Vaiko teisės ir seksualinis švietimas: tėvų organizacijų patirtis

Praėjusiais metais tėvams, psichologams, pedagogams nemažai klausimų sukėlė mokykloms rengiamos arba jau įgyvendinamos vaikų pasaulėžiūrą formuojančios programos, kuriose daugiau ar mažiau pastebimas neįprastas vaikų vertybinis orientavimas.

Tai „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra", „Žmogaus teisių infopaketas", „Hepatito B, C ir ŽIV prevencija", sveikatos specialistų vedamos saugaus sekso pamokos ir kt., parengtos įvairių nevyriausybinių organizacijų.

Šios ir panašios programos viešai neskelbiamos arba pristatomos visuomenei labai abstrakčiai. Be to, kelia susirūpinimą, kad naujų mokymo priemonių turinio vertinimas patikėtas išskirtinai leidykloms be tiesioginės ugdymo institucijų priežiūros. Išanalizavus užsienio tėvų organizacijų patirtį, aiškėja, kokios permainos ir kodėl paliečia Europos mokyklas.

Štai Rusijos Daugiavaikių šeimų asociacija išskiria dvi pagrindines aktualijas: seksualinį švietimą ir pamokas apie vaikų teises arba smurtą šeimoje. Kokios neturėtų būti programos apie smurtą šeimoje, iliustruoja ypač skaudi rusų patirtis. Daugiavaikių šeimų asociacija paaiškino, kad pradžioje vaikai mokyklose turėjo pildyti anketą: „Kokia prievartos forma dažniausiai taikoma jūsų šeimoje: fizinė, psichologinė, finansinė ar seksualinė? Nesijaudinkite, mūsų psichologai pakalbės su jūsų tėvais". Tada būna pasiūlomas ir specialus pasitikėjimo telefono numeris. Darželiai, poliklinikos, visos socialinės sferos pradėtos orientuoti tokiu būdu, tarsi šeima būtinai turi prievartauti vaiką. Jei mato mėlynę, darbuotojas privalo paklausti: „Ar tai tave tėtis primušė?" Taip vaikams įperšama mintis apie prievartą šeimoje ir pasiūlomas tėvų įskundimas. Nesunku numatyti paauglio reakciją į tai.

Be to, radijo laidose, interneto svetainėse, pamokose vaikai mokomi, kad jie „nėra tėvų nuosavybė", „tėvai neturi teisės reikalauti", bet privalo užtikrinti vaiko aprūpinimą, kalbama, kad vaikai turi teisę į privačią erdvę, kurios nevalia tėvams pažeisti. Kitas, susijęs su šia programa žingsnis - vadinamosios juvenalinės justicijos įgyvendinimas, kuris leidžia be teismo sprendimo ir, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, atimti iš tėvų vaikus. Į šeimą bet kada gali ateiti vaiko auklėtojas su socialiniais darbuotojais ir atlikti patikrinimą, o po to vaikai atimami dėl nepakankamo gyvenamojo ploto ar dėl to, kad vieniša mama ar tėvas dirba keliuose darbuose ir mažai būna namuose.

Beje, pas asocialius tėvus darbuotojai paprastai neina iš baimės. Keletą metų daugiavaikių šeimų asociacija negali pasiekti, kad būtų įkurtas Pagalbos šeimai fondas, o atimtų vaikų globai skiriami dideli pinigai. Tai skatina piktnaudžiavimus. Rusijoje ši teisėtvarka pradėta kurti iš UNICEF ir kitų Europos programų fondų, o neseniai tapo valstybės finansuojama. Teisėtvarkos pakeitimai paprastai atsiranda po tragiškų istorijų pasirodymo žiniasklaidoje, nes atrodo kaip geras sprendimas. Dabar jau akivaizdu, kad taip nėra ir tik tėvams susivienijus ir organizuojant įvairias akcijas, vadinamuosius „stovėjimus", pavyksta vaikus grąžinti į šeimas. 

Ši problema iškilo ne tik Rusijoje. Taip pat ir Vakarų Europoje gausu atvejų, kai vaikai atimami iš tėvų, remiantis panašia tvarka. Ji atsigręžia ir prieš mokytojus. Štai Hamburge (Vokietijoje) prieš keletą metų vyko masiniai mokytojų protestai dėl to, jog jie negali dirbti savo darbo, nes mokiniai bet kada gali apskųsti, kad ir užlaikius kelioms minutėms po skambučio. 

Ukrainoje nutarta atsisakyti šių pertvarkų. Pilietinės organizacijos, daugelis pedagogų, vaikų psichologų, juristų vieningai pasisakė prieš siūlymus įvesti juvenalinę justiciją. Tuomet teisingumo ministras atšaukė įsakymą dėl paskirtos darbo grupės sudarymo. Nuspręsta atsiriboti nuo Hagos konvencijos, kuria paremtos minėtos vaikų apsaugos priemonės. Svarstoma, kad ir kitų Jungtinėse Tautose pasirašytų - Kairo bei Pekino konferencijų nutarimai yra tik rekomendacinio pobūdžio, be to, jie pasirašyti, susitarus kovoti su skurdu ir sparčiu gyventojų skaičiaus augimu. 

Lygiai taip šalys neprivalo įsivesti kitą, ne mažiau kontroversišką seksualinio švietimo programą. Šios problemos subtilybes iliustruoja Slovakijos šeimų patirtis. Joje minėtų konferencijų ir kitų tarptautinių susitarimų pagrindu „pro-choise" organizacijos (tokios kaip Planuotos tėvystės federacija (PTF), pasisakanti už abortų liberalizavimą) ėmė siūlyti mokykloms seksualinį švietimą, kuris daugiausia orientuotas į kontracepciją, seksualinių praktikų techninius aspektus. Šios programos pritaria homoseksualių santykių eksperimentavimui ir propaguoja abortą kaip šeimos planavimo priemonę. Taip pat siekta, kad paauglės nuo 16 metų galėtų daryti abortą be tėvų sutikimo.

Panašios programos palaipsniui tapo privalomos daugelyje Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių, o nesutinkantys tėvai baudžiami, net įkalinami. Slovakijoje, svarstant šią problemą, šeimų organizacijos susibūrė į Atsakingos tėvystės forumą. Buvo rengiamos konferencijos, tėvų susitikimai, apskritojo stalo diskusijos su Švietimo ir Sveikatos ministerijų atstovais, ekspertais, kalbama apie kontraceptinių medikamentų poveikį mergaičių sveikatai ir t. t. Pagaliau sutarta, kad mokyklose vaikai būtų ugdomi holistiniu (visuminiu) požiūriu, aptariant ne vien fiziologinius, bet ir etinius klausimus, skatinamas atsakingas elgesys bei pagarbūs santykiai.

Ši ugdymo programa Slovakijoje integruota į biologijos, dorinio ugdymo, civilinės saugos pamokas. Tėvai taip pat yra šviečiami, rengiami kalbėti su vaikais šiomis temomis. Buvo polemizuojama, kad Slovakija privalo vykdyti įsipareigojimus, pasirašytus Kairo ir Pekino konferencijose. Bet iš tiesų kiekviena šalis turi teisę taikyti šias rekomendacijas, remiantis šalies kultūra, istorija ir pan.

Pažintis su užsienio šeimų organizacijų patirtimi parodė, kad Lietuvos švietimo tendencijos yra tokios pat kaip kitur. Visgi pasaulėžiūros klausimas nėra kategoriškai reglamentuotas tarptautiniu lygmeniu. Jis bent jau turi būti gerai aptartas ir priimtinas daugumai kiekvienos šalies žmonių. Todėl svarbu žinoti, kaip numatoma kalbėti, pavyzdžiui, apie smurtą šeimoje arba AIDS, narkotikų prevenciją šiuo metu rengiamose programose

Minėtose NVO programose tradicinė šeima pristatoma tik kaip viena iš galimybių, raginant vaikus nebūti varžomiems stereotipų, aiškinama apie gėjų ir lesbiečių šeimų diskriminavimą, rekomenduojama vesti pamokas su socialinės atskirties žmonėmis, tolerancijos mokoma paneigiant lyties tapatybę ir bet kokias elgesio normas. Seksualinis švietimas taip pat dalinai vyksta biologijos pamokose, taip pat per AIDS prevenciją.
 
Tad labai reikalingas viešumas, kad ir tėvai, ir mokytojai, kurie seminaruose rengiami dirbti pagal naująsias programas, turėtų aiškų supratimą, ko kartu siekiame. Dėl to turėtų būti viešai prieinamas jų išsamus turinys. Be to, švietimo institucijos negauna informacijos, kada ir kokias organizacijas su jų metodikomis įsileidžia konkreti mokykla. Pavyzdžiui, AIDS centro vykdomos prevencijos turinys nėra viešai skelbiamas. Dar mokymai gali būti pristatomi kaip vaiko teisių įgyvendinimas.

Taip Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija (direktorė E. Kuliešytė, Tarybos pirmininkė - M. A. Pavilionienė) dirba su vaikais nuo 11 metų ir dalina informaciją, kurią šie paskleidžia savo draugams. Neseniai jų išmokyta 20 jaunuolių grupelė rinko parašus ir Sveikatos apsaugos ministerijai įteikė reikalavimus, kad kontraceptikai būtų labiau populiarinami tarp jaunimo, merginos nuo 16 metų galėtų darytis abortą be tėvų sutikimo, taip pat nežinant tėvams gautų visas kitas gydytojų paslaugas. Argumentuojama, kad jaunimo teisės yra pažeidžiamos, kai jie negali naudotis visomis priemonėmis.

Beje, ši asociacija dalyvauja vykdant prezervatyvų COOL rinkodarą, yra jų pardavimo akcininkė. Kažin, ar vaikų tėvai yra tinkamai informuoti apie asociacijos veiklą. Netrukus bet kokiai nevyriausybinei organizacijai kelias į mokyklą bus atviras. Nesant atrankai, galėtų vaikus sėkmingai išlaisvinti, pvz., NVO: „Nesvarbu, su kuo miegi". 

Šios ir kitos mažai kam žinomos problemos laukia sprendimo. Ar Lietuvoje atsirastų aktyvių tėvų, kuriems rūpi vertybinis vaikų ugdymas, kurie burtųsi bendram darbui? Juk švietimo pokyčiams vykdyti reikalinga ir tėvų organizacijų pagalba. Užsienio šeimų patirtis tai aiškiai liudija.

Bernardinai.lt

Bendrinti: