Vienišumas

„Kokia didžiausia senatvės bėda? Kas įspaudžia raukšlę kaktoje? Nepakeliama žiūrėti, kaip mylimieji išnyksta iš gyvenimo puslapių, ir tapti tokiam vienišam žemėje, koks dabar esu aš“ (lordas Byronas).

Senatvė atskiria mus nuo likusios žmonijos. Kuo mes vyresni, tuo jaunesnis atrodo likęs pasaulis, ir tuo aiškiau suvokiame, kad užimame tarpinę erdvę. Kai už mus vyresni giminaičiai išmiršta, kai draugai iškeliauja anapus, pasijuntame vis vienišesni. Vis mažiau lieka žmonių, kurie supranta, kas esame, kur buvome, kas mums rūpi. Aplinkinių gyvenimai labai skiriasi nuo mūsiškio. Jie nieko nežino apie mūsų netektis.

Amžius yra elegijų elegija. Daugeliu atvejų jis turi didesnį poveikį nei mirtis. Mums numirus mus prisimena. Tačiau brandžiame amžiuje pasijuntame pamiršti.

• Dėde Otai, – garsiai sako vaikas, – dabar tu esi vyriausias šeimoje.

Atrodo, kad visas kambarys truputį prityla. Ore pakimba nejauki įtampėlė. Akivaizdu, kad Deividas pasakė tai, apie ką nekalbama.

Deividui devyneri. Dalykai, apie kuriuos viešai nekalbama, jam nieko nereiškia. Dėdei Otui devyniasdešimt. Suvokimas, kad žmonės miršta paeiliui ir dabar jo, kaip vyriausio šeimos nario, eilė iškeliauti anapilin, jam yra pamatinis. Šis šeimos susirinkimas galbūt jam paskutinis. Be to, tai Kalėdų metas, ir šeima puikiai prisimena, kad tetos Anos, kuriai devyniasdešimt buvo per praėjusias Kalėdas, jau nėra.

Otas sėdėjo tyliai ir tiesiai, gražiai apsirengęs, budrus ir savotiškai gražus. Tai buvo mažas, bet tvirtas žmogus, giedromis akimis, tiesia nugara ir tvirtu žingsniu. Jis nebuvo „devyniasdešimtmetis“, jis buvo dėdė Otas. Jei žmonės tikėjosi pasikalbėti su juo, kaip žmogus jaučiasi sulaukęs devyniasdešimties, jiems tekdavo nusivilti.

Tai tinkamiausia nuostata. Šis klausimas nėra vien dėdės Oto, jis kyla mums visiems, pastebintiems, kad beveik kiekviename susibūrime esame patys vyriausi, todėl kasdien turime sau atsakyti: „Kaip jaučiuosi būdamas senas jauname pasaulyje?“

Be to, senstant užklumpa vienatvė. Ji atitolina mus nuo pasaulio. Vis mažiau jaučiamės esą čia ir vis daugiau... kur? Ir mus apima susirūpinimas dėl pasitraukimo kažkur kitur.

Iš vienos pusės, net minioje jaučiamės vieniši, nes liko tiek nedaug – jei iš viso liko – tų, su kuriais galime pasikalbėti apie savo senatvės naštą. Iš kitos pusės, tai, kas su mumis vyksta, atrodo nerealu net mums. Žinome, kad amžius – tik skaičiai. Deja, taip nėra.

Mus ištinka tai, kas skaičius paverčia tikrove. Pradedame suvokti, kad gyvenimas slysta iš rankų tarsi smėlis tarp pirštų – lengvai, nepaliaujamai ir neišvengiamai.

Štai tuomet pasijuntame vieniši. Bet ne todėl, kad esame izoliuoti ar į mus niekas nekreipia dėmesio, bet todėl, kad dabar pasiekėme gyvenimo pilnatvę. Mūsų pačių. Mes nebegyvename masių gyvenimo. Pradedame suprasti, kad mūsų ir jų gyvenimas labai skiriasi.

Ilgimės svarbos jausmo, lydėjusio vidutinio amžiaus bruzdesį. Bent jau tol, kol sąmoningai suvokiame naują, iš buvimo kylančią svarbą. Kol tai suvokiame, neapleidžia jausmas, kad visi kalba tarsi po vandeniu: mes nesuprantame, apie ką kalba kiti, ir tai labai gąsdina. O aplinkiniai, kuriuos jau seniai pažįstame, nebesupranta mūsų. Mes nepasakojame jiems apie baimę ar skausmą, kuris apima pastebėjus, kad gyvename vieni savo pačių pasaulyje, ir negalime pasakyti nieko, ką jie pajėgtų suprasti ar kas juos domintų.

Mums trūksta kasdienių socialinių paskatų, tokių kaip ėjimas į darbą, parduotuvę, klasę ar ligoninę, buvimas komandos, minios, gimtadienio vakarėlio, kaimynų iškylos gamtoje dalimi. Net jei aplink daugybė žmonių, tai yra žmonės, su kuriais anksčiau niekada neleidome laiko ir gerai nė vieno iš jų nepažįstame. Galbūt mes juos atpažįstame ir kalbamės, bet nepažįstame taip, kaip pažinojome senus draugus ar kolegas.

Mums trūksta intelektualinių stimulų, pasiekimų ir tikro gyvenimo jausmo, kuris atsiranda kartu su kasdienėmis problemomis. Mes ilgimės dalyvavimo projekte, tikslo siekimo ir didelių pergalių, apie visa tai dabar niekas nežino, išskyrus mus.

Mums trūksta vietos, kurią galėtume užimti.

Buvo laikai, kai vyresni žmonės likdavo šeimoje visą savo gyvenimą. Tuomet žmogus nepasitraukdavo iš pareigų, kol neišeidavo į pensiją, o dažniausiai taip niekada nenutikdavo. Prieš visus šiuos pokyčius mes buvome žmonės, o ne išėjimo į pensiją datos.

Tiesa. Visa tai tiesa. Antra vertus, tuomet nebuvo televizijos, kuri informuotų vyresnio amžiaus žmones. Nebuvo interneto, kuris padėtų palaikyti ryšį su plačiai išsibarsčiusia šeima ir draugais. Nebuvo jokių galimybių prisijungti prie kažko didesnio ir svarbesnio nei savi reikalai. Dabar ieškoma žmonių, turinčių laiko atlikti visuomenei reikalingus darbus. Ieškoma tų, kurie imtųsi svarbių darbų dėl savęs ir dėl pačių darbų, o ne dėl pinigų.

Liekame vieniši tik tuomet, jei neapsižvalgome aplinkui ir nepaieškome, kam galėtume būti reikalingi.

Žmogus, kurio iš tikrųjų kam nors reikia, niekada nebūna vienas ir be orientyrų. Tereikia išeiti ir ko nors imtis. Pasaulis laukia mūsų išskėstomis rankomis.

 

Vienišumas apima pasitraukus į nuošalią vietą gedėti dėl savo amžiaus, gyvenimo pokyčių ir netekčių.

Mes galime tapti reikalingi pasauliui, kuris mūsų laukia, – čia ir dabar.

 

 

Iš knygos „Metų dovana: gyvenimo rudens palaima“