Gyventi Dievo šlovei (2 dalis)

Pabaiga. Pradžia Nr. 6 (460)

Taigi ištvermė svarbi galutiniam išgelbėjimui, ir ji yra užtikrinta visiems, esantiems Kristuje. Darbais, kuriuos darome eidami Meilės keliu, mes negalime pelnyti Dievo palankumo. Tie darbai jau yra Jo palankumo vaisius. Kristus užtarnavo mums Dievo palankumą, - mes priimame tai tikėjimu, o šis tikėjimas išsilieja ir pasireiškia meile.

Tai yra raktas, kaip gyventi ir pasitikti senatvę šlovinant Viešpatį. Jei norime pašlovinti Dievą  paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, turime žavėtis Juo, atrasti pasimėgimą Jame. Jis turi būti mūsų Lobis. Mūsų gyvenimas turi veržtis iš visus lūkesčius patenkinančio Kristaus. Gyvenimas, besiveržiantis iš Kristuje gyvenančios sielos, yra kupinas meilės ir tarnystės. Štai kas atskleis pasauliui Kristaus šlovę. Kai mūsų širdys randa ramybę Kristuje, mes liaujamės naudotis kitais žmonėmis, siekdami patenkinti savo poreikius, ir pradedame patys tarnauti, kad būtų patenkinti kitų žmonių poreikiai. Tai taip priešinga kietai žmogaus širdžiai, tad nenuostabu, kad kyla noras arba sekti šiuo gražiu pavyzdžiu, arba pasmerkti nukryžiuojant. Tai – du kraštutinumai.

Polikarpo ištvermė

Prisiminkime Smirnos (Mažojoje Azijoje) vyskupą Polikarpą, gyvenusį maždaug 70–155 metais po Kr. Polikarpas žymus dėl savo kankinystės, nupasakotos Polikarpo kankinystėje, rastoje Henrio Betensono Krikščionių bažnyčios dokumentuose (Oksfordas, 1967, 9–12 p.). Tarp krikščionių ir Cezario garbintojų buvo kilusi įtampa. Krikščionys buvo vadinami ateistais, nes jie neturėjo jokių stabų ar šventovių ir atsisakė garbinti bet kokius romėnų dievus. Kartą minia ėmė šaukti: „Gana ateistų! Suraskime, kur yra Polikarpas.“

Polikarpas nebėgo – jis liko namelyje už miesto ir meldėsi. Jis pamatė viziją apie degančią pagalvę ir savo draugui pasakė: „Mane gyvą sudegins.“ Valdžia, kankinimais iš vieno tarno išgavusi jo buvimo vietą, surado jį. Polikarpas nusileido iš viršutinio kambario ir kalbėjosi su savo kaltintojais. „Visi susirinkusieji žavėjosi jo amžiumi, tvirtumu ir negalėjo suprasti, kodėl dėl tokio seno žmogaus suėmimo kilo toks triukšmas.“ Jis paprašė leidimo pasimelsti prieš išvedamas. Jam buvo leista pasimelsti. Ir Polikarpas „buvo taip pripildytas Dievo malonės, kad dvi valandas negalėjo ramiai išbūti“.

Vyriausiasis teisėjas mieste įsisodino jį į savo vežimą ir bandė įtikinti išsižadėti Kristaus: „Kas blogo atsitiks, jei pasakysi: „Viešpats Cezaris“, paaukosi smilkalų... ir taip išsigelbėsi?“ Polikarpas atsakė: „Nesiruošiu daryti to, ką man patari.“ Supykę valdininkai nuvedė jį į stadioną, kuriame buvo susirinkusi triukšminga minia.

„Kaip aš galiu piktžodžiauti prieš savo Karalių, kuris mane išgelbėjo?“

Prokonsulas dar bandė Polikarpą įkalbėti: „Gerbk savo amžių... Prisiek Cezario vardu... Atgailauk... ir ištark: „Šalin ateistus [t. y. krikščionis]!“ Polikarpas pasisuko į „nesuvaldomą pagonių minią stadione, pamojo į juos ranka, žiūrėdamas į dangų atsiduso ir tarė: „Šalin ateistus.“ Prokonsulas vėl prabilo: „Prisiekiu, kad tave paleisiu; prakeik Kristų.“ Į tai Polikarpas atsakė žodžiais, vėliau tapusiais žymia citata: „Aštuoniasdešimt šešerius metus aš Jam tarnavau, ir Jis man nepadarė nieko blogo; tad kaip aš galiu piktžodžiauti prieš savo Karalių, kuris mane išgelbėjo?“

Prokonsulas vėl bandė įsakinėti: „Prisiek Cezario vardu.“ Polikarpas atsakė: „Jei ir toliau bergždžiai įsivaizduosi, kad aš prisieksiu Cezario vardu, ir apsimesi, kad nežinai, kas aš, pasakysiu tau paprastai – aš esu krikščionis.“ Prokonsulas atsakė: „Aš turiu laukinių žvėrių, – jei neatgailausi, įmesiu tave jiems suėsti.“ Į tai Polikarpas atsakė: „Pasiųsk jų atvesti. Nes mes negalime atgailauti už tai, kad gera, ir pereiti prie blogesnių dalykų; bet pereiti nuo žiaurumo prie teisumo yra kilnu.“

Prokonsulas tarė: „Jei tu nebijai laukinių žvėrių, jei neatgailausi, liepsiu tave sudeginti.“ Polikarpas atsakė: „Tu grasini ugnimi, kuri dega valandą, bet netrukus užgęsta, nes nežinai apie ateisiančią Teismo ugnį, nei apie amžinosios bausmės ugnį bedieviams. Kodėl delsi? Daryk, ką ruošiesi daryti.“

Prokonsulas pasiuntė žinią, kad miniai tris kartus garsiai paskelbtų: „Polikarpas prisipažino esąs krikščionis.“ Minia, išgirdusi, kad nėra žvėrių, galinčių atlikti šią baisią užduotį, ėmė šaukti, kad Polikarpas būtų sudegintas. Buvo sunešta malkų, o kai jau ruošėsi kalti jo rankas prie medžio, Polikarpas tarė: „Leiskite man stovėti taip, kaip stoviu. Tas, kuris suteikia man jėgų ištverti ugnį, suteiks jėgų ir išstovėti ant laužo nejudant, net ir neprikaltam vinimis.“ Ugnis jo nesudegino, bet budelis smeigė į jį durklu. „O visa minia stebėjosi skirtumu tarp netikinčiųjų ir išrinktųjų.“

Kai mes tokie taip susižavėję Kristumi ir atradę pasitenkinimą Juo, kad esame pasiruošę noriai už Jį numirti, esame įgalinami mylėti prarastuosius kaip niekad anksčiau, ir parodome pasauliui Kristų kaip didžiulį Lobį.

Iššūkis kūdikių bumo kartai

Aš esu vienas vyriausių kūdikių bumo kartos atstovų (gimiau 1946 m. sausio 11 d.). Yra dar maždaug 78 milijonai šios kartos žmonių. Jei pasidomėsite tyrimais, sužinosite, kad mes esame egocentriška karta.

• Mums patinka: dirbti iš namų, gerti papildus, stabdančius senėjimą, kontroliuoti klimatą
• Nepatinka: raukšlės, trečiojo tūkstantmečio kartos miegojimo įpročiai, socialinė apsauga, nesaugumas
• Pomėgiai: mažo intensyvumo sporto šakos, perdėtas rūpinimasis savo vaikais, puotavimas
• Dažniausios lankymosi vietos: ūkininkų ar bagažinių turgūs

Ką amerikiečiui, kūdikių bumo kartos atstovui, reikštų senti Dievo šlovei? Tai reikštų iš esmės atsisakyti mūsų netikinčių bendraamžių mąstysenos. Ypač tos amerikiečiams būdingos svajonės apie pensiją. Ralfas Vinteris įkūrė Jungtinių Valstijų Pasaulio misijų centrą, o dabar, įžengęs į aštuntą dešimtį, keliauja, kalba ir rašo, kad Kristaus tikslas pasaulio misijose būtų įgyvendintas. Prieš beveik 25 metus, kai jam buvo apie 60 metų, jis parašė straipsnį, pavadinimu „Pensijos spąstai“, kuriame rašė:

„Dauguma vyrų miršta ne nuo senatvės, bet nuo pensijos. Kažkur skaičiau, kad pusė vyrų Niujorko valstijoje miršta per pirmus dvejus pensijos metus. Saugok savo gyvybę, ir ją prarasi. Pensija, kaip ir kiti narkotikai ar psichologinės priklausomybės, yra pavojinga liga, o ne palaiminimas…

Kur Biblijoje rašoma apie pensiją? Ar Mozė išėjo į pensiją? O Paulius? Petras? Jonas? Ar karininkai karo metu išeina į pensiją?“

Milijonai krikščionių, vyrų ir moterų, baigia savo karjerą darbe, įžengę į penktą ar šeštą dešimtį, ir dauguma jų dar turi gerus dvidešimt metų, kol nusilps jų fiziniai ir protiniai sugebėjimai. Ką reikštų nugyventi tuos paskutiniuosius dvidešimt metų Dievo šlovei? Kaip juos nugyventi, kad parodytume pasauliui, jog Kristus yra didžiausias mūsų Lobis?

Čarlzo Simeono ištvermė

Kai man 60-aisiais meno gyvenimo metais aptiko prostatos vėžį ir jį išoperavo, prisiminiau Čarlzo Simeono patirtį ir meldžiau, kad tokių rezultatų sulaukčiau ir aš.

Čarlzas Simeonas prieš du šimtus metų buvo vienos Kembridžo bažnyčios pastorius. Jis išmoko labai skaudžią pamoką apie Dievo požiūrį į jo „pensiją“. 1807-aisiais, po 25 tarnystės bažnyčioje metų, kai jam buvo 47-eri, sušlubavo Čarlzo sveikata. Jis labai nusilpo ir turėjo ilgam atsitraukti nuo savo darbo. Handley Moule‘as pasakoja įdomią istoriją, kaip Dievas veikė Simeono gyvenime.

„Čarlzo sveikata buvo silpna trylika metų, bet kai jam suėjo šešiasdešimt, visos ligos staiga išnyko – be jokios aiškios medicininės priežasties. <…> 1819-aisiais jis keliavo į Škotiją, kai, kirtus sieną, didelei savo nuostabai, suprato, kad „jo jėgos atsinaujino – beveik taip pat apčiuopiamai, kaip ir moters, palietusios mūsų Viešpaties drabužį“.

Jis sako, kad dar prieš pakrinkant sveikatai buvo pasižadėjęs iki šešiasdešimties gyventi aktyvų gyvenimą, o tuomet – jau švęs šabo vakarą [išėjimą į pensiją!]. O dabar jam atrodo, kad Viešpats jam sako: „Atėjo laikas, kurį buvai sau pažadėjęs kaip poilsio metą, bet vietoj poilsio tu nusprendei paaukoti savo jėgas man – iki paskutinės savo gyvenimo valandos. Tad Aš padvigubinau, patrigubinau tavo jėgas, kad galėtum įvykdyti savo troškimą dar didesniu mastu.“

Kiek krikščionių nukreipia žvilgsnius į savo gyvenimo „šabo vakarą“, svajodami apie poilsį, pramogas, keliones ir t. t., – taip pasaulis bando imituoti rojų, kurio egzistavimu jie abejoja. Mūsų bendraamžiai mąsto, kad už ilgus darbo metus turėtume apdovanoti save dar šiame gyvenime. Amžinas poilsis ir pomirtinis džiaugsmas jiems tėra nereikšminga aplinkybė. Jei netiki laukiančiu rojumi ir nesižavi  Kristaus šlove dabar, sieksi tokios senatvės, kokios siekia pasaulis. Tačiau krikščionys neturėtų to siekti! Dvidešimt metų laisvalaikio (!), gyvenant paskutiniųjų dienų įkarštyje, kai milijonams žmonių gresia nesibaigianti kančia ir beviltiškai reikia Kristaus. Koks tragiškas būdas nueiti paskutinę mylią, prieš patenkant visiškai priešinga kryptimi nuėjusio Karaliaus akivaizdon!

Dž. Osvaldo Sanderso ištvermė

Kai išgirdau 89-erių Dž. Osvaldą Sandersą Teologijos mokyklos koplyčioje pasakojantį, jog nuo tada, kai jam suėjo 70 metų, kiekvienais metais jis parašo po knygą Kristui, viskas manyje šaukė: „O, Dieve, neleisk man iššvaistyti savo paskutiniųjų metų! Neleisk man, mąstant apie pensiją, patikėti amerikietiška  svajone – neleisk mąstyti apie ištisus mėnesius laisvo laiko, kai rūpės tik hobis ir žaidimai, kai stumsiu laiką garaže ir perstatinėdamas baldus, žaisiu golfą, žvejosiu ir sėdėsiu prie televizoriaus. Viešpatie, prašau, pasigailėk manęs. Apsaugok nuo šio prakeikimo.“

Te apie Dievo didybę sužino ir ateities kartos

Šito meldžiu ir jums. O baigti savo straipsnį noriu mėgindamas įkvėpti. 71 psalmėje rašoma: Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu (Ps 71, 18). O kad Dievas suteiktų mums užsidegimo paskutiniaisiais mūsų gyvenimo metais, kad panaudotume visas savo jėgas, norėdami parodyti, koks iš tiesų didis Jis yra, – kad ir senatvėje šlovintume Dievą.

Mes esame tiek saugūs, kiek Kristus yra teisus ir Dievas yra teisingas.

Izaijo pranašystėje skaitome: Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo. Aš esu, kuris nešiosiu jus ir jūsų senatvėje. Tai dariau ir toliau darysiu: nešiosiu ir globosiu jus (Iz 46, 3–4). Krikščioni, nebijok – tu  ištversi. Tu pasieksi namus. Anksčiau, nei manai. Nebijok rizikuoti dėl To, kuris tave mylėjo ir mirė už tave būdamas 33-ejų. Neiššvaistyk savo gyvenimo dėl amerikietiškos senatvės svajonės. Tu esi tiek saugus, kiek Kristus yra teisus ir Dievas yra teisingas. Nepasitenkink niekuo prastesniu už džiaugsmingą sielvartą, kai meilės aukomis pagarbini Kristų. Tuomet, paskutiniąją dieną, tu išgirsi žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą!“