Apie praeities gėdą

Kai mus apima gėda dėl nesėkmių, sprendimų ir veiksmų, tikėjimas nesivysto į meile pagrįstą bendravimą nei su Dievu, nei su žmonėmis. Atmintyje sukaupę daug nuodėmių, uždaryti gėdos kalėjime, krikščionys vienodai nekenčia ir savęs, ir savo praeities, ir regis, nebemato vilties iš ten ištrūkti. Jiems atrodo, kaip Dievas gali jiems atleisti ir juos mylėti.

Vieni kamuojami gėdos dėl esamų skolų, kiti dėl praeities nesėkmių ir nuodėmių, kiti - dėl labai skaudžių dalykų, įvykusių praeityje (lytinė prievarta ir kt.).

Tam, kad skausmingas kažkada patirtas įvykis virstų dabarties gėda, jis turi „nueiti tam tikrą kelią“. Pirmiausia patiriame tokį įvykį. Antra, jį patyrę nusprendžiame, kad skausmas ir nesėkmė - tai mes patys, o ne tai, ką padarėme ar ką mums padarė. Tuomet pajuntame gėdą. Galop, gėda verčia manyti, kad nebeatsitiesime, ir to net nenusipelnėme. Sužeisti žmonės jaučiasi menkaverčiais, nes išgyventas skausmas tapo jų tapatybe.

JAV bažnyčia „LifeChurch.tv“ sukūrė tinklapį www.mysecret.tv, kuriame žmonės gali anonimiškai išpažinti bet kokią skausmingą patirtį ir paprašyti už juos melstis. Svarbu padaryti pirmą žingsnį - to, kas įvyko, neslėpti į giliausius sielos užkaborius, bet pripažinti tai sau ir kitiems ir nebesikabinti į praeities įvykius, atleisti sau ir kitiems, bei atminti, kad Dievas visa tai atpirko.

Jei leisime gėdai save užvaldyti, negalėsime pažinti Dievo. O juk iš tiesų mes nesame tai, kas su mumis nutiko, mes - tai ne mūsų nuodėmės ir žaizdos. Pavyzdžiui, Petras, išsigynęs Jėzaus, atgailaudamas šaukėsi Dievo atleidimo, o jo patirta gėda padėjo išugdyti charakterį ir tapti geresniu tarnu. Mes - naujas kūrinys Jėzuje Kristuje (2 Kor 5-17). Priimkime tai, ko negalime pakeisti. Dovydas, suvedžiojęs savo draugo žmoną ir skaudžiai dėl to nukentėjęs, sukrėstas skausmo, raudantis ir sugėdintas Dievo akivaizdoje, neleido, kad kaltė jį užspeistų į kampą ir atimtų iš jo Dievo dovanoto gyvenimo džiaugsmą. Dovydas suprato, kad praeities nebepakeisi, bet vylėsi galįs pakeisti ateitį.

Palikime praeitį, kad galėtume susitaikyti su dabartimi ir žengti į ateitį su viltimi. Kai lūžęs kaulas sugyja, lūžio vietoje susiformuoja stipresnis kaulas. Svarbu nebijoti pripažinti savo problemą ir nebijoti kitų atmetimo. Moteris, pripažinusi, kad turi valgymo sutrikimą (bumiliją), kreipėsi pagalbos, nebuvo bažnyčios atstumta, nors bijojo, kad taip gali atsitikti, ir po kurio laiko jau pati pradėjo teikti pagalbą panašių problemų turinčioms moterims. Tai, kas anksčiau buvo gėdinga, Dievas pavertė garbinga tarnystę. Jis savo galybe nuplauna praeities gėdą, atleidžia ir padaro žmogų stipresniu.

Kodėl tai neturėtų įvykti tau ar man?

Naudotąsi knyga „Krikščionis ateistas“