Esteros knyga: skaudžios karalystės pamokos (I dalis)

Biblijoje tik dvi knygos pavadintos moterų vardais - tai Rūtos knyga ir Esteros knyga. Tiek Rūta, tiek Esterė - paprastos savo laikmečio moterys. Rūta - moabitė, prisišliejusi prie Izraelio tautos Dievo ir Jo palaiminta provaikaičiu karaliumi Dovydu, Esterė - tremtinė izraelitė, Viešpaties valia tapusi galingos imperijos karaliene, išgelbėjusia savo tautą nuo sunaikinimo.
Nors šiose knygose atskleidžiami moterų pasirinkimai, tačiau jie svarbūs mums visiems. Tad kviečiu iš arčiau pažvelgti į Esteros istoriją, kurią geriau suprasime susipažinę su jos priešistore - įvykiais Ahasvero karalystėje bei karalienės Vastės nusižengimu.

Ahasvero karalystės didybė

Esteros knyga pavadinta jos vardu, tačiau apie ją išgirstame šiek tiek vėliau - antrojo skyriaus pradžioje. Visame pirmame skyriuje aprašoma karališka Ahasvero didybė bei jo užmojai. Tai išties didis karalius. Jis valdė 127 kraštus nuo Indijos iki Etiopijos. Trečiaisiais karaliavimo metais Ahasveras iškelia didelę puotą visiems savo kunigaikščiams ir tarnams, persų ir medų kraštų kilmingiesiems ir sričių kunigaikščiams. Ta puota trunka net šimtą aštuoniasdešimt dienų! Vadinasi, ilgiau nei pusę metų karalystės kilmingieji puotauja, švenčia, džiūgauja, ragauja karaliaus dosnumo vaisių!  Juk toks ir puotos tikslas - „iškelti“ karaliaus didybę, garbę ir turtus (Est 1, 4).

Be to, karalius maloningas ne tik kilmingiesiems, bet ir paprastiems miestelėnams - jis surengė septynių dienų šventę visiems Sūzų gyventojams. Ir ne bet kur, o karaliaus rūmų sodo kieme. Jis ne tik dosnus, bet ir geraširdis… Šeštoje eilutėje aprašyta užburianti aplinka, kurioje ne vienas šių dienų dizaineris galėtų pasisemti puikių idėjų interjero apstatymui ir paganyti akis po skoningai įrengtą sodo kiemą. Prabanga tiesiog rėžia miestelėnams akis, nes kiekvienas lyg ponaitis gėrė vyną iš auksinių taurių, kurios visos buvo skirtingos. Bet labiausiai stulbina karaliaus įsakymas savo namų prižiūrėtojams, kad jie įvykdytų kiekvieno norus (Est 1, 8). Štai tau karališkos vaišės! Tokiose net per geriausius sapnus nesilankėme…

Ką jau kalbėti - net ir moterys nebuvo užmirštos. Karalienė Vastė karaliaus Ahasvero namuose kėlė puotą moterims. Ir turbūt visiems buvo labai smagu… Bet akimirkai sustokime.

Per patį puotos įkarštį įvyksta nenumatytas dalykas. Karalius tenkina savo ir visų norus, puikybė ir šlovė glosto jo širdį, bet dar kažko trūksta iki visiškos  laimės… Ko gi šiam šlovingam karaliui pritrūko? Vyno?  Ne, nes jis buvo linksmas nuo vyno. Linksmybių, dėmesio? Nemanau, viso šito buvo per akis. Jo sklidinai arogancijos taurei pritrūko dar lašelio - gražiosios karalienės Vastės. Tad liepė savo septyniems eunuchams [...] atvesti karalienę Vastę pas karalių su karališka karūna, norėdamas parodyti žmonėms ir kunigaikščiams jos grožį, nes ji buvo labai graži (Est 1, 11).

Karalius leidžia sau ką tik nori ir visi jo norai pildomi. Jis nori puotauti pusę metų - prašau. Jis nori būti geradaris miestelėnams, kurie jam tarnavo, - prašau. Jis užsigeidžia pasipuikuoti savo žmona - prašau. Bet palaukime… Pasirodo, karalienė išdrįsta atmesti karaliaus įsakymą. Tai pirmas aprašytas nemalonus įvykis, supykdęs karalių. Štai turbūt šią akimirką puota ir baigėsi…

Karalienės Vastės nusižengimas

Karalienė Vastė - kokia ji? Sunku suprasti jos tikrą padėtį ir tą laikmetį, bet greičiausiai karalienė buvo ne tik karaliaus žmona, o labiau reprezentavo karalystę, atspindėjo karaliaus didybę, valdžią bei tenkino jo įgeidžius. Šalia oficialios žmonos-karalienės jis turėjo dar ir begales sugulovių, apie kurias rašoma kitame skyriuje. Tad turbūt karalius ir karalienė susitikdavo retai, dažniausiai dėl karalystės reikalų ir menkai vienas kitą pažinojo ar juo labiau domėjosi vienas kito vidiniu pasauliu. Kita vertus, būdamas geradaris, karalius Ahasveras nepamiršo savo žmonos ir leido jai surengti moterims pokylį, per kurį jos į valias tauškėjo, klegėjo, koketavo. Visame šiame pusės metų puotos siautuly žmonės atsipalaidavo, šventė, nerūpestingai elgėsi ir greičiausiai pamiršo savo pareigas bei gražias manieras.

Galbūt šiame puotos svaiguly gražioji karalienė, kurios įgeidžiai nuolatos tenkinami, nė nepajuto, kaip pasididžiavo ir pamiršo savo pareigą. Na ir kas, kad vyras padaugino vyno, na ir kas, kad jis nori pasipuikuoti, - jos akyse jo žodžiai netenka autoriteto, o galvoje klajoja išdavikiška mintis - kad puota niekad nesibaigs. Karaliaus puikybė atsitrenkia į karalienės išdidumą: „Aš neisiu! “ Ir ši karalienės klaida „kainuoja“ jai titulą. Ji praranda viską, ką turėjo... Kažin, ar ji to tikėjosi.

Kai pamirštame, kad galime prarasti...

Turbūt niekada nesusimąstome, kad galime atsidurti Vastės vietoje - juk mes nuolankūs, mylime Dievą ir tikrai taip neišmintingai nepasielgtume... Šiek tiek ironizuoju. Aš pati ne kartą buvau atsidūrusi tokioje situacijoje, kai atrodė, kad neteksiu visko, kas man brangiausia. Pamenu, kaip gal prieš penkiolika metų, viena mano dvasinė vadovė supykusi dėl mano elgesio pasakė: „Jei taip elgiesi, negali vadovauti namų grupelei.“ Tuomet nieko baisaus, mano akimis žiūrint, nepadariau - tiesiog nekantraudama norėjau sužinoti tai, ko ji negalėjo atskleisti, o aš primygtinai ją klausinėjau. Tačiau jos žodžiai mane taip suglumino, kad grįždama net neužsukau namo, o sustojau pakelės aikštelėje ir balsu ėmiau raudoti mašinoje: tikrai suvokiau ir išsigandau, kad galiu prarasti tai, kas man brangiausia, - tarnystę Dievui. Aš atgailavau. Tuomet aiškiai supratau, kad jei Dievas atleis, viskas bus gerai. Kitaip tariant, mane pastatė į vietą...

Panašų jausmą išgyvenau ir šiek tiek vėliau, jau sukūrusi šeimą. Kaip ir daugelis jaunų šeimų, iš pradžių mes patyrėme įvairių iššūkių, kuriuos teko skausmingai įveikti. Kartais su vyru labai susipykdavome. Ir dažniausiai dėl to, kad abu būdavome pervargę - jis nuo savo sunkių darbų, o aš nuo - vaikučių auginimo, bemiegių naktų, zirzimų, nesibaigiančių ligų. Tada kaip neišmintinga moteriškė priekaištaudavau, kad vyras man mažai padeda prižiūrėti vaikus, - nes iš tiesų buvo labai skaudu. O jis, nesuprastas ir pavargęs, įsižeisdavo. Negailestingai man rodydavo tikrąją mūsų šeimos situaciją, pasakodavo, kaip pats jaučiasi, ir norėdavo visus pradėtus darbus mesti, nes mano priekaištai atimdavo paskutines jėgas bei motyvaciją. Tik dabar suprantu, kad tomis dienomis skausmingai mokėmės mirti sau, labiau aukotis vienas dėl kito ir dėl vaikų, atidėdami „geresniam laikui“ savo svajones ir net kasdienį poilsį.

Tomis sunkiomis akimirkomis aiškiai suprasdavau, kad negaliu pakeisti kito žmogaus. Vyrui mano atsiprašymo neužtekdavo, nes pažeidžiau kažką daugiau - jo vyrišką orumą,  nepalaikiau jo, nesupratau, o juk aš - pats artimiausias žmogus. (O jie dažniausiai žeidžia skaudžiausiai.) Tada žvilgsnis krypdavo tik į Dievą... Ir Jis atleido, padėjo vienam kitą suprasti, įsiklausyti, nekartoti tų pačių klaidų.

Kai santuokoje du žmonės susiduria su vienas kito netobulumu ir dažniausiai tai pamatome, kai esame pervargę, net nepastebime, kaip savo pačių rankomis, ambicijų vedini, galime griauti net tai, kas mums brangu, - savo šeimą, nors kadaise vienas kitam pažadėjome amžiną meilę... Neužsiliūliuokime apgaulingomis mintis, kad mūsų santuoka bus ilga ir laiminga, nors patys nė neketiname keistis... Kas žino, kas bus, jei nesudušime, nesikeisime, nesiglausime prie Viešpaties Jėzaus išsižadėdami savo išdidumo ir egoizmo?.. Nuolankiai spręskime konfliktus, kalbėkimės apie juos, o ne bėkime nuo jų skirdamiesi ir taip griaudami savo gyvenimą, kurį kuria pats Viešpats.

Kartais mes, kaip karalienė Vastė, pamirštame, kokie turtingi esame ir kiek daug mums duota. Nuolankiai vertinkime gautas Viešpaties dovanas, nes kokia nors įsisenėjusi pikta nuostata, neteisingas poelgis ar ambicijos gali sugriauti visa, kas brangiausia. Pamenu, kaip gal prieš pusmetį labai skubėjau nuvežti vaiką į šokių būrelį. Lėkiau nuo pat namų, nes šiek tiek vėlavau. Iki reikiamos vietos buvo likę vos keli šimtai metrų, bet netikėtai toks pats skubantis dviratininkas užšoko ant mano skubančios ir posūkį darančios mašinos. Aš patyriau šoką! Žinojau, kad esu kalta - juk skubėjau ir net nepamačiau dviratininko... Ačiū Dievui, kad nukentėjo tik jaunuolio dviratis. Tačiau aš neradau ramybės gal tris naktis. Mane prislėgė tokia nepakeliama kaltė, kad negalėjau užmigti. Štai vieną naktį ir pagalvojau, kad taip žmogus gali viską prarasti... Juk esame girdėję, kai išgėrę vairuotojai mirtinai sužaloja žmones ir už tai tenka atsisėsti į kalėjimą. Juk toks žmogus atskiriamas nuo šeimos, artimųjų, netenka darbo, galimybių įgyvendinti savo svajones, o visų svarbiausia - laisvės. Ačiū Dievui, kad Jis gailestingas ir neleidžia mūsų mėginti daugiau, nei galime pakelti. Pripažinkime, kad mums būtina keistis. Jei nesikeisime patys, mus pakeis aplinkybės, apribojančios mūsų gyvenimą. Jei nesikeisime kaip tėvai, prarasime savo paauglius. Jei nesikeisime kaip bendradarbiai, prarasime darbą. Jei tingėsime studijuoti, nebaigsime studijų. O jei neprižiūrėsime savo kūno, prarasime sveikatą ir t. t. O juk šito nenorime...

Kai karaliai praranda titulus

Karalienė Vastė nė neįtarė, kuo viskas pasibaigs. Lengvas, bet kartu ir atsakingas gyvenimas staiga sugriuvo (Est 1, 13-22). Ji staiga neteko vyro, šeimos, šlovės, titulo, turtų. Apie jos nuostabų grožį daugiau niekas nebekalba, visiems rūpi kur kas sudėtingesni reikalai - nes tai, ką ji padarė, atsilieps visai didžiajai karalystei. Išmintingasis kunigaikštis Memukanas įspėja karalių: Šis karalienės poelgis taps žinomas visoms moterims. Jos, paniekindamos savo vyrus, sakys: „Karalius Ahasveras įsakė karalienei ateiti pas jį, bet ji neatėjo„. Tuo karalienės pavyzdžiu seks visos persų ir medų kunigaikštienės. Kils daug nesusipratimų ir pykčių (Est 1, 17-18).

Karalienę apakinęs išdidumas galėjo paveikti ne tik jos, bet ir kitų moterų gyvenimą. Tad buvo reikalingas skubus sprendimas, kaip reaguoti į karališko asmens poelgį. Patarėjai pasiūlo išmintingą išeitį - nebeleisti karalienei Vastei ateiti pas karalių, o jos karališką garbę suteikti kitai, geresnei už ją. Kai karaliaus potvarkis bus paskelbtas visoje plačioje karalystėje, visos moterys gerbs savo vyrus, didelius ir mažus (Est 1, 20).

Kartais mes visi - tiek vyrai, tiek moterys - jaučiamės menki, nedideli, be jokios karališkos didybės, tačiau vis tiek mūsų pasirinkimai daro įtaką kitų gyvenimams. Kai kurie žmonės mąsto: „O man nusispjauti į kitus… Po manęs - nors ir tvanas! Man neįdomu, ką pagalvos ar pasakys kiti. Juk tai mano gyvenimas, vadinasi, darau, ką noriu, ir gyvenu, kaip noriu.“ Tačiau neapsigaukime - net menki mūsų pasirinkimai laimina arba žeidžia šalia esančius. O ką jau kalbėti apie svarbius pasirinkimus, nuo kurių priklauso šeimos, bendruomenės, verslo, tautos ar valstybės likimas? Kam daug duota, iš to bus ir daug pareikalauta - girdėta mintis, bet ar dar ja tikime? Karalienei Vastei buvo daug duota, bet ir daug pareikalauta. Dėl savo išdidumo ji prarado viską ir jai nebuvo atleista. Kodėl? Ogi kitaip jos neklusnumas būtų paveikęs kitas moteris, taptų joms sektinu pavyzdžiu, kaip neklausyti savo vyrų. „Jei karalienė (arba karalius) gali taip elgtis, tai, žinoma, ir aš galiu…“ - tokia nuostata sugriautų šeimų ramybę, kiltų daug pykčių ir nesusipratimų (Est 1, 18). O jei įsiviešpatautų anarchija šeimose, tai ir pati valstybė susvyruotų, netektų savo galių, susiskaldytų, nepasitenkinimas pasklistų po visą šalį. Tad čia karalius kartu su protingais kunigaikščiais sprendžia ne tik asmeninę problemą, bet kartu kelia ir šeimos klausimus - kad „vyras turi būti viešpats šeimoje“ (Est 1, 22).

Apie karalienę Vastę daugiau nebekalbama, nes jai neleista ateiti pas karalių ir jos karališka garbė atiduota kitai, geresnei už ją. Kas ji?  Kokia ji? Į ją pažvelgsime vėliau, nes dar norėčiau pakalbėti apie patarėjus ir jų svarbą mūsų gyvenime.

Bus daugiau.