Pagyvenusių žmonių dvasinis pašaukimas

Kiekvienam amžiui – savas dvasingumas!

Norėdami kalbėti apie pagyvenusių žmonių dvasinę teologiją, pasijuntame gana varganai. Kristus patyrė mirtį, tačiau nesulaukė senatvės. Biblijoje tik prabėgom užsimenama apie kelis laimės kupinus senolius, kuriems pažadėtas džiaugsmas gilioje senatvėje matyti savo palikuonis. Biblijoje senatvei skirta vos viena kita pastraipa, nedaug garbaus amžiaus sulaukusių ir evangelijose: pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę – Zacharijas ir Elžbieta, Simeonas ir pranašė Ona, kančios istorijoje – senieji tautos žmonės. Ir Bažnyčios istorijoje aprašant šventųjų gyvenimą retai stabtelima ties garbingu amžiumi!

Juk anais laikais žmonijai senstelėjusieji mažai terūpėjo: jau nuo gimimo viltis ilgai gyventi nebuvo tokia tvirta, daug silpnesnė negu šiais laikais. Argi Paulius, būdamas 60-ies, nesijautė senas: <...> aš, Paulius, senas žmogus <...> (Fm 1, 9)? Dvasinio gyvenimo teologams labiau rūpėjo vaikystė ir jaunystė, o dažniausiai – brandos metai <...>. Itin retai domėjosi pačia senatve, kuri beje, yra tarsi mirties „prieangis“, galima sakyti, „gimimo priešaušris“.

Kodėl, neturėdami svarios priežasties, turėtume imti kalbėti ir mąstyti apie pagyvenusių žmonių dvasingumą ir pašaukimą? Manasis amžius yra kažkam skirtas, be to, esama žmonių, kuriems tai rūpi. Dar ir dėl to, kad šiandieninė visuomenė sparčiai senėja. Tiesą sakant, šis pasiryžimas kalbėti apie tai turi dvasinę priežastį: neužtenka, kad gerai gyventume sulaukę senatvės, na bent jau nelabai blogai, jei galvosime apie emocinį nusiteikimą, sveikatos apsaugą, socialinius bei ekonominius dalykus, globą ir slaugą. Reikia įsitikinti, kad pašaukimas galioja visiems, kad ir kokio amžiaus būtum, aišku, ir pagyvenusiems žmonėms taip pat.

Senatvė yra išbandymas, kurį kiekvienas įveikia savaip. Atminkime, kad ji gali spindėti šventumu, bet ir išgyvenama mistiniu būdu. Abiem kartais – ji tarsi Dievo Karalystės skelbimas.

Senatvė kaip išbandymas

Senatvė yra išbandymas: pamažu apleidžia gyvybingosios jėgos, pamažu artėjame į mirtį, po kurios, kaip suvokia mūsų protas, nelabai aišku, kas bus.

Pirmiausia, sulaukus garbaus amžiaus, išbandymą patiria fizinis kūnas. Be abejo, nors šalia labiau pasiligojusių visada yra nesiskundžiančių sveikata, vis dėl to ir vieni, ir kiti su amžiumi vis labiau pradeda justi kūno naštą. Nesvarbu, sveikiesiems ar ligoniams, atėjus senatvei, judėti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tampame trapesni, greičiau pavargstame. Kaltiname ligų padarinius. Ligų, kurių, sunkesnių ar lengvesnių, neišvengiamai patyrėme.

Sykiu galime prabilti ir apie proto įgalumą. Čia taip pat esti silpnesnių ir tokių, kurių protas veikia kaip veikęs, net guviau. Tačiau ir vieni, ir kiti patiria įvairiausių trūkumų: klausos – ji nebe tokia aštri; regėjimo – vis sunkiau prisitaikyti; vikrumas – mums sunkiau spausdinti rašomąja mašinėle arba dirbti kompiuteriu; atminties – nebelabai atsimename vardus ir pavadinimus; rašymo – tai darome ne taip žvaliai. Taigi, visi pasidarome arba nerūpestingesni, arba, priešingai, – apdairesni... Troškimų, tarp jų ir seksualinių, pasikeitimas – tai ženklas, kad senka jėgos, pamažu nykstame ir silpstame.

Ne šiaip sau visuomenė tam tikro amžiaus sulaukusius žmones išleidžia į užtarnautą poilsį. Armija atleidžia juos nuo visų karo prievolių, įmonės ir kompanijos nebenori išlaikyti tų, kurie anksčiau pasiekdavo įvairių laimėjimų. Taigi pensija žymi aktyvaus gyvenimo pabaigą, o tai – esminė socialinio statuso kaita.

Laiko panaudojimas senatvėje – taip pat nemenkas išbandymas. Esama pagyvenusių žmonių, kuriems netrūksta užsiėmimų, arba tų, kurie visokiomis aplinkybėmis sugeba jų prisigalvoti. Tačiau yra tokių, kurie iš neturėjimo ką veikti neišmano, kaip užmušti laiką. Vis dėl to ir vieni, ir kiti daugiau ar mažiau skausmingai jaučiasi dykaduoniaujantys. Kažkada juk buvome atsakingi už ką nors, svarbūs, o dabar likome tik stebėtojai. Darosi sunku įveikti šį išbandymą – rasti kuo užsiimti. Kai kurių žmonių jaučiamas nuobodulys gali būti toks pat kaip ir bedarbio: užsiėmimas, darbas nebereikalauja pastangų, reikia prisitaikyti prie to, kad nebegauni pajamų, taigi iškyla pavojus tapti visai nebereikalingam, nebenaudingam.

Blogiausia nutinka pajutus vidinę – jausmų – tuštumą. Laimei, daugelis pagyvenusių žmonių dar gali džiaugtis artimųjų – vaikų, tėvų ar draugų – gaubiama šiluma, tačiau kiti yra palikti likimo valiai, jie niekam nebeįdomūs ir kenčia nuo vienatvės. Vieni ir kiti pasijunta nebepatrauklūs kaip asmenys, jie tik užuojautos, bet ne dėmesio objektai.

Su amžiumi mus palieka ir daiktai, ir žmonės. Kartais mes patys juos paliekame.

Visi šie išbandymai byloja, kad, bėgant metams, pereiname į naują ir paskutinį savo buvimo etapą. Dėl daugelio dalykų iškyla klausimas: dėl ateities planų, žemiškų vilčių, gyvybingumo, kartais net dėl pačios vilties. Jauste jaučiame, kad senatvė atgena egzistencijos rudenį. Gyvenimiškosios vilties stiprybė senka, gyvybę žaižaruojantis polėkis blėsta.

Senatvė iš dalies susijusi su mirtimi, ne, ji dar nėra mirtis, tačiau artinasi jos link. Dažnai gyvenimo saulėlydžiui tenka kentėjimų, skausmo, išsiskyrimų, nerimo, nusivylimų dalia, šitaip leisdama juslies dalele užčiuopti pabaigos prieskonį. Išbandymas kartais atrodo toks sunkus, jog norisi kuo greičiau baigti šį egzistavimą.

O jei pradeda kamuoti dar sudėtingesnis klausimas apie gyvenimą anapus: Dievas ar niekas?!

Senatvė neišvengiamai kreipia mirties link. Taigi išbandymas dvigubas: laimingų arba varginančių bei sekinančių dienų išgyvenimas. Kai kurie, atrodo, per daug nemąsto apie mirtį, bet kai pradedi tai suvokti, pajunti nenumaldomai artėjančią pabaigą.

Be jokių išlygų atsidūrę šitokio išbandymo akivaizdoje, kiekvienas reaguoja savaip. Kai kurie tai išgyvena jausdamiesi labai nelaimingi, nes mirtis jiems reiškia visa ko pabaigą, o kiti tai priima palaimingai, galbūt nešokinėdami iš džiaugsmo, tačiau giedros širdies – pabaiga jiems atveria kelią į anapus, gal ir ne visai aiškų, tačiau jokiu būdu ne galutinę pabaigą.

Daugelį stebina tai, kad ir į jų gyvenimą pasibeldė senatvė, vedanti į mirtį. Tačiau tai jie priima nuolankiai, kaip neišvengiamybę, patirdami šio garbaus amžiaus malonių.

Būtent dėl mirties, kad ji esanti galutinis taškas pabaiga, senatvėje užklumpa baimės jausmas. Daugmaž suvokiame, ką paliekame, tačiau nelabai žinome, kad tikintiesiems, agnostikams ir ateistams šis „anapus“ nebepriklauso laikui ir erdvei, taigi tampa nebeįsivaizduojamas, o kartu ir protu nesuvokiamas.

Žmonės, kurie gana abejingai ir vidujai laisvi nugyvena paskutines gyvenimo dienas, atiduoda save esaties nežinomybei ir pačiai mirčiai. Realistai stengiasi matyti ir suprasti daiktus tokius, kokie jie yra... Kiti atsidavę laukia: laukia to, ko nežino, – laukia mirties.

Sunku nustatyti skirtingų žmonių tipus pagal jų senatvės išgyvenimus. Anksčiau išvardytos reakcijos būdingos įvairiems žmonėms, tačiau kiekvienas iš jų turi savo supratimą, tad ir niuansai neišvengiami.

Šios glaustos išbandymų ir reakcijų apžvalgos tikslas – rasti kelią, kur toliau nubrėžti gaires, vedančias į pagyvenusių žmonių dvasinį pašaukimą.

Šventumo dorybės

Krikščioniui šventumas yra tik Kristuje, Kristaus dvasioje. Taip, tiesa, Kristus nepažino senatvės, tačiau patyrė išbandymus, kurie jį vedė į mirtį. Bet kokiu atveju čia nekalbama apie tai, kad reikia Kristų pamėgdžioti, reikia, kad Jis jus įkvėptų. Nereikia atkurti Kristaus veiksmų, gestų ar žodžių, idant taptum šventas, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios yra tokios pačios kaip ir mūsų, susituokti su Jo Dvasia. Šia prasme senatvė pasidarytų „kristiška“, kupina Kristaus. Gyventi Kristumi – tai atsiverti šventumo dorybėms, kurios buvo ir tebėra Jo.

Priėmimas

Jėzus, grasinamas mirtimi dėl atliekamos misijos, turėjo aiškią viziją. Jam padėjo Izaijo pranašystė, bylojanti apie Teisųjį Kankinį. Taip, Raštų pranašystės išsipildė. Taigi, palikdamas Nazaretą ir pradėdamas viešą gyvenimą, Jis puikiai nujautė, kokių pavojų iškils Jam pasirodžius. Niekada nuo jų nebėgo. Grasinamas mirtimi, Jėzus jau žinojo apie nekaltų vaikelių žudynes. Jis niekuomet nesislėpė savo mirties akivaizdoje. O apaštalai buvo taip įtikėję, kad iki paskutinės minutės, paskutinio žingsnio Jeruzalėje sakė: „Einame ir mirštame su Juo.“

Senatvėje, dar ir nesulaukus jos, išmintinga suvokti, kad visi esame mirtingi. Taigi reikia drąsos pažvelgti mirčiai į veidą: priešingu atveju, silpstant žmogaus jėgoms, ji pati apie save praneš. Nebūtina visą laiką apie tai galvoti, tačiau reikia suprasti, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Šio klausimo aiškumas darosi vis sudėtingesnis mūsų technikos amžiuje, kai siekiame išvengti minties apie mirtį. Dažnai išgirstame tokius žodžius: „Jis mus paliko“ (tai tiesa, tačiau nutylimas kitas šio slėpinio aspektas). Platonas teisingai sakė, kad egzistencija mus marina: tarsi rusename ant silpnos ugnies, nes tai ne taip skauda. Vis dėlto turime tai žinoti, nes vis tiek išauš toji valanda, nors ir nežinome, nei kur, nei kada, nei kaip. Vidinė laisvė negali būti pasiekiama, jei nemirštame sau. Nesame iš tiesų mirę pasauliui ir jo dariniams, numariname baimę mirti.

Įžvalgumas – tai matyti pranašiškus ženklus, padėsiančius numirti patiems sau. Matyti ženklus ne tik tada, kai jaučiamės silpni ir nuvargę, bet ir tada, kai esame atidūs bei geri kitiems, maloniai nusiteikę.

Kantrybė

Senatvė, prieš pasibaigdama mirtimi, labai dažnai pereina kančių kelius. Kristus nepatyrė senatvės kentėjimų, tačiau išgyveno egzistencinius. Jis moko mus atlaikyti tuos ir anuos.

Fiziniai skausmai – tai agonija ir kančia ant kryžiaus, vadinamoji Pasija: krikščionių kartų kartos jas šventė ir meditavo. Jėzų kankino ir moralinės kančios: kitų nesupratimas, neištikimybė, persekiojimas, išsižadėjimas, nedėkingumas, išdavystė. Tačiau Jis neapleisdamas vykdė savąją teisingumo misiją nuodėmės pasaulyje. Visą savo gyvenimą į kitus žvelgė kaip Dievo Sūnus, niekada niekam nejausdamas neapykantos, nė vieno nepasmerkdamas. Kad ir kaip gundomas kančios, niekada nenusidėjo.

Pati kančia nėra atpirkėja. Atpirkimas – tai „kristiška“, Kristaus kupina kantrybė ištverti skausmą.

Pakelti senatvės nepatogumus be pykčio, ištverti jėgų silpnumą nekaltinant kito nei dangaus, išgyventi tai nepiktžodžiaujant, susitaikyti su tuo, kad kūnas nyksta, nerėkiant, jog tai neteisybė... Visur kur būti atviriems su kitais, atviriems jų problemoms ir neužsidaryti savyje. Mokėti užjausti, būti šalia – kaip moterims prie Kristaus kryžiaus. Mokėti priimti pagalbą, mokėti būti dėkingiems, mokėti atleisti.

Būdami kantrūs, pajaučiame Kristaus sielą savyje! Kančioje Kristus apreiškia savo dvasią.

Artimumas

Taip, būti atskirtam nuo pasaulio išties sunku, tačiau esti vienatvių, kurios praturtina. Kristus išgyveno ir atsiskyrimą, ir vienatvės turtingumą. Prisiminkime Getsemanės sodą, o ypač Golgotos kančią. Tačiau sykiu Jis patyrė artimumą su Tėvu, būdamas ir su mokiniais, ir vienas.

Nei svečių apsilankymas, nei skirtas mums dėmesys, nei gauti laiškai – niekas neatstos buvimo patiems su savimi.

Senatvėje vienatvė gali tapti malonės laiku. Tada puiki proga darsyk peržvelgti praeitį ir viską sudėlioti į vietas. Stoja išganingo apsivalymo metas: pamažu atsisakome, prarandame tai, prie ko daugiau ar mažiau buvome prisirišę. Tai galimybė sutvarkyti reikalus, atiduoti visa, ko jau nebereikia, kad po mirties būtų lengviau kitiems užimti mūsų vietą. Vienatvė kviečia būti artumoje su savimi, su kitu, su Dievu.

Kartu senatvė yra ir intymumo laikas – su pagundomis, nusivylimais, baime, liūdesiu, abejonėmis. Visa tai išgyveno ir Kristus. Savaip, kitu būdu.

Jis patyrė iš tiesų gilią vienatvę. Jo jausmų pasaulis ne tik Dievo, bet ir šios žemės daiktų bei žmonių atžvilgiu niekada nebuvo apmiręs. Jėzus visa širdimi, visu protu, visa siela, visomis jėgomis mylėjo Dievą, daiktus ir žmones. Negalime sakyti, kad mylėjo ne tokia stipria dvasine meile. Mylėjo netgi labiau.

Dabarties džiaugsmas

Senatvė yra tai, ką tu išgyveni dabar. Tai taip pat Dievo dovana. Išmokęs susitaikyti su mirtimi, kantriai pakeldamas kančias, būdamas artumoje su savimi ir Dievu, – visa tai, ką teikia saulėlydžio laikotarpis, išgyvensi Dievo džiaugsme ir ramybėje.

Iš Evangelijos senolių žinome, kaip jie mokėjo džiaugtis tuo, ką išgyveno čia ir dabar. Zacharijas ir Elžbieta – jiedu buvo teisuoliai, besidžiaugiantys vaisingu senatvės laiku. Pamatęs Jėzų, senolis Simeonas užgiedojo atsisveikinimo giesmę, o pranašė Ona balsu šlovino Viešpatį. Jėzus išaukštino šią senyvą moterį, kuri aukojo šventyklai ne iš pertekliaus, bet iš skurdo. Kristus šventė Didįjį antradienį Betanėje, Didįjį ketvirtadienį valgė Paskutinę vakarienę. Jis nepatyrė ramybės nei džiaugsmo, kurie aplanko senatvėje, tačiau išgyveno dvasia kiekvieną savo esaties akimirką. Tam, kuris priima Kristų, dabartis esti visada kupina Dievo.

Dabarties džiaugsmas, džiaugtis dabartimi? Kasdien atlikti tai, ką reikia atlikti. Pasišalinti tada, kai atėjo tam valanda. Susitvarkyti taip, kad nepersidirbtum ir pareigų nebūtų per daug. Palankiai žvelgti į jaunus ir senesnius. Stengtis kam nors padaryti paslaugą, nereikalauti per brangiai kainuojančios slaugos. Melstis. Pagal savo protą ir galimybes dirbantis tai, ką turi dirbti, niekada nebus sumišęs, nerimastingas: jis vykdys Dievo valią, o Dievas bus su juo.

Ištardamas žodžius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, Jėzus atidavė savo gyvenimą į Tėvo rankas. Taigi saulėlydžio laikas yra tas metas, kai vis labiau ir labiau savo gyvastį atiduodame į Dievo rankas. Būtent šiomis akimirkomis, tada, kai patiki save Dievui, džiaugsmas yra pats gryniausias – tai susitikimo džiaugsmas.

Ištrauka iš knygos „Pagyvenusių žmonių dvasingumo kelias“

Bendrinti: