Neseniai supratau, kad senatvei reikia ruoštis. Retkarčiais vis pamąstau: kaip įgyti tokios išminties, kuri senatvėje padėtų tapti palaima artimiesiems ir aplinkiniams. Pasirodo, turime mokytis ir senėjimo meno, pasitikėdami Dievo pagalba.
Tenka susitaikyti, kad visa tai, ką darėme iki šiol, – nyksta... Kita vertus, ateina proga suvokti, kad po visko, ką esame nuveikę, esame tik, kaip pasakytų Jėzus, nenaudingi tarnai. Bet ilsėtis dar nevalia – turime dirbti su savimi, kad pasiruoštume amžinybei.
Antrajame laiške korintiečiams skaitome: Mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko – ir valdome viską (2 Kor 6, 10). Skamba gana mįslingai. Žiūrėdama į save, kartais jaučiuosi liūdna ir vargšė. Tačiau Dievas sako, kad Jis praturtina daugelį. Supratau, kad būtent mažus ir paniekintus žmones mūsų Viešpats gali panaudoti savo tarnystėje. Manau, gerai, kad jaučiamės vargšai, nes Dievas gali geriau mus panaudoti, kai suvokiame, jog nieko neturime, nes tada turime viską! Liūdime ir visą laiką esame linksmi! Tai skamba kaip prieštaravimas, tačiau toks yra gyvenimas su Viešpačiu. Gali šypsotis pro ašaras, nes žinai, kad liūdint ir kenčiant Viešpats yra arti, ir nėra jokio pagrindo abejoti. Kadangi mūsų ateitis – Dievo rankose, tad ir keliaujame savo dangiškų namų link. Liūdni ar prislėgti, spaudžiami ar nieko neturėdami, tačiau besidžiaugiantys savo Viešpačiu! Vargšai, tačiau turtingi Dieve ir galintys kitiems perduoti Viešpaties turtus.
Puikus pavyzdys mums yra apaštalas Paulius, kuriam buvo svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją (Apd 20, 24). Manau, mums, tikintiems, labai svarbu nepasiduoti mintims, kad su amžiumi prarandame tą, kaip anksčiau atrodė, neišsenkantį jėgų šaltinį. Dievas mus, silpnuosius, gali sustiprinti, ir dar daug gero galime nuveikti Jo karalystėje. Tačiau žinau, kad Dvasios jėga neateina savaime. Tik kasdien skirdami laiko artimam bendravimui, Dievo žodžio skaitymui, Jo laukimui, tik per Kristaus malonę galime būti stiprūs. Apaštalas Paulius mus ragina: Atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Jis matė, kad daugelis elgėsi kaip Kristaus kryžiaus priešai (Fil 3, 18–19).
Manau, mes visi skirtingai pašlovinsime Viešpatį skirtingais pašaukimais, Jo dovanomis, bet, viliuosi, visi išliksime priklausomi mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui.
Dėkoju Visagaliui už įdėtą didelį norą kasdien dėkoti Jam, mėgautis, gėrėtis Juo. Ir kiek Viešpaties malonė duoda, norisi dar visaip patarnauti tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų. Mielieji mano bendraamžiai, kad ir kokie užkluptų išbandymai, su džiaugsmu darbuokimės, ruoškimės amžinybei, kol dar turime laiko. Eikime mokinystės, tarnystės keliu.
_64x64_9de.jpg)
