis sąmoningai nesiruošė prisiimti visos naštos, tiesiog tuo metu jis taip jautėsi. Net ir dabar jis jaučia didelį poreikį apsaugoti mane ir jaunesnį brolį bei seserį. Jis jaučiasi šeimos gynėju.

Siekis apsaugoti slypi jo charakteryje. Tai - geras bruožas, kuris padės jam toli eiti. Tačiau kol kas jis vis dar vaikas. Suderinti troškimą apsaugoti kitus ir sveikas ribas, kurios apsaugotų jį patį, tai nuolatinė jo problema. Ir jam vis dar reikia atrasti šią subtilią pusiausvyrą.

Vidurinėlis vadina save „apleistu viduriniu vaiku“. Nors dažnai jis taip juokauja, žinau, jog kartkartėmis jis iš tiesų taip jaučiasi. Jis jaučiasi vyresniojo brolio šešėlyje. Jis - aistringas užuojautos kamuolys, o jo širdelė plati lyg Teksasas. Tačiau jam trūksta pasitikėjimo savimi, ir jis dar gerai nesuvokia, kas jis yra.

Metams bėgant jis įvairiais būdais ieškojo paguodos. Savo liūdesį jis paslėpė pačiose sielos gelmėse ir stengėsi jį palaidoti. Tik visai neseniai jis pradėjo atsiverti man ir dalytis tuo, kas jį slegia. Tik neseniai jis pradėjo kalbėti man apie giliai sužeistą širdį ir atmetimą, kurį dažnai jaučia. Ir tik neseniai jis prabilo man apie pyktį, kuris nuolat kunkuliuoja „po paviršiumi“.

O štai ir mano angelas. Kai tik mes su vyru pradėjome gyventi atskirai, ji tuoj pat ėmė suktis aplink vyrus. Laimei, mano šeimoje yra nuostabių vyrų, kurie mielai ryžosi jai būti tėvo pavyzdžiu. Ji tikra senelio anūkė! Ir nepaisant to, kad ji nuolat ginčijasi su broliais, jie yra jos didvyriai, kurie už ją kovotų iki mirties.

Bet ir ji kovoja savo kovas. Kiekvieną dieną ji trokšta tėvo meilės ir pritarimo. Ji be galo nori būti tėvelio dukrele ir kasdien šalia savęs turėti gynėją ir žavųjį princą. Jai reikia vyro, kuris rodytų jai besąlyginę meilę ir pripažinimą.

Ir visiems jiems tenka pripažinti, kad jų vaikystėje yra didžiulė tuštumą, kad ji buvo sudaužyta, ir joje kažko trūksta.

Aš negaliu atsakyti į visus klausimus, net nežinau, ar pajėgiu atsakyti bent į kai kuriuos iš jų. Suprantu, kad nesuvokiu skausmo, kurį jie nešiojasi savo širdelėse, net jei šiandien mes esame gana laimingi. Bet aš žinau, yra keletas dalykų, kuriuos ir toliau privalau daryti.

Skatinkite vaikus gerbti savo tėvą. Šventasis Raštas ragina mus gerbti savo tėvus. Aš stengiuosi padėti vaikams suprasti, ką reiškia tikra pagarba. Tikiuosi, kad mano vaikai gerbs savo tėvą ir niekuomet nesistengs jo šmeižti ar žeminti. Tačiau pagarba nereiškia, kad vaikai turi būti ištižę. Tai nereiškia, kad jie turi kęsti žodinį ar emocinį smurtą. Galbūt pagarba reiškia pagarbią poziciją, tačiau ir ribas, būtinas savo gerovei užtikrinti. Galbūt neleisdami elgtis su jais nepagarbiai, jie kaip tik parodo didžiausią pagarbą.

Aš žinau, kad daugelį metų leidau su manimi elgtis nepagarbiai, nes maniau, jog mano pareiga paklusti vyrui. Bet dabar supratau, kad jei negerbsiu savęs, negalėsiu gerbti ir kitų. Aš pagarbiai galiu neleisti kitiems manęs negerbti.

Išlaikykite atvirą bendravimą su savo vaikais. Mano vaikai žino, kad jie visuomet gali su manimi pasikalbėti. Daugelį naktų, visiems kitiems jau sugulus, kuris nors vaikas pasilikdavo su manimi mano kambaryje. Kai kuris nors vaikas ateina į mano kambarį, žinau, kad kalbėsimės iki vėlumos (prieš sėsdama rašyti ir šį vakarą sulaukiau dviejų tokių lankytojų). Aš taip pat suprantu, jog labai svarbu, kad jie visuomet galėtų į mane kreiptis. Ir jokios temos mums nėra tabu. Noriu, kad jie žinotų, jog nepaisant jų kovų, aš juos besąlygiškai myliu ir priimu.

Mano vaikai ne visada su manimi sutinka. Kartais jiems reikia kitos nuomonės. Aš visuomet raginu juos tartis ir su kitais patikimais patarėjais. Visuomet skatinu juos savo problemas išsakyti Dievui maldoje. Visada sakau, kad visu šimtu procentu esu už juos.

Prašykite Dievo, kad Jis per jus auklėtų jūsų vaikus. Šią savaitę skaičiau Samsono istoriją ir atkreipiau dėmesį į Ts 13, 8: Manoachas meldė Viešpatį: „Viešpatie! Leisk, meldžiu, angelui, kurį buvai siuntęs, vėl ateiti pas mus ir mus pamokyti, kaip auklėti berniuką, kuris užgims“.

Kaip dažnai aš šaukiausi Dievo maldaudama pamokyti mane, kaip su vaikais spręsti iškylančius sunkumus! Jis - begalinis išminties šaltinis. Jis man vadovauja. Jis yra Tėvas be tėvo augantiems mano vaikams. Jis yra kitas mano vaikų auklėtojas, ir aš pasitikiu, kad Jis auklėja per mane.

Žinau, kad augindama savo vaikus padariau daug klaidų, ir žinau, kad padarysiu dar daugiau. Tačiau taip pat žinau, kad Tas, kuris mane pašaukė, suteiks man jėgų. Žinau, kad mano silpnume Jo malonės pakanka. Žinau, kad jis rūpinasi, kad visa išeitų į gerą man ir mano brangiems vaikams.

Viešpatie Jėzau, mano širdis rauda dėl sudužusių mano vaikų širdžių. Meldžiu, kad Tu, Gydytojau, nužengtum ir išgydytum jų širdies žaizdas. Meldžiu, kad Tu suteiktum jiems išminties suprasti, kaip gerbti savo tėvus, net jei reikia nustatyti sveikas ribas. Meldžiu, kad išlaisvintum juos iš nuolatinio skausmo ir gyvenimo sudužimo. Gražink jiems džiaugsmą, o skausmą panaudok tam, kad jie labiau panašėtų į Tave. Meldžiu Jėzaus vardu. Amen

Iš http://www.crosswalk.com/ vertė D. J.