Baimė

Amžius susijęs ne vien su nykimu. Jis mūsų viduje brandina ir augina naują gyvenimą, kuris išdžiovina ir pralaužia kevalą. (George MacDonald)

Problemų mums sukelia ne tai, kad tampame vyresni. Mus kankina baimė pasenti. Mes negalvojame apie ilgą gyvenimą kaip galimybę sužydėti dvasiai ir subręsti sielai. Visuomenėje, kurioje žavimasi judrumu ir miklumu, fiziniu grožiu ir vieša sėkme, senatvė vertinama kaip judėjimas tuštumos link. Mums reikia iš naujo susimąstyti apie amžiaus grožį, jo dovanojamą laisvę ir puikumą. Mūsų amžius atvers „naują gyvenimą“, jei tik suteiksime jam progą. Reikia išmokti pasitikti naujus iššūkius, nes jie vėlesnius metus pripildys dvasinių nuotykių, tačiau ir psichologinių kliuvinių. Kai kurie iš mūsų su džiaugsmu imasi šių iššūkių. Kiti labiau linkę tūpčioti vietoje. Toks yra skirtumas tarp gyvenimo ir negyvenimo, tarp sugebėjimo visur įžvelgti kviečiantį Dievą ir paieškų pabaigos.

Kai ji tą dieną išėjo iš namų, pūtė stiprus vėjas, oras buvo vėsus. Vaizdas į raibuliuojančią užtvanką nuo viršutinio stataus ir sraunaus jos slenksčio viliojo keliautojus tolyn į besidriekiantį mišką.

• Jei nenorite čia sušalti, reikia eiti greičiau, – pasakė takeliu pavymui ją atsekęs vyras. – Prie užtvankos bus dar šalčiau.
• Ak, – atsakė moteris, – nesirengiu eiti iki užtvankos. Man truputį per toli. – Ji nusišypsojo ta mandagia šypsena, kurią taip gerai moka aštuntą dešimtį pradedančios moterys.
• Tikrai? – nustebo vyras. – Na, man aštuoniasdešimt septyneri, – prasilenkdamas jis kilstelėjo pirštus prie kepurės, – jei aš nueinu ten kiekvieną dieną, jūs irgi galite.

Žinoma, yra žmonių, kurių senatvę daugiausia apibrėžia fizinis nykimas. Bet tokių tikrai mažiau, nei esame linkę manyti. Pagal ilgalaikius senėjimo problemų tyrinėjimus ir JAV Nacionalinę sveikatos tyrimų apklausą neįgalumo rodiklis nuolat mažėja, o pagijimas po sunkių ligų kasmet gerėja. Skirtumas tarp aktyvių ir priklausomybe paženklintų metų – tarp sveikų brandžių ir tiesiog ilgų gyvenimo metų – didėja iki šiol neregėtu tempu. <...> Akivaizdu, kad gyvenimas nesibaigia, kol jis nesibaigia.

Nėra abejonių, kad mums liko dar daug metų. O tai reiškia, jog tikrai esame daug už ką atsakingi. Svarbiausias dabar kylantis klausimas – kaip tuos metus nugyvensime? Kaip tamsų ir lėtą nykimą, kai dienos virsta vienu ilgu netekčių sąrašu? Ar kaip visiškai naują gyvenimo etapą, kurio iššūkius priimsime, tobulinsime save ir savo charakterio brandumą, dėl ko tapsime ne tik priimtini, bet netgi būtini mus supantiems žmonėms? Reikalingi!

Iš tiesų priėjome sudėtingiausią kryžkelę. Atsidūrėme tame gyvenimo taške, kai turime priimti sprendimus, nulemsiančius likusių metų kokybę.

Kai amžius tampa virtine netekčių, nebematome, ką jis mums atneša. Baimė užvaldo žmogaus sielą. Ji nuolat ten tūno. Mus temdo. Glūdi giliai širdyje ir įspėja apie laiką, kai jau nebebūsime tokie lankstūs ir tvirti.

Vieną dieną staiga pastebime, kad mūsų kelis netikėtai pasidarė silpnokas. Stengiamės nekreipti į tai dėmesio ir nutariame, kad tai dėl kažkokios pamirštos traumos. Galbūt tai „sena trauma“. O gal kad dirbau sode, „kai žemė buvo kietesnė“.

Bet palengva tikrovė nugali: tai pirmieji prasidedančio artrito ar sąnarių ligų simptomai, pirmieji neišvengiamų fizinių pokyčių ženklai. Nors aš toks stiprus. Niekada anksčiau nesirgau, visada lipau laiptais. Visada buvau žvalus, aktyvus ir sveikas – iki šiol.

Bijome ne skausmo, o tikro ir akivaizdaus ženklo, kad kūnas keičiasi. Ne, ne taip – kad jis nyksta.

Pastebiu, kad imu atidžiau klausytis apie kitų žmonių ligas. Lyginu jas su savomis. Mano artritas ne toks sunkus, toks pat ar blogesnis. Kitų žmonių kūnai tampa mano gyvybingumo, energijos masteliu.

O svarbiausia, jog imu skaičiuoti metus. „Kiek jai buvo metų, kai mirė?“ – klausiu. „Nuo ko ji mirė?“ – noriu sužinoti. „Ar ji daug senesnė už mane?“

Klausimai niekada nesibaigia. Dėmesys nukrypsta į dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavau. Kiekvieną rytą įsiklausau, kaip jaučiuosi.

Tačiau šie klausimai ne tiek apie fizinę būklę, kiek apie emocinius, psichologinius, socialinius ir dvasinius aspektus. Kokia yra mano gyvenimo prasmė, jei ne artėjimas prie šio gyvenimo pabaigos ir kito pradžios? Ar mano praeitis leidžia man su pasitikėjimu laukti šios akimirkos? Ką dar galiu padaryti, kad pagaliau tapčiau tas, kuo man buvo skirta tapti? Visi šie klausimai kyla iš baimės. Kiek dar pajėgsiu rūpintis savimi? Kas manimi pasirūpins, kai nebegalėsiu to daryti? Svarbiausia: ar mano gyvenimas jau baigtas? Ar iš tokio, koks buvau, jau nieko neliko? Ar dabar gyvenimą belieka tik pakęsti? Ir, žinoma, kuriam gyvenimo aspektui iki šiol neskyriau reikiamo dėmesio? Ką dabar galiu padaryti, jei man skirta kada nors tapti tuo, kokiam buvo lemta?

Labai dažnai nepajėgiame suprasti, kad baimė gali būti geriausiu gyvenimo ženklu. Ironiška, bet tai reiškia, jog dar esame labai gyvybingi. XX amžiuje žmonių gyvenimo trukmė beveik padvigubėjo. Prancūzai laiką po išėjimo į pensiją vadina „trečiuoju amžiumi“. Tokių žmonių labai daug. 1992 m. 12 proc. JAV gyventojų buvo vyresni nei 65-erių. Demografai teigia, kad 2020 m. tokių gyventojų bus 18 proc. Akivaizdu, kad toks amžius nėra patologija. Atsirado visiškai naujas požiūris į šį gyvenimo etapą.

Didžiausia šio laikotarpio užduotis gali būti tiesiog nejausti baimės. Visi kūno pokyčiai ir dalykai, kuriuos bijau prarasti, yra kvietimas į naują pradžią. Pavyzdžiui, jei praradau energiją ir jau negaliu įveikti ilgų nuotolių, tuomet turiu rasti kokį kitą užsiėmimą, kurį taip pat aistringai pamėgsiu ir mokysiuos jo su tokiu pat noru. Galbūt rinksiu muzikos įrašus. Arba pradėsiu mokytis naujos kalbos. Gal imsiu stebėti paukščius lesykloje už lango. O gal pagaliau pribrendo laikas suprasti, kam reikalingi kompiuteriai. Arba metas pasirūpinti ne kūnu, o tuo, kas svarbiau nei kūnas.

Ne nykimas svarbiausia šiame gyvenimo etape, nors jis – neabejotinai natūrali senatvės dalis. Šis laikas skirtas atsidėti tiems pokyčiams, kurie prasidėjo nuo apvaisinimo ir tęsiasi iki šiol. Esame daug daugiau nei mūsų kūnai, bet kad tai suvoktume, gali prireikti beveik viso gyvenimo. Mūsų moralinė pareiga nėra slidinėti šešiasdešimties, bėgioti septyniasdešimties ar važinėti dviračiu aštuoniasdešimties, nors visuomenė ir verčia mus tuo tikėti. Ne, mūsų moralinė pareiga yra būti tokiems sveikiems, kokie pajėgiame, likti aktyviems, nepiktnaudžiauti savo kūnu ir užsiimti dalykais, kurie įdomūs mums ir praturtina aplinkinių gyvenimą. Mūsų dvasinis įsipareigojimas – senti gražiai, taip, kad tie, kuriuos sutinkame, įgytų drąsos ir dvasinių jėgų daryti tą patį. Apleisti gyvenimą, jam dar nepasibaigus, yra ne tik rezignacija, tai atsisakymas siekti Dievo.

Gražus senėjimas nereiškia, kad mūsų kūnas nesikeis. Tai reiškia, kad nevertinsime savęs vien tik pagal fizinį pajėgumą.

Atėjo laikas pagalvoti apie svarbesnius dalykus nei pastangos atrodyti dešimčia metų jaunesniems, kad ir kaip puiku tai būtų. Turime pasirūpinti vidiniu „aš“. Turime leisti vidiniam gyvenimui – mūsų klausimams, viso gyvenimo interesams – kreipti mūsų veiksmus ir lemti, kas esame.

Tai laikas suberti žemes ir sėklas į vazoną ir ką nors užauginti. Dabar turime laiko rūpintis ir laistyti. Turime laiko būti kantrūs. Tai laikas vėl užmegzti santykius su giminaičiais, kurių nematėme ar apie kuriuos negirdėjome metų metus. Laikas apkabinti visą pasaulį, pasirūpinti badaujančiais Afrikoje, neraštingais Artimuosiuose Rytuose ar vargšais kaimynystėje.

Visa tai turime daryti sąmoningai ir suvokdami, kad egzistuoja ne tik netektys, bet ir naujovės, kurios mūsų laukia. Svarbu vengti vieno dalyko – nieko nedaryti. Negalime leisti sau mirti. Taip, tenka gyventi su kūnu, kuris keičiasi. Negalime to išvengti. Bet galime valdyti savo gyvenimo pavidalą. Be to, esame atsakingi ir už pasaulio pavidalą, nors ir atrodo, kad jis jį įgauna savaime.

Kodėl turime tuo rūpintis? Nes kitos kartos priklauso nuo mūsų taip pat, kaip ir mes nuo jų. Jie suteikia mūsų gyvenimui pagražinimų ir naujovių. O mes, vyresnė karta, galime suteikti jiems dvasinį modelį, psichologinį gyvenimo archetipą.

Gyvenimas visada atsiranda iš mirties. Dabartis kyla iš praeities pelenų. Ateitis visada laukia tų, kurie nori ją pakeisti.

Kiekvienos gyvenimo pakopos užduotis – įveikti jai būdingas baimes. Jaunystėje reikia nugalėti vienatvės baimę. Vidutiniame amžiuje tenka galynėtis su nesėkmės baime. O tiems, kurie jau peržengė vidutinį amžių, reikia išmokti tvarkytis su baime būti silpnam.

Metai slegia, kai bijome tapti nematomi ir

nenaudingi, prarasti žmogiškąją vertę. Ši

baimė gundo mus patikėti, kad gyvenimas ne

keičiasi, o baigiasi.

Metai džiugina, jei baimė kviečia siekti

pilnatvės. Skatina iš tikrųjų ir nuostabiai

atsinaujinti – dėl savęs ir pasaulio.

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“

 

----------