Tėvystė moko mus būti geresniais Dievo vaikais

Galiausiai tai nutiko ir man. Prieš metus laiko gimęs nuostabus mažas berniukas visiškai užvaldė mano širdį, tačiau netrukus savo veiksmais patvirtino prigimtinės nuodėmės teoriją. Tikėjausi, kad jis bus labai paklusnus ir neteks jo dažnai drausminti.
Bet, nuodėmės, kurią jis „gavo dovanų“ iš savo pirmųjų tėvų, t. y. Adomo ir Ievos, ir iš biologinių savo tėvų, tėčio ir mamos, apraiškos realybėje pradėjo skleistis taip sparčiai, kad aš puoliau studijuoti kalnus knygų, mokančių apie tėvystę.

Visų pirma, intuityviai nusprendžiau studijuoti krikščionišką literatūrą. Radau daug naudingų patarimų, tačiau, norėdama šią temą išnagrinėti visapusiškai, nusprendžiau savo paieškas praplėsti. Buvau girdėjusi, kad daug mamų skaito knygą „Susilaukus kūdikio“ (Bringing up Bébé). Tai amerikiečių žurnalistės, gyvenančios ir auginančios vaikus Paryžiuje, Pamelos Drukermen (Pamela Druckerman) tyrimas apie tėvystės pagrindus Prancūzijoje. Pasirodo, daug prancūzų savo vaikus auklėja remdamiesi keliomis pagrindinėmis prielaidomis apie natūralią vaikų prigimtį ir tėvų vaidmenį, ir ši informacija mums, tėvams, naudinga, nes ji primena apie mūsų dangiško Tėvo prigimtį, apreikštą Habakuko knygoje.

„Ne“

Anot P. Drukermen, „prancūzai (specialistai ir tėvai) tiki, kad žodis „ne“ gelbsti vaikus nuo jų pačių troškimų tironijos“. Nepaisant kai kurių šių laikų filosofų teiginių, prancūzai visgi suvokia, kad ne visi mūsų troškimai yra geri, ir kad mums reikėtų suprasti, jog negalime turėti visko, ko tik užsigeidžiame. Tiesą sakant, dažnai mūsų troškimai, kaip mes puikiai žinome iš Šventojo Rašto, yra ne tik klaidingi, bet net nuodėmingi ar destruktyvūs.

Habakuko knygos pirmą skyrių pranašas pradeda didžiu apgailestavimu, dėl neteisingo ir netinkamo Dievo žmonių elgesio. Jis sako: Priespauda ir smurtas prieš mane, visur kyla vaidai ir barniai. Įstatymas nusilpo, į teisingumą nekreipiama dėmesio, nedorėlis apsuka teisųjį, teisme sprendimas iškraipomas! (Hab 1, 3-4). Norėdami išpildyti savo nuodėmingus troškimus, Dievo žmonės nusisuko nuo įstatymo. Tokių sprendimų rezultatas - visiškas chaosas. Habakukas kreipiasi į Dievą, prašydamas ištarti „ne“ Jo vaikams, sustabdyti juos, kad jie nustotų žeminti Dievo vardą. Tačiau Dievas patikina Habakuką, kad viskas yra Jo rankose: Aš sukelsiu chaldėjus, kurie siekia užimti jiems nepriklausančias žemes, kitų gyvenvietes. Tai žiauri ir baisi tauta, - sako Dievas ir ši tauta bus Jo įrankis, siekiant įvykdyti teisingumą (Hab 1, 6). Dievo šventumas negali leisti nuodėmei netrukdomai tarpti amžinai. Ir Dievas veikia, kai nusprendžia, kad tam jau atėjo laikas.

„Palauk“

Dar vienas labai svarbus prancūzų tėvų vartojamas žodis yra „palauk“ arba „būk kantrus“. Drukermen pastebėjo, kad prancūzų šeimose „ne dažnai vaikai verkšlena ir skundžiasi“, nes vaikai yra mokomi kantrybės, mokomi laukti.

Kiek daug mūsų nusiskundimų Dievui kyla dėl to, kad mums pabodo kantriai laukti? Net ir didžioji pranašo Habakuko pokalbio su Dievu dalis - pranašo nekantrumo, kada gi Dievas pradės veikti, rezultatas. Habakukas skundžiasi: Viešpatie, kaip ilgai aš šauksiu, o Tu neišklausysi, šauksiu apie smurtą, o Tu negelbėsi! (Hab 1, 2). Žinoma, šioje situacijoje Habakuko šauksmas ir norai yra geri - jis nori, kad būtų apgintas Dievo vardas ir Jam kiltų šlovė.

Visgi, Viešpats liepia laukti: Jei jis uždelstų - lauk, nes jis tikrai išsipildys ir nevėluos (Hab 2, 3). Dievas neabejotinai kontroliavo visus įvykius, vykstančius Habakuko dienomis, Jis kontroliuoja situacijas ir šiandien. Mūsų dalis šioje vietoje yra „ramiai laukti“, kaip Habakuko knygos pabaigoje ir nusprendžia pranašas: Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą (Hab 3, 16). Ir mums belieka taip elgtis, nes mes žinome, kad Dievas yra teisingas ir šventas, ir Jis padarys tai, kas teisinga ir tinkama.

„Aš esu tas, kuris nusprendžiu“

P. Drukermen pažymi, kad labai svarbus prancūzų filosofijos tėvystės tema aspektas yra tikėjimas tvirta šeimos hierarchija. Hierarchijos viršuje - tėvai. Dažniausiai Prancūzijoje ištariama tėvų frazė - „aš esu tas, kuris nusprendžiu“. Tai nereiškia, kad tėvai tampa tironais, bet vaikai turi suvokti ir žinoti, kad sprendimus šeimoje priima tėvai.

Tai galima pasakyti ir apie mūsų dangiškąjį Tėvą. Kai Dievas patikina Habakuką, kad išauš teisingumo diena Judui, Habakukas prieštarauja Dievo sprendimui kaip įrankį panaudoti neteisiuosius chaldėjus. Argi ne taip dažnai elgiamės ir mes? Mes prašome Dievo kokio konkretaus dalyko, bet sulaukę atsakymo puolame priekaištauti ir skųstis, kodėl būtent tokiu būdu atsakymas atėjo. (Tikriausiai niekam, net maldoje prašantiems kantrybės, nepavyksta nuo to susilaikyti). Tik tada, kai Dievas įtikina Habakuką, kad Jis pasirūpins ir chaldėjų nuodėmėmis, nuskamba priminimas Habakukui ir mums: Viešpats yra savo šventykloje, tenutyla visas pasaulis prieš Jį (Hab 2, 20). Dievas primena Habakukui ir primena mums, kad Jis yra tas, kuris nusprendžia.

Knygos pabaigoje, Habakukas, patyręs nusivylimą ir ne kartą skundęsis, priekaištavęs, galiausiai atranda ir džiaugsmą. Nesvarbu, kaip Viešpats išpildys savo valią - galbūt reikės dėl to patirti sunkių išbandymų, - Habakukas nusprendžia: Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! (Hab 3, 17-18). Dievas lydėjo Habakuką per sunkumus, galiausiai parodė jam džiaugsmo šaltinį ir taip padėjo jam suprasti, jog pats giliausias Habakuko troškimas yra pats Viešpats.

Ar tai nėra krikščioniškos tėvystės esmė? Mūsų „ne“, „palauk“ ir „aš esu tas, kuris nusprendžiu“ kreipia vaikus prie Dievo, kad jie suprastų, jog Jis, tobulas jų Tėvas, gali išlaisvinti juos iš jų nuodėmingų troškimų ir suteikti jiems tai, ko jie iš tiesų trokšta - patį save.

Ironiška, tačiau mano paieškos, kaip būti geresne mama, pamokė mane būti geresniu vaiku - Dievo vaiku.

Iš www.gospelcoalition.org
vertė Jurgita Ratautienė