Kur dingo visos žilaplaukės damos?

Priimti senatvę jaunystę garbinančioje kultūroje

Buvau trisdešimt devynerių, kai mano duktė pradėjo lankyti darželį. Eliza labai džiaugėsi savo draugais, ir tai paskatino mane padėti prižiūrėti vaikus išvykos į moliūgų lauką metu. Kol vaikai lakstė aplink, skubėdami sudėti žaislus ir nuo pakabų pasiimti paltus, šnekučiavomės su keliais tėvais.

Tuomet išgirdau klausimą.

– Kaip šaunu, kad galite padėti, – pasakė jauna mama. – Eliza jūsų anūkė?

Smūgis kūju nebūtų skaudesnis.

– Ne, ji mano duktė, – atsakiau šypsodamasi, bet jaučiau kiekvieną žilą plauką ant savo galvos giliau įleidžiant šaknis.

Moteris susigūžė. Aš pasimuisčiau. Buvo baisiai nejauku. Mūsų kultūroje aš pralaimėjau tokią svarbią kovą prieš senatvę.

Mano sprendimas

Daugybę metų prieš sidabrui suspindint tarp mano kaštoninių garbanų, sąmoningai apsisprendžiau – plaukų nedažysiu. Tuo metu tarnavau bažnyčioje kaip jaunimo vadovė ir paaugliams nuolat kartojau: „Jūs esate  brangūs ir tobulai sukurti. Tik Jam žinomais beribiais būdais Dievas parinko jums figūrą, strazdanas, akių spalvą ir, žinoma, plaukų spalvą.“ Galvodama apie savo žilus plaukus supratau, kad būtų veidmainiška girti dieviškąjį sumanymą kiekvienam paaugliui, tuo pačiu metu bandant paneigti Jo sumanymus man.

Prabėgo dar keleri metai. Nežinau, kada žilų plaukų ant mano galvos atsirado daugiau nei rudų, bet puikiai prisimenu, kada žinia apie Dievo kūrybingus sumanymus tapo labai asmeniška. Tai suvokiau tą dieną, kai gimė mano duktė, – norėjau, kad ji išties suvoktų savo grožį ir tobulumą Dievo akyse.

Apsipirkinėdama didelių dydžių skyriuose drabužių parduotuvėse ar bandydama sutramdyti neklusnias garbanas, jaučiau, jog nepaprastai svarbu, kad mano duktė gerai jaustųsi savo pačios kūne. Norėjau, kad ji priimtų kiekvieno sutikto žmogaus unikalumą, o ne bandytų kopijuoti vieną tobulą idealą. Supratau, kaip svarbu, kad aš rodyčiau pavyzdį ir įkūnyčiau šią tiesą – mano kūnas, įskaitant ir žilstančius plaukus, yra nuostabiai ir baimę keliančiai sukurtas.

Kodėl nusprendžiau nedažyti plaukų

Dabar esu penkiasdešimt ketverių. Nežinau, ar man ant galvos dar liko rudų plaukų. Tačiau būdama su savo amžiaus ar vyresnėmis moterimis, pastebiu sumišimą keliančią tendenciją: daugumos mano bendraamžių galvas puošia geltonos, rudos arba raudonos „karūnos“. Paprastai kokiame susibūrime būna tik dar viena ar dvi moterys sidabriniais plaukais. Kur dingo visos žilaplaukės damos?

Plaukų spalva – dažna moterų pokalbių tema. Kai kurios moterys ilgesingai ir nuoširdžiai giria mano žilstančias garbanas, bet tuoj pat paaiškina, kad joms ši spalva „netinka“. Jos dejuoja dėl laiko ir išlaidų, kurių reikalauja plaukų dažymas, tačiau ir toliau dažo savo plaukus.

Moterys slepia savo žilus plaukus dėl daugybės skirtingų priežasčių ir aš galiu suprasti jų rūpesčius.

Tas nemalonus perėjimas... 

„Norėčiau nedažyti plaukų, bet jie žyla labai netolygiai. Turiu niekšišką baltą sruogą vidury galvos (prie smilkinių ar galvos šone).“

Aš suprantu! Mano galva sidabru pasipuošė taip pat labai netolygiai. Visų pirma pabalo šonuose esančios sruogos, o galvos vidurys nušviesėjo vėliausiai.

Perėjimas, be jokios abejonės, gali būti nemalonus. Prisimenate paauglystę? Metamorfozė iš vaiko į jaunuolį taip pat nebuvo visiškai sklandus procesas. Mes iškentėme hormonų kaitą, kūno vystymąsi ir mėnesinių pradžią. Deramai susipažinti su „naująja savimi“ buvo varginantis darbas. Senatvė – dar vienas gyvenimo etapas, kai viskas keičiasi. Žilstantys plaukai tėra viena perėjimo į menopauzę dalis. Kinta hormonų veikla, medžiagų apykaita, keičiasi ir figūra. Mes ir vėl turime susipažinti su savimi iš naujo – ir priimti save iš naujo.

Mano darbas

„Aš vis dar einu į darbą. Vyrams pražilti nėra nieko baisaus – jie atrodo autoritetingi. Tačiau mes, moterys, tiesiog atrodome senos.“

Paviršutiniška nuomonė apie asmens kompetenciją, susidaryta remiantis išvaizda, yra tik viena iš daugelio šių dienų problemų, su kuriomis moterys susiduria darbo rinkoje. Tačiau toliau perduodamos neigiamą žinią apie senatvę, mes negalėsime pakeisti šio įsigalėjusio požiūrio nei į save, nei į kitas moteris. Senatvė nėra liga. Sulaukus brandos, atsiranda ir nuostabių galimybių tiek darbo vietoje, tiek kitur (pavyzdžiui, mentorystė), apie kurias būdama jauna profesionalė galėjau tik pasvajoti. Kai išsivaduojame iš siekio atrodyti dvidešimčia metų jaunesnės, nei iš tiesų esame, lengviau priimti amžiaus atnešamus privalumus.

Mano šeima

„Darau tai dėl savo vaikų (vyro). Jie (jis) nori, kad atrodyčiau jaunesnė. Nenoriu, kad kas nors laikytų mane mano vaikų močiute.“

Ir man taip buvo. Taip, tas pokalbis vaikų darželyje vis dar yra tarp dešimties baisiausių mano gyvenimo košmarų. Tačiau aš nemiriau vietoje, o ir saulė kitą dieną patekėjo. Mano šeima myli mane ne dėl išvaizdos. Mano kūnui keičiantis vaikų prieraišumas nesumažėja. Pripažinsiu, kad ilgiuosi laikų, kai buvau brunetė, įamžinta senose šeimos nuotraukose. Visgi aš esu mama ir tikrai nekeisčiau tos dešimtmečio patirties į galimybę susigrąžinti jaunas dienas.

Požiūris į save

„Geriau jaučiuosi, kai mano plaukai nėra žili.“

Kad ir kaip to norėtume, metai nestovi vietoje. Senti nėra lengva, o ir noras patikti sau niekur nedingsta. Bet tikėjimas nukreipia mūsų žvilgsnius į daug svarbesnį dalyką nei mūsų išorė. Tikrąją savo vertę atrasime suvokę, kaip stipriai mus myli Dievas. Pasiaukojanti Jėzaus kelionė į Žemę parodo mūsų vertę daug stipriau nei bet kokia reklaminė kampanija, teigianti: „Jūs to verta!“ Dievas mus brangina, ir ne dėl mūsų išorinių savybių, bet dėl to, kad Jis mus sukūrė ir už mus mirė.

Ką apie senatvę kalba Šventasis Raštas?

Ko apie senatvę moko Biblija? Visų pirma perskaitykime šias eilutes:

Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas (1 Kar 3, 14). Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda  (Iš 20, 12). Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną“, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje“ (Ef 6, 1–3). Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą (Job 12, 12).

Kaip mentorystės idėja paveikia jūsų požiūrį į pensiją? Apsvarstykite šių eilučių pamokymus:

Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras. Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali, kad skelbtų Viešpaties teisumą (Ps 92, 12–15). Viešpaties baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – supratimas. Per mane padaugės tavo dienų, bus pridėta gyvenimo metų (Pat 9, 10–11). Kalbėk, kas sutinka su sveiku mokymu: kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe. Taip pat, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus, būti santūrias, tyras, rūpestingas šeimininkes, geras, klusnias savo vyrams, – kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis (Tit 2, 2–5). Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai ne mažiau kaip šešiasdešimt metų, kuri buvo žmona vieno vyro, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą (1 Tim 5, 9–10).

Kaip jūsų požiūris į amžių veikia jūsų santykius su Dievu? Sunku pasitikėti Dievu, kai senatvė trukdo mums kokiu nors būdu darbuotis dėl Jo karalystės. Kaip mūsų vaidmuo bėgant metams galėtų keistis?

Senatvė yra dovana

Deja, gyvename senatvę nuvertinančioje aplinkoje ir dažnai leidžiame kultūriniams lūkesčiams pakeisti biblines tiesas. Jei kas nors, spėdamas mūsų amžių, keliais metais mus pajaunina, laikome tai didžiausiu komplimentu.

Tai, kad tapdami vyresni jaučiamės nesmagiai, liudija ir tai, kai paskaičiuojame, kiek laiko ir pinigų išleidžiame, kad atrodytume jauni. Atrodo, kad veidrodis mus teisia už kiekvieną žilą plauką ir raukšlelę. Nesvarbu, dažome plaukus ar ne, mūsų vonios lentynose atsiranda ir pagal naujausias technologijas pagamintas paakių kremas nuo raukšlių. Mūsų pasipriešinimas senatvei verčia suktis botokso injekcijų, plastinių akių vokų ir krūtinės didinimo operacijų pramonę. Pasak Rinkos skaidrumo tyrimų bendrovės, senėjimą stabdantiems produktams dabar mes išleidžiame beveik 120 milijardų dolerių. Šios išlaidos viršija daugelio planetos valstybių BVP! Mes puolame išlaidauti, vos išgirdę pažadą apie išnyksiančius senatvės požymius. Jaunystės fontanas trykšta aukštai ir kviečia garsiai.

Tačiau Biblija piešia visai kitokį senatvės paveikslą. Daugybę kartų Šventajame Rašte ilgas gyvenimas vadinamas palaiminimu. Tai pažadas, kurį Dievas duoda karaliams ir jų vaikams: Ir jei vaikščiosi mano keliais, laikydamasis mano nuostatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, Aš prailginsiu tavo dienas (1 Kar 3, 14); Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda (Iš 20, 12).

Ilga kelionė šioje žemėje užgrūdina ir leidžia mums tapti išbandytais Dievo liudytojais. Keliaudami mums skirtu keliu mes įgyjame patirties bei išminties ir esame atsakingi, kad šios patirtys pasitarnautų Karalystės augimui. Sulaukti garbingo amžiaus yra dovana ir privilegija. Žili plaukai – šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje (Pat 16, 31). Visgi mūsų „sidabro karūnos“ dažnai yra lobis, kurį labai sumaniai slepiame.

Žiūrėdama į savo rankas, pradedu matyti savo močiutės rankas. Plona oda, iššokusios venos, gilios raukšlės. Kiekvieną kartą siekiu rankų kremo. Aš susitaikiau su savo žilais plaukais, bet raukšlės mane neramina. Mano kūno keitimasis užtikrintai tęsiasi. Kai nesmagumas dėl senatvės mane ima slėgti, atsiverčiu 139 psalmę: ar būdama savo motinos įsčiose, ar sulaukusi penkiasdešimt ketverių, aš vis dar esu nuostabiai ir baimę keliančiai sukurta pagal Dievo paveikslą.

Žinau, kad ne visi pritars mano sprendimui nedažyti plaukų, tačiau kviečiu visus priimti biblinį kvietimą gerbti senatvę, o ne nuvertinti ją. Užuot vaikęsi nepagaunamą amžinos jaunystės pažadą, trokškime ir siekime brandos. Kai kitą kartą su kuo nors kalbėdami paliesime amžiaus temą, pagyrimą „Oho! Atrodai daug jaunesnė. Niekada nebūčiau atspėjusi, kiek tau metų!“ pakeiskime į „Oho! Lažinuosi, kad per savo kelionę išmokai tikrai daug. Mielai paklausyčiau tavo istorijos ir pasakojimų, kokias pamokas išmokai. Tad gal eime išgerti kavos?“

Iš http://www.todayschristianwoman.com

vertė Marija Valatkaitė