Viltis sudėtingoms santuokoms

Neseniai gavome laišką, kuriame Andžela rašo: Pastoriau Džonai, aš užaugau krikščioniškoje šeimoje ir visada svajojau ištekėti už gero krikščionio, kuris tikėtų panašiai kaip ir aš, vestų mane arčiau Dievo. Nepasakosiu smulkmenų, kaip atsiradau ten, kur esu dabar... Aš ištekėjau už žmogaus, kuris tvirtino esąs krikščionis, tačiau gyvenime nesivadovauja krikščioniškomis vertybėmis ir tikėjimu. Esu sutrikusi. Skirtis jis nenori, o aš nenoriu gyventi nuodėmėje. Žinau, kad Paulius liepia likti su netikinčiu sutuoktiniu, tačiau ar tai iš tiesų Dievo žodis? Nemanau, kad skyrybos Dievui patinka, tačiau, manau, kad Jam nepatinka ir mano santuoka.

Tai svarbus ir sudėtingas klausimas. Čia tiek daug įvairių aspektų, jau neminint to liūdesio, kurį pastebime laiške. Skaitytoja rašo, kad nenori atskleisti smulkmenų... Bet, Andžela, žinokite, esu išklausęs daugybę žmonių, susidūręs su įvairiausiais sunkumais santuokose, labai rimtai žiūriu į tai, ką sakote, ir mano   patarimai yra apgalvoti ir rimti.

Pirmiausia norėčiau sureaguoti į dvejones dėl to, ar Pauliaus žodžiai, liepiantys likti su netikinčiu sutuoktiniu, yra Dievo žodis. Nesu visiškai tikras dėl to, ką klausimo autorė turėjo omeny, bet pabandysiu šią problemą išspręsti. 1 Laiško korintiečiams 7 skyriaus 10 eilutėje Paulius mokydamas sako: „Ne aš, o Viešpats...“, o 12 eil. skaitome: „Aš, ne Viešpats...“ Tad Andžela turbūt ir svarsto, ar Paulius čia pateikia tik savo nuomonę, ar tai visgi yra Dievo žodis. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad – žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susilaikytų nuo vyrų; – taip pat ir vyras tenepalieka žmonos (1 Kor 7, 10–11). O 12 eilutėje skaitome: Kitiems sakau aš, ne Viešpats: jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo.

Andžela dvejoja, ar čia išsakytos mintys yra Dievo žodžiai, ar tik Pauliaus nuomonė. Pateiksiu keturias priežastis, kodėl aš tikiu, kad tai yra per Paulių apreikšti Dievo žodžiai.

1. Paulius buvo pripažintas autoritetingu, mokyti galinčiu prisikėlusio Viešpaties apaštalu. Laiške galatams skaitome: Pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių) ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas <...> padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius (Gal 2, 7–9). Paulius pats tikėjo ir kiti tvirtino jį esant autoritetingą apaštalą kalbėti prisikėlusio Kristaus vardu.

2. Pirmame laiške korintiečiams Paulius tvirtina turįs Dievo Dvasią, kuria jis ir moko: Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią (1 Kor 7, 40). Apie tai jis kalba visame skyriuje.

3. To paties laiško 14 skyriuje Paulius tvirtina turįs Viešpaties pavedimą: Jei kas mano esąs pranašas ar dvasinis žmogus, tegu pripažįsta, kad tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymai. Bet jei kas neišmano, tegul neišmano (1 Kor 14, 37–38). Paulius tvirtina, kad jis moko praktinių dalykų, kuriuos Kristus yra įsakęs, ir tai pripažinti turi net pranašai.

4. Na ir paskutinis dalykas apie Pauliaus žodžius „ne aš, o Viešpats...“ arba „aš, ne Viešpats...“: manyčiau, kad pirmuoju atveju Paulius kreipia mūsų žvilgsnį į istorinio Jėzaus mokymą, užrašytą evangelijose, o  antruoju atveju, kai jis kalba apie santuoką su netikinčiu, sako, kad tai nėra istorinio Jėzaus mokymas. Paulius tarytum sako: „Negaliu pacituoti Jėzaus žodžių, todėl pateikiu autoritetingą, apaštališką savo vertinimą šiuo klausimu.“ Jėzus sakė: Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja (Mk 10, 11–12). Paulius turi aiškų žodį. Matyt, jis žinojo apie  šią tradiciją, kuri minima Evangelijoje pagal Morkų.

Bet tuomet klausiame, kur parašyta apie santuokas su netikinčiais? Galite perskaityti keturias evangelijas ir nerasite, kad Jėzus būtų apie tai kalbėjęs. Todėl, mano nuomone, Paulius sako: „Aš sakau, ne Viešpats“, turėdamas omenyje, kad Viešpats šiuo klausimu nekalbėjo. Bet jis sako: Jei kuris brolis turi netikinčią žmoną ir ji sutinka gyventi su juo, tenesiskiria su ja. Taip pat ir moteris, turinti netikintį vyrą, kuris sutinka su ja gyventi, tenesiskiria su juo (1 Kor 7, 12–13).

Todėl į skaitytojos klausimą, ar taip sako Dievas, ar tokia Dievo valia, atsakyčiau: „Taip.“ Klausytoja rašo, kad vyras nenori skirtis, o ji nenori gyventi nuodėmėje. Norėčiau žinoti daugiau... Ji rašo: „Nemanau, kad skyrybos Dievui patinka, tačiau, manau, kad Jam nepatinka ir mūsų santuoka.“ Ką ji turi omenyje, sakydama: „Aš nenoriu gyventi nuodėmėje.“

Viliuosi, kad ji kalba ne apie situaciją, kai jos pačios ar vaikų gyvybei gresia pavojus, nes vyras  smurtauja. Jei visgi taip, tuomet reikėtų ieškoti saugumo pas draugus ir bažnyčioje, kreiptis pagalbos į atitinkamas institucijas, kad vyrą sulaikytų. Bet, tikiuosi, kad situacija ne tokia ir, minėdama apie įtraukimą į nuodėmę, ji kalba ne apie tai.

Pasvarstykime, ar žmona, norėdama būti gera žmona, turėtų leistis įtraukiama į nuodėmę? Atsakyčiau taip: 1 Petro laiško 3 skyriaus 1–6 eilutėse aiškiai parašyta, kad būdama ištikima ir nuolanki žmona, krikščionė neturi sekti paskui vyrą į nuodėmę. Šių eilučių esmė yra tai, kad moteris turi naują Viešpatį, Jėzų, kuris yra viršesnis už jos vyrą, ir žmona stengiasi laimėti savo vyrą, kad ir jis atsigręžtų į Kristų.

Taigi, jei vyras prašo jūsų daryti nuodėmingus dalykus, nuolankiai turėtumėte jam atsakyti kažką panašaus: „Norėčiau, kad tu vadovautum mūsų santuokoje, bet kai prašai manęs nusidėti, prašai, kad aš įžeisčiau Tą, kuris mano gyvenime turi aukštesnę valdžią net už tave. Aš to padaryti negaliu.“ Mano akimis, tai nuolankus būdas nepasiduoti nuodėmei.

Skaitytoja rašo: „Nemanau, kad mūsų santuoka patinka Dievui.“ Tačiau, mano nuomone, žymiai svarbiau yra sutelkti dėmesį ne į tai, ar santuoka patinka Dievui, bet ar tu patinki Dievui. Štai keletas padrąsinančių minčių:

1) 1 Pt 3, 16 tiesiogiai kalba jūsų situacijai. Šios eilutės nurodo kryptį, kuria reikia judėti, siekiant laimėti Žodžiui nepaklūstantį vyrą. Tai nėra atsakymas į visus klausimus. Daug klausimų lieka neatsakyti, tačiau Viešpats davė šį žodį, kuris yra dovana mums, gyvenantiems santuokoje.

2) Viešpats pažadėjo suteikti visą reikalingą malonę: Dievas gali jus gausiai apdovanoti visokeriopomis malonėmis, kad visada ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir turtingi kiekvienam geram darbui (2 Kor 9, 8). Nesvarbu, ką daro, jaučia ar galvoja jūsų vyras, Dievas žiūri į jus kaip tu elgsiesi, ar tu  nenusidėsi.

3) Santuoka tai sandora, sudaryta ištikimybės, o ne laimės pagrindu. Dievui patinka, kad jūs ištikimai laikotės įžadų, nors jūsų ar sutuoktinio širdis ir liūdi. Pažado laikymasis, santuokos įžadų laikymasis liudija apie Kristų ir Bažnyčią, apie sandorą tarp jų.

4) Situacija gali pasikeisti net ir po daugelio metų. Jėga To, kuris veikia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame (Ef 3, 20). Saugokite ištikimybę, nepriklausomai,   keičiasi jūsų vyras ar ne, bet melskite teigiamų pokyčių ir tikėkitės. Nepaliaukite belsti į dangaus vartus.

5) Na ir paskutinis mano padrąsinimas: jei jūsų santuoka visgi nebeatlaikys gyvenimo audrų (kam taip nenutinka?), Dievas atlygins jums už ištikimybę: Jei daro ką gera, gaus atlyginimą iš Viešpaties (Ef 6, 8). Nei jūsų vyras, nei draugai gali nežinoti, kiek daug jūs aukojate, kad mylėtumėte savo vyrą ir išsaugotumėte santuoką, bet Dievas viską žino, Jis mato kiekvieną jūsų ašarą ir žada jums atlyginti. Visi mūsų išbandymai ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 17).

 

http://www.desiringgod.org

vertė Raimonda Jašinauskienė

Bendrinti: