Giedrius Bocisas: „Gyvenu savo svajonėje...“ (galerija)

Mąstydama apie kūrybos puslapį ir ką dar būtų galima pakalbinti, labai norėjau pakalbinti ir brolius Kristuje. Prisiminiau, kad tiek aš, tiek mano draugės kartais pasipuošiame vieno tikinčio juvelyro dirbiniais. Tad su malonumu pristatome juvelyrą Giedrių Bocisą iš Druskininkų.

Esu druskininkietis – Druskininkuose gimiau ir užaugau. Gimiau prie Nemuno upės, prie tos pačios upės ir tebegyvenu. Nuo vaikystės daug laiko praleisdavau gamtoje, turėjau daug draugų, tačiau, prisimenu, labai mėgdavau pabūti ir vienas. Tėvai daug dirbo, todėl nevaržomai galėjau mėgautis gyvenimu.

Kartais tėtis nusivesdavo mane į savo darbą – meno gaminių įmonę „Ūla“. Ten stebėdavau palinkusius prie stalų meistrus, kurių darbas tuo metu man atrodė nuobodus ir neįdomus. Bet taip mąsčiau tik tol, kol nepabandžiau pats savo rankomis ką nors sukurti. Pirmasis mano darbas buvo iš sąvaržėlių sulituota maža mašinytė.

Juvelyru dirbu jau 25 metus. Atrodytų, per tiek laiko visko galima išmokti, tačiau dar labai norėčiau kur pasitobulinti. Prieš 15 metų atidariau savo dirbtuves. Čia darbuojuosi ne vienas – kartais priimu studentus pasitobulinti ir pasiruošti diplominiam darbui.

Mados keičiasi. Kintant madai, atsiranda ir naujų technologijų, kurioms perprasti reikia daug laiko ir eksperimentų. Be abejo, yra ir itin sudėtingų technologijų ypač sudėtingiems darbams atlikti, – kai kurioms iš jų galbūt ir gyvenimo neužtektų.

Mane labiausiai žavi rankų darbas: nuo eskizo sukūrimo iki galutinio apdirbimo. Per dieną sau ir savo kolegoms darbe sukuriu keletą naujų, niekur nematytų papuošalų. Labai gerai suprantu, kad gražiausi darbai jau sukurti. Aš tiesiog stengiuosi ir trokštu prisiliesti prie meno, kurdamas grožį taip, kaip aš jį suprantu. Sąmoningai nesidairau į svetimus darbus, kad tai manęs nenukreiptų nuo mano vaizduotės.

Kūryba yra didžioji ir man labai brangi gyvenimo dalis. Kurdamas ieškau nuotaikos, bandau atrasti naują grožį, laužyti nusistovėjusius standartus. Kadaise, kai dar dirbau vienoje privačioje įmonėje, man dažnai sakydavo: „Bet juk taip niekas nedaro...“

Labiausiai patinka kurti modeliuojant sidabrą su auksu, inkrustuojant papuošalą įvairių spalvų akmenukais. Didžiausią pasitenkinimą teikia žaismingi ir nestandartiniai papuošalai. Esu sukūręs ir pagaminęs keletą karūnų gražuolių konkursams. Tai taip pat labai kruopštus ir įdomus darbas.

Na o neseniai sukūriau Reformacijos 500-osioms metinėms skirtą jubiliejinę dekoratyvinę monetą. Tiesiog mąsčiau apie jubiliejinius Reformacijos metus ir atėjo noras kuo nors prisidėti. Ne iškart, bet mintis nusileido spontaniškai – pamaniau, kad galėčiau pasitarnauti tuo, ką sugebu, ką moku geriausiai. Suprantu, kad būtent šie metai yra puiki proga prisidėti prie Reformacijos sklaidos, todėl sukūriau nedidelę monetą, kurios averso pusėje pažymėtos Reformacijos 500-osios metinės, o reverso pusėje norėjosi užfiksuoti reformatoriaus Martyno Liuterio pirmuosius žodžius, ištartus pradedant gynybos kalbą, – „Iš meilės tiesai“. Šiek tiek ilgiau užtrukau kurdamas logotipą averso pusėje, mat norėjosi, kad kryžius ir širdis gražiai atrodytų monetai esant bet kokioje padėtyje. Nežinau, ar dar yra sukurta moneta šiai progai pažymėti, bet pagalvojau, kad tai puiki proga Reformacijos jubiliejui paminėti ir taip skleisti jos žinią.

Šias monetas galima tiesiog nešiotis kišenėje, bet jos pritaikytos ir segtis į atlapą, kabinti ant kaklo ar nešioti ant rankos su odine virvele – kaip apyrankę. Didžioji jų dalis yra pagamintos iš sidabro, bet yra ir pasidabruotų, ir žalvarinių. Gaminamos jos ne kalimo būdu, bet kur kas sudėtingiau – jos liejamos.

Tikiu, kad dovaną kurti esu gavęs iš Dievo, kuris vėl ir vėl atnaujina mano fantazijas. Kiekvieną dieną pradedu ir baigiu trumpa malda ir dėkojimu. Žinoma, kartais pasitaiko ir kūrybinių krizių, kai nesinori kurti, tuomet tiesiog dirbu buitinius darbus. Bet tokie etapai greitai praeina.

Dar turiu didelę silpnybę akmenims ir mineralams. Ne vieną dešimtį kartų esu pirkęs jų už paskutinius pinigus, ir net išleidęs visus turėtus pinigus dažnai gailiuosi, kad nusipirkau jų per mažai... Man patinka skirtingi atspalviai, taip pat stengiuosi įtikti savo klientams ir pasiūlyti jiems kokybiškus, įvairių atspalvių mineralus. Be abejo, šiuo laiku sunku įtikti užsakovams, ypač atliekant sudėtingesnius užsakymus, nors kuo darbai sudėtingesni, tuo man įdomiau.

Šiuo metu atvirai galiu pasakyti, kad gyvenu savo svajonėje. Ryte pakilęs skubu į darbą, nes noriu ką nors naujo atrasti, ką nors naujo sukurti, o po pietų jau laukiu, kada galėsiu grįžti į namus, prie Nemuno upės, kur manęs laukia žmona, dvi dukros ir sūnus.

Šių metų mados tendencijos yra įvairiaspalviai akmenukai, inkrustuoti į „lengvus“, lengvumo pojūtį sukuriančius papuošalus. Po ilgą laiką vyravusių grubiai apdirbtų paviršių, dabar dažniau besirenkami grakštūs ir elegantiški papuošalai. Nuo apvalių ar ovalo formos papuošalų, pereinama prie dinamiškų, pailgų ir neįprastos formos gaminių. Labai madinga derinti perlus su ryškiaspalviais smaragdais, rubinais ar safyrais – tai ir atrodo skoningai. Taip pat sulaukiu nemažai pageidavimų derinti sidabrą su auksu, nenaudojant akmenukų ar mineralų, – tauraus metalo detalės ant matinio ažūrinio paviršiaus sukuria tamsoje šviečiančių dalelių įspūdį. Nedrąsiai, bet pamažu vis dažniau moterys renkasi asimetrinius auskarus, kai gaminami tos pačios stilistikos, bet skirtingų dydžių – tarkim, vienas prie ausies prigludęs, o kitas kabantis auskaras. Dar vienas ryškesnis šių metų bruožas – kad prabangūs papuošalai, pagaminti auksą derinant su sidabru, kabinami ant odos.

 

 

 

Bendrinti: